Balandžio 18 d., 14 val., Joniškio raj. savivaldybėje (Livonijos g. 4-1, 84124 Joniškis) vyks susitikimas su Lietuvos tamsiosios bitės asociacijos nariais, laukiama joniškiečių (ne tik bitininkų), bet ir smalsaus jaunimo bei visų besidominčių aplinkosauga ir šiuolaikiniais genetiniais tyrimais.
Susitikime VMTI Gamtos tyrimų centro (Vilniuje) Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijos vadovė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Laima Blažytė-Čereškienė papasakos apie Lietuvos tamsiosios bitės paieškas ir aptikimą, genofondo išsaugojimo būtinybę, tam tikslui būtinus mokslinius genetinius tyrimus.
Vietoj įvado
Bitute pilkoji, iš kur medų nešioji. Iš žaliųjų rūtytėlių, iš gvazdikų, radastėlių. Nuo mažų dienų daugeliui girdėta ir įsiminta dainelė bei šokis. Tik štai akylesnis pastebi, kad mūsų sodų, darželių ir pievų žiedus lankančios bitės visai nebe pilkos, bet dažniausiai gelsvos, net oranžinės. Ar tikrai ilgainiui pasikeitė ne tik žmonės, bet ir medunešės bitės?
Bičių rasės ir hibridai
Apžvelkime medunešių bičių (lot. Apis mellifera) rases, jų tėra tik keletas.
Kaukãzo bitės (Apis mellifera caucasica), Kaukãzo kalnų pilkosios bitės susiformavo kalnuotuose Kaukazo rajonuose (Sakartvele, Armėnijoje, Azerbaidžane, Šiaurės Kaukaze, rytinėje Turkijoje). Turi ilgiausią iš visų medunešių bičių liežuvėlį (6,8–7,2 mm). Dėl šio ypatumo sovietmečiu buvo plačiai įvežamos apdulkinti raudonųjų dobilų pasėlius.
Kaukazo bitės ramios, taikios (apžiūrint avilį, jos dažniausiai lieka ant korių), smulkokos – masė 90 mg, pilkos, sidabrinio atspalvio, pilvelis be geltonžymių. Medų dengia tamsiai „šlapiai“ (tarp medaus ir vaško dangtelių nėra oro tarpo), pila jį į lizdo centrą. Motinėles linkusios keisti nespiesdamos, todėl kai kuriose bičių šeimose jų gyvena net dvi.
Motinėlių masė ~200 mg. Per parą padeda 1100–1800 kiaušinėlių. Nespietlios, bičių šeimos greitai pereina iš spietybinės nuotaikos į darbinę. Gamina itin daug bičių pikio (propolio), kuriuo užklijuoja rėmelius ir avilio plyšius, o rudenį susiaurina lakas. Darbščios net ir esant vėsesniam orui ar lengvam lietui, kai kitų rasių bitės jau neskraido.
Vagiliauja iš kitų avilių, gerai saugo lizdą. Šeimos žiemą silpnėja, nors jos yra ištvermingos šalčiui, šiauriniuose kraštuose dėl ilgo žiemojimo laikotarpio gali sirgti nozemoze (bičių viduriavimas, bičių virškinamąjį traktą ardant mikrosporidijoms Nosema apis ir Nosema cerana). Lietuvoje pradėtos tirti nuo 1952 m.
Apibendrinant (NB): pilkos, mažos, ramios, išskirtinai ilgas liežuvėlis, pikio gausa, dirba darganoje, mažai spietlios, ištvermingos šalčiui, alina nozemozė.
Kárnikos bitės (Apis mellifera carnica), karneòlės arba krãjinos bitės – viena žinomiausių bičių rasių Lietuvoje ir Europoje, kilusi iš Alpių pietrytinių šlaitų – Krajinos (Slovėnija).
Gerai prisitaikę prie palyginti šaltų žiemų, trumpų pavasarių, karštų vasarų. Panašios į Kaukazo bites, tik didesnės (masė apie 90–105 mg), pilkos, su ryškiomis plačiomis plaukelių juostomis ant pilvelio tergitų, kai kurios su pastebimu geltoniu pilvelio tergituose (jaunų suaugusių bičių pilvelio plaukeliai sidabrinio atspalvio), ramios, spietlios.
Didelis liežuvėlio ilgis ~6,6 mm leidžia pasiekti nektarą giliuose žieduose. Medų koriuose dengia baltai „sausai“ (tarp medaus ir vaško dangtelių yra oro tarpas), medų pila daugiau į lizdo centrą.
Anksčiau už kitas pradeda auginti perus, todėl pavasarį šeimos greičiau sustiprėja. Gerai skraido kalnuotose vietose, į nektaringus laukus skrenda iki 1500 m aukštyje, gerai išnaudoja silpną medunešį. Karnikos bitės gerai žiemoja net nedidelėmis šeimomis ir mažai sunaudoja maisto, linkę vagiliauti, gerai apgina lizdą nuo bičių vagilių.
Rasė vertinama dėl savo ramumo – retai gelia ir ramiai tupi ant korių apžiūros metu, todėl tinka tankiai apgyvendintoms vietovėms, pradedantiesiems bitininkams. Geba greitai prisitaikyti prie
kintančių oro sąlygų, gerai orientuojasi – retai „pasiklysta“, neįskrenda į svetimus avilius. Pasižymi „sprogstamuoju“ pavasariniu vystymusi – šeimos labai greitai sustiprėja ankstyvajam medunešiui. Puikiai renka nektarą net vėsiomis ar debesuotomis dienomis.
Gerai žiemoja, naudoja palyginti nedaug maisto atsargų. Turi stipresnį polinkį spiesti nei kitos rasės, todėl bitininkas turi laiku išplėsti lizdus. Pasibaigus sodų žydėjimui ir nutrūkus nektaro rinkimui (birželio mėn.), motinėlė gali staiga nustoti dėti kiaušinėlius, o tai sulėtina šeimos augimą prieš pagrindinį medunešį.
NB: pilkos, ramios, „sprogsta“ pavasarį, atsparios šaltoms žiemoms, gerai gaudosi, stiprus instinktas spiesti, nutrūkus nektaro rinkimui šeimos susilpnėja.
Itãlijos bitės (Apis mellifera ligustica) yra žinomiausia pasaulyje medunešių bičių rasė, kilusi iš Apeninų pusiasalio. Italijos bitės pasižymi šviesiai geltona spalva – kūnas apaugęs aukso spalvos plaukeliais. Pilvelio pirmieji trys segmentai geltoni (beje, yra ir mutantinių formų, pvz., juodu pilvelio galiuku ir kitokių).
Ilgas liežuvėlis 6,4-6,7 mm. Italijos bitės ramios, palyginti taikios, augina daug perų, tačiau prastai orientuojasi – dažniau negu kitų rasių bitės nuklysta į svetimus avilius. Medų pila pirmiausia į meduvę, o tik tuomet į lizdą. Medų dengia „margai“, baltais blizgančiais vaško dangteliais.
Motinėlės dėslios (1,5-2,5 tūkst. kiaušinėlių per parą). Italijos bitės daugiau už kitų rasių bites prineša medaus per vėlyvesnius medunešius. Pavasarinį medunešį išnaudoja prastai. Labai atsparios akarozei (sukelia bičių kvėpavimo takus parazituojančios Acaraphis woodi trachėjinės erkutės).
Didelės vagilės, puola pirmos! Silpną šeimą gali visai sunaikinti. Savo lizdą nuo vagilių gina gerai. Pietiniuose rajonuose žiemoja gerai, šiauriniuose sunkiau. Žiemą naudoja daug maisto, žūva daug bičių darbininkių. Gerai prisitaiko, todėl yra plačiai naudojamos komercinėje bitininkystėje: paplitusios Europoje, JAV, Naujojoje Zelandijoje, Kinijoje, Indijoje…
Sunkiau pakelia atšiaurias žiemas. Žiemą nesudaro tokio tankaus kamuolio kaip kitos bitės, todėl suvartoja daugiau maisto atsargų. Prižiūrėti Lietuvos sąlygomis Italijos bites sudėtinga (dažniau už kitas medunešių bičių rases serga nozemoze, europiniu perų puviniu, neatsparios šaltoms žiemoms).
NB: auksinės su tamsiomis juostelėmis, itin ramios, labai darbščios, bet ir pačios daug suvartoja maisto, mažai spietlios, vagilės, greitai vystosi pavasarį, prastai gaudosi, blogai žiemoja Lietuvos sąlygomis.
Karpãtų bitės (Apis mellifera carpatica), medunešių bičių europinė rasė, susiformavusi Karpatų kalnuose ir priekalniuose. Požymiai: bitės darbininkės liežuvėlio ilgis 6,5-6,6 mm, pilvelis be geltonų dėmių, masė 100-110 mg. Karpatų bitės taikios, spietlios net ir laikomos erdviuose aviliuose, mažai gamina pikio.
Šeimos pavasarį anksti stiprėja, dėl to Karpatų bitės tinkamos pavasariniam medunešiui ir sodo augalams apdulkinti. Nuo Krajinos bičių skiriasi tuo, kad už jas geriau žiemoja, ne taip linkusios spiesti, mažiau nukenčia nuo nozemozės, produktyvios. Lietuvoje pradėtos tirti 1980 m., kadangi tai kalnuotų vietovių bitė, Lietuvoje retai kur laikoma.
Bãkfasto (Buckfast) bitės – dirbtiniu būdu sukurtos arba hibridinės bitės, išvestos Anglijos pietuose Devono grafystėje, Bakfasto vienuolyne. Vienuolis benediktinas Adomas (1898– 1996), kryžmindamas likusias po akarozės epidemijos vietines bites su atvežtomis iš Italijos ir kitų šalių bitėmis. Šios epidemijos protrūkį manoma sukėlė nuo maždaug 1860 m. į Angliją pradėtos importuoti bitės iš įvairių kraštų.
Hibridas vertinamas tarp šiuolaikinių bitininkų dėl lengvo suvaldymo ir gebėjimo išlaikyti stiprias šeimas visą skraidymo laikotarpį. Bakfasto bitės pasižymi itin mažu agresyvumu, todėl jas galima prižiūrėti net ir prastomis oro sąlygomis. Ši bitė išveista taip, kad turėtų minimalų instinktą spiestis, o tai palengvina bitininko darbą.
Kai kurių šaltinių (pvz., Honey Bee Research Centre, Kanada) teigimu, Bakfasto bitės pasižymi didesniu atsparumu akarozei ir kitoms ligoms.
Šios bitės gerai žiemoja, tačiau pavasarį šeimos augimas prasideda labai sparčiai, todėl joms reikia pakankamo maisto atsargų kiekio. Lyginant su kitomis žinomomis rasėmis, pavyzdžiui, Karnika, Bakfasto hibridas dažnai išlaiko stipresnes šeimas vasaros pabaigoje ir rudenį.
Pažymėtina, kad F2 ir vėlesnės kartos Bakfasto bitės gali prarasti savo gerąsias savybes ir tapti agresyvesnės, todėl patariama reguliariai atnaujinti motinėles, perkant grynarasę (F0) arba pirmos eilės hibridinę (F1, heterozė) motinėles !
Būtina pažymėti, kad šių dienų A. m. buckfast bitės neturi nieko bendro su brolio Adamo išvestom hibridinėm bitėm. Aprašyti jų savybių beveik neįmanoma, nes jų yra labai įvairių ir nepastovių (kiekvienas veisėjas atrenka požymius savo nuožiūra).
NB: hibridas (!), ramios, vislios, labai produktyvios, nespietlios, atsparios ligoms, gerai žiemoja.
Tamsioji vakarinė medunešė bitė (Apis mellifera mellifera), Vidurio Europos miško bičių rasė. Tamsiųjų bičių gyvenamasis arealas – nuo Pirėnų, Alpių kalnynų į šiaurę ir nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų. Šios bitės tamsios, stambesnės ir plaukuotesnės už pietinių rasių bites: masė ~112 mg, nektaro pūslelėje telpa net 60 mg, liežuvėlio ilgis 5,8-6,2 mm.
Apžiūrint lizdą labai judrios, papūtus dūmų bėga į lizdo gilumą. Medų dengia baltai (sausai), linkusios spiesti ir sirgti askosferoze (kalkiniai perai, medų nešančių bičių atvirų ir uždengtų perų infekcinė liga. Sukelia mikroskopinis grybas Ascosphaera apis).
Nors dažnai teigiama, kad šios bitės piktos, tačiau pagal austrų entomologą F. Rutnerį (Ruttner), gryno porūšio bitės nėra piktos, pikti hibridai. Šios vietinės tamsiosios bitės neperrinktos (!), todėl išsaugoję genetinę įvairovę, prieš spietimą augina nedaug motinėlių.
Jos gamina daug vaško, intensyviai pikiuoja lizdą. Gerai žiemoja, nes sudarydamos tankų kamuolį išskiria daugiausiai CO2, todėl žiemodamos sunaudoja mažai maisto.
Kita vertus vietinės medunešės bitės prastai žvalgo nektaringus laukus, tačiau siekiant gausesnio medunešio galima „dresiruoti“. Vietinės bitės spietlios (ypač birželio mėn. pabaigoje per šv. Joną).
Nuo 21 a. pradžios daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos šalių (Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse, Lenkijoje) yra įsteigtos A. m. mellifera saugomos teritorijos. Šios rasės bičių gausiau išliko Rusijos europinės dalies šiaurėje.
Jau tarpukariu, o atkūrus Nepriklausomybę – masiškai – ėmus įvežti kitų rasių ir populiacijų bites, Lietuvoje ir kitose Europos šalyse atsirado mišrūnių. Iki 2019 m. manyta, kad tamsioji vakarinė medunešė arba vietinė bitė Lietuvoje išnyko.
NB: stambiausia medunešė bitė, nedaryta atranka, vaško bei pikio gausa, neaugina perų rudenį, nevagilės, puikiai žiemoja.
Bičių motinėlė. Tranai. Dirbtinis apvaisinimas. Susimišrinimas
Nuo padėto kiaušinėlio akimirkos po 16 parų iš motininio lopšelio išsirita bičių motinėlė. Jauna bičių motinėlė šeimoje stiprėja ir ne ilgiau negu per 2 savaites paruošiama išskristi poruotis su tranais. Anksčiau manyta, kad motinėlė poruojasi su ne daugiau negu 5-6 tranais (motinėlės spermotekoje telpa vidutiniškai 2,1 mg spermatozoidų, o tranas jų subrandina 0,43 mg).
Naujausi stebėjimai rodo, kad poravimesi gali dalyvauti daugiau negu 20 (!) tranų, kurių kiekvienas perduos palikuonims savus ūkiniu požiūriu geruosius ir bloguosius genus. Ir dar, vestuvės keliamos ne bet kur, o ten kur vyrauja kylančios oro srovės, kuo atokiau nuo bityno (išvengiant kraujomaišos).
Susiporavusi (poruota) motinėlė į mažesnes bitines korio akeles deda apvaisintus kiaušinėlius (iš jų išsivysto bitės darbininkės ir šeimos gelbėjimosi atveju – motinėlės). O į didesnes tranines akeles – neapvaisintus kiaušinėlius (iš jų išsivysto tranai). Bičių motinėlės kokybės rodmuo – dėslumas. Vidurvasarį motinėlė per parą padeda iki 3000 kiaušinėlių – daugiau negu pati sveria!
Vadinasi, iš bitinėse akelėse padėtų kiaušinėlių po 21 paros išsirita bitės darbininkės, seserys pagal motiną, bet nebūtinai pagal tėvą. Taigi, bičių šeimoje natūraliai egzistuoja superseserų pošeimiai, kiekvienas jų pasižymi skirtingais genais ir net morfologija.
Grynaveislės bitės atrenkamos pagal morfometrinius, produktyvumo, agresyvumo, spietlumo, žiemojimo, atsparumo ligoms ir kt. požymius idealiu atveju izoliuotose geografiškai punktuose – salose ar kt. teritorijose, kur yra gamtinis barjeras užskristi svetimų bitynų tranams.
Instrumentinio bičių motinėlių apsėklinimo metu, motinėlės užmigdomos CO2 dujomis – tas plačiai atliekama selekcijos tikslais, neturint galimybių natūraliai poruoti izoliuotame geografiniame punkte. Tik svarbu pažymėti, kad imamos fiziškai ir genetiškai atsitiktinio trano (ar kelių tranų) lytinės ląstelės ir todėl tokia motinėlė ir bičių šeima nepasižymės genų įvairove.
Biologijos mokslui seniai žinoma, kad pirmos kartos mišrūnai pasižymi ypatingai geromis produktyvumo ir kt. savybėmis – palikuonys pranoksta tėvus! Tuo naudojasi įvežantieji į Lietuvą kitų rasių (dažniausiai Karnikos, ar hibrido Bakfasto) bites iš sertifikuotų užsienio veislynų (selekcinių punktų).
Tačiau jau antroje ir vėlesnėse mišrūnių kartose pastebimi staigūs ir ženklūs pokyčiai: bitės piktėja, prastai žiemoja, tampa neatsparios ligoms, ženkliai padidėja spietlumas.. „Pažangaus“ monoflorinio žemės ūkio šalyse, bitės suserga Amerikiniu ar Europiniu perų puviniu. Įprasta praktika tokiu atveju – karantino zonoje deginami ištisi bitynai ir inventorius.
Lietuvoje profesionalais-atrinkėjais prisistatantys (bet jokios selekcijos nevykdantys) verslininkai siūlo išeitį – pirkti iš jų F1 linijos motinėlių ir taip vėl ir vėl lipti ant to paties grėblio.
Bitininkas mėgėjas pardavusio bičių motinėlę paklaus: „kodėl bitės staiga supiktėjo, tik 20% peržiemojo gan lengvą žiemą, kodėl spiečia kaip pasiutę, kodėl bitės išskrido – tušti aviliai rudenį?
Dažniausi atsakymai iš profesionalais prisistatančių bitininkų
Bloga varozės (bites parazituojančių varroa destructor erkių pernešamos virusinės infekcijos) kontrolė, nepakankamai apdorojant šeimas cheminiais-sintetiniais preparatais fliuvalinato ar amitrazės pagrindu.
Negydoma nozemozė.
Nemokėjimas laiku išplėsti lizdo (spietimo atveju).
Paliktas netinkamas lipčiaus, grikių, viržių medus žiemoti.
Blogas sintetinio cukraus receptas: netinkamas cukraus-vandens santykis, neįpilta citrinos ar acto rūgšties…
O juk priežastis paprasta – bičių susimišrinimas ir dar tokių rasių, kurios neprisitaikę gyventi mūsų geografinėje ilgumoje ir platumoje.
Be abejo, ir sintetiniai polistirolo aviliai, ir siekis sukultūrinti ir „suangliapievinti“ visa kas aplinkui (čipsuojant-kertant menkaverčius alksnynus, karklynus – pirmą maistą ir vaistą bitėms pavasarį), ir besaikis chemikalų „zatorių“ naudojimas.
Įprasta manyti, kad bitės, taupydamos energiją ir suformuodamos kamuolį, žiemą miega – tai nėra tiesa! Bičių būsena žiemą nėra tikra anabiozė (visiškas gyvybinių procesų sustojimas), o labiau reguliuojamas, saulės aktyvumo ir lauko temperatūros veikiamas gyvybinių procesų sulėtėjimas.
Lietuvoje bitės žiemoja vidutiniškai nuo spalio iki apsiskraidymo kovo mėn., t.y., bent 5 mėnesius nelenda iš avilio. Pietinių porūšių bitės, genetiškai įpratusios prie trumpo neskraidymo laikotarpio. Nuolat (ir žiemą) augina perus, nesuformuoja tankaus kamuolio ir nesulaukusios palankių orų apsividuriuoja (bitininkai dažnai klaidingai mano, kad tai nozemozės pasekmė) dėl įgimtai silpnai veikiančių rektalinių liaukų ir fermento katalazės mažo išskyrimo.
Maždaug trečdalis viso pasaulyje užauginamo maisto kiekio tiesiogiai priklauso nuo bičių ir kitų gyvūnų apdulkintojų. Likusi dalis (pvz., kviečiai, ryžiai, kukurūzai) yra apdulkinami vėjo arba yra savidulkiai.
Bitės apdulkina apie 75% pasaulio žydinčių augalų, įskaitant daugelį vaisių, daržovių ir kt. Be bičių ženkliai sumažėtų biologinė įvairovė. Daugelis pažįsta medunešes bites (Apis mellifera), bet gamtoje egzistuoja daugybė laukinių bičių rūšių. Tai vienišės (solitarinės) bitės (pvz., Osmia, Megachile). Jos taip pat labai svarbios apdulkinimui, nors medaus negamina.
Bitiniai – labai sena gyvūnų grupė
Manoma, kad pirmosios bitės išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės bitės ‒ prieš 15 mln. metų. Pasaulyje yra žinoma apie 35 tūkst. bitinių vabzdžių rūšių, o Lietuvoje – apie 350 rūšių.
Pastaruoju metu manoma, kad apie 16% vabzdžių apdulkintojų, tame tarpe ir bitinių gali išnykti dėl jų gyvenamosios aplinkos pokyčių, pesticidų naudojimo ir netinkamo ūkininkavimo.
Tad saugokime bites – tiek namines, tiek laukines ir kas trečią kąsnį bent mintimis būkime joms dėkingi.
Morfometriniai tyrimai bičių porūšiui nustatyti
Siekiant veislinių bitynų populiacijose išlaikyti bičių rasinius požymius, bitės vertinamos atliekant morfometrinius tyrimus. Vertintini šie pagrindiniai rasiniai požymiai: straublelio ilgis (mm), tergitų (bitės pilvelio narelių) spalva ir sparno gyslų tinklo morfologija (žiūr. pav. – kubitalinis indeksas (procentais) ir sparno diskoidalinio taško padėtis (teigiamas/neigiamas nuokrypis). Gauti duomenys lygintini su būdingais rasiniais požymiais.
Buvusiame vietinių bičių draustinyje 1984–1998 m. kasmet buvo renkami morfologiniai duomenys. Grynarasėms priskirtos tik tos A. m. melifera bičių šeimos, kurių bičių straubleliai ne ilgesni kaip 6,2 mm, kubitaliniai indeksai pagal Alpatov (1947) metodiką b/a = 58-62 %. O neigiama diskoidalinio taško padėtis siekė ne mažiau kaip 70 %.
Draustinyje 15-a metų vykdyti morfologiniai vietinių bičių tyrimai parodė, kad bičių straubleliai pailgėjo vidutiniškai 0,190±0,027 mm. Kubitalinis indeksas pakito nežymiai, tačiau diskoidalinė padėtis pakito gerokai – ji sumažėjo net trečdaliu!
Pateikti duomenys liudija, kad Lietuvos sąlygomis mažo miškingo draustinio plotas vietinių bičių neapsaugojo nuo metizacijos su svetimų rasių tranais.
Svarbu pažymėti, kad nors iki šiol pagrindinis ir prieinamiausias bitininkystėje atrankos tikslais naudojamas įrankis yra morfometriniai matavimai, šiuolaikiniai genetiniai bičių DNR tyrimai, iš kurių galima nustatyti vietinėms bitėms būdingus mitotipus (motinines linijas; mitotipai paveldimi iš motinėlės ir yra vienodi visiems vienos bičių šeimos individams), yra nepalyginti tikslesni.
Pavyzdžiui, motininės C linijos (A. m. carnica) bičių morfometriniai požymiai gali būti labai artimi M linijos (A. m. mellifera) bitėms ir todėl negalima pasikliauti vien morfometrija.
Lietuvos raudonojoje knygoje – Lietuvos tamsiosios bitės
2017– 2019 Gamtos tyrimų centro genetiniais ir morfometriniais tyrimų metodais vykdytos studijos tikslas – Lietuvos vietinių bičių Apis mellifera mellifera genofondo išlikimo galimybių įvertinimas (tyrimų vadovė dr. Laima Blažytė-Čereškienė).
Atliktų tyrimų metu nustatyta, kad Lietuvos vietinio porūšio medunešės bitės populiacija nors ir ne gausi, bet išlikusi ir dar su santykinai didele genetine įvairove, kurią didžiąja dalimi lemia ne introdukcija iš kitų populiacijų, o bičių plitimo po ledynmečio paleogeografinė istorija.
Daugiausia bitynų, laikančių bičių šeimas, kurios genetiškai ir morfometriškai atitinka arba yra labai artimos A. m. mellifera porūšio charakteristikoms, aptikti miškingose Lietuvos teritorijose (Dainavos, Labanoro, Karšuvos giriose), daugiausia rytinėje ir pietinėje šalies dalyje bei buvusiame vietinių bičių draustinyje Jurbarko-Tauragės miškuose ir aplylinkėse.
Šiuolaikiniais moksliniais metodais pagrįsta Lietuvos tamsiosios bitės populiacija vertinga kaip išskirtinis ištekliais atrankiniam darbui.
Išlikusi vietinės tamsiosios vakarinės medunešės bitės (Apis mellifera mellifera) populiacijaekotipas yra vertinga savo gebėjimu prisitaikyti prie Lietuvos gamtinių sąlygų, todėl šio genetinio ištekliaus išsaugojimas ir genofondo gausinimas yra labai svarbus.
Siekiant, išsaugoti mūsų autochtoninio ekotipo A. m. mellifera bičių genofondą, Tamsiosios vakarinės medunešės bitės (Apis mellifera mellifera) tik gamtoje (uoksuose ar drevėse) gyvenanti populiacija 2024 m. liepos 17 d. (LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-244) įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų augalų ir grybų sąrašą, kitaip vadinamą Lietuvos raudonąją knygą.
Pastangos išsaugoti vietines bites Lietuvoje ir Europoje
1971 m. Jurbarko-Tauragės miškuose dr. J. Balžeko rūpesčiu buvo įsteigtas vietinių bičių draustinis (700 km²). Jo teritorijoje 1971–1991 m. pavyko išlaikyti Vidurio Europos bites. Santvarkos pervartų metu panaikinus draustinį apgailestauta, kad dėl neribojamo įvairių rasių (Italijos, Karnikos) ir hibridų (Bakfasto) bičių motinėlių įvežimo, labai padidėjo sumišrinimo ir vietinių bičių išnykimo pavojus.
Vienas žymiausių šių laikų bičių tyrinėtojų prof. T. Sylis (Seeley) iš Kornelio universiteto (Cornell, Niujorkas, JAV) teigia, kad natūralus bičių šeimų (b. š.) tankis gamtoje yra maždaug 1 b. š. kvadratiniame kilometre. Siekiant išlaikyti stabilią bičių populiaciją, reikia turėti bent 1000 bičių šeimų ir bent 1000 km² apsaugos zoną.
Daugelyje vakarų ir vidurio Europos šalių yra įsteigtos saugomos teritorijos, kuriose leidžiama laikyti tik vidurio Europos rasės M linijos bites ir draudžiama laikyti kitų rasių ir linijų bites.
Paminėtinos šios Apis mellifera mellifera saugomos teritorijos
Šveicarijoje (Glarus – apie 1000 bičių šeimų 680 km² plote; Melchtal – apie 50 bičių šeimų, 150 km² plote // pastaba: kalnuotoje šalyje įmanoma suformuoti efektyviai veikiančias ir mažesnes negu 1000 km² teritorijas). Belgijoje (Chimay–Momignies, 197 km²), Prancūzijoje (Mormal tamsiųjų bičių poravimosi stotis, ~320 km²). Lenkijoje (kitapus sienos su Lietuva esančioje Augustavo girioje, per 1100 km²).
Lietuvoje Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje šiuo metu kuriamas atrankos punktas 18-os km spinduliu apie Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centrą Marcinkonyse. Teritorijos plotas maždaug 950 km².
Ateityje, plečiant vietinės bitės saugomos teritorijos ribas Kapčiamiesčio link, Augustavo girios (Lenkija) ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato miškingos teritorijos praktiškai susijungtų į vientisą apsaugos zoną.
Kodėl vietinės bitės geriau negu svetimkraštės-įvežtinės?
Tamsiosios vakarinės medunešės bitės (Apis mellifera mellifera) labiausiai tinkamos Lietuvos klimato sąlygomis, ypač siekiant bitininkauti ekologiškai (nenaudojant cheminių-sintetinių gydymo priemonių).
Taip yra, nes:
geriau prisitaikę per tūkstantmečius prie klimato ir augalijos;
geriau žiemoja (rektalinės liaukos išskiria daugiau fermento katalazės);
žiemoja tankiame kamuolyje išskirdamos didžiausią CO2 kiekį (palyginti su kitais porūšiais), todėl žiemai užtenka žymiai mažiau maisto (7–10 kg);
nereikia rudenį sunešto medaus (lipčiaus, grikių, viržių, …) pakeisti dirbtiniu maistu (maitinti cukraus sirupu);
anksčiau rudeniop nustoja auginti perus, galima veiksmingiau švelniomis ekologinėmis priemonėmis gydyti nuo varozės (naikinti Varroa destructor erkes);
didesni medaus kokybiniai (diastazės fermento) rodikliai;
kiti dar tikėtina būsiantys atrasti privalumai (pvz., didesnis imuninis atsparumas varozei, nozemozei..)
piktumas? Kaip bites prižiūrėsi, tokio piktumo ir turėsi. Kita vertus, stiprios bičių šeimos gina lizdą, tik reikia išmokti jų neužsiutinti medkopio ar apžiūros metu (žiūr. straipsnio epilogą).
Lietuvos tamsiųjų bičių įkurdinimas Joniškio krašte
Joniškio raj. viena miškingiausių vietų – Žagarės regioninis parkas. Jame plyti vienas didesnių pelkynų šiaurės Lietuvoje, itin vertingas pelkių ir šlapių miškų kompleksas – Mūšos tyrelis.
Pietiniame pelkės pakraštyje Mūšos ištakos, priešinga kryptimi sruvena Švėtės intakas Juodupis. Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje (1463 ha) saugoma Mūšos tyrelio aukštapelkės natūrali dalis ir apypelkio miškai. Aukštapelkės didžiąją dalį sudaro gailiniai pušynai (Ledo-Pinetum), o apypelkio miškuose vyrauja šlapi ir klampūs juodalksnynai.
2015 m. telmologiniame draustinyje nutiestas ilgiausias Lietuvoje (3,6 km) Mūšos tyrelio pažintinis takas. Juo keliaujant galima aplankyti Miknaičių ežerą, mitologinį Tyrelio akmenį, buvusią Lietuvos partizanų stovyklavietę, atrasti kitų įdomybių… Aukštapelkės augalija, o ypač rudeniop sužystantys gausūs viržynai – puikios „ganyklos“ vietinėms tamsiosioms bitėms.
Siekiant išsaugoti, pagausinti, o vėliau ir atrinkti pagal rasės grynumą ir gerąsias ūkines savybes A. m. mellifera bites, Lietuvos tamsiosios bitės asociacija siekia sukurti ir mažesnių miškingų saugojamų arealų – satelitų tinklą visoje Lietuvoje. Tokie bitynai darniai dalyvautų gausinimo, atrankos pagal morfometrinius ir genetinius požymius tyrimų programoje.
Šiuo tikslu, Lietuvos tamsiosios bitės asociacijos narių sumanymu su vietine bendruomene siekiame įkurdinti vietines tamsiąsias bites natūralioje miškingoje buveinėje – Mūšos tyrelyje.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato atrankos centro pavyzdžiu būtų įkurtas ir natūraliomis sąlygomis joniškiečių prižiūrimas bitynas.
Būtų ne tik saikingai surenkama bičių teikiama išskirtinė vaistinė gamyba (medus, bičių duonelė), kurios būtų galima įsigyti Žagarės regioninio parko lankytojų centre, bet ir dalyvaujama mokslinių tyrimų ir bičių atrankos programose, vyktų šviečiamieji (mokomieji) renginiai moksleiviams ir suaugusiems, garsinantys Žagarę ir Joniškio kraštą.
Džiaugiamės ir dėkingi, kad šį sumanymą, bendradarbiaudamas su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija (vad. Eimutis Gudelevičius), aktyviai palaiko ir talkininkauja Joniškio kraštiečiams puikiai žinomas Žagarės vyšnių šventės sumanytojas, rengėjas, Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Mindaugas Balčiūnas.
Asociacija „Lietuvos tamsioji bitė“
Lietuvos tamsiosios bitės išsaugojimo būtinybę suprantantys garsūs mokslininkai, bitininkai, mėgėjai susibūrė ir įkūrė ne pelno siekiančią asociaciją „Lietuvos tamsioji bitė“.
LTB nariai – A. Adžgauskas, dr. A. Amšiejus, L. Blažytė-Čereškienė ir kt., taip pat Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, Bitininkų asociacija „Medudė“, Elektrėnų bitininkų draugija „Bitinai“, Trakų bitininkų draugija, Varėnos rajono bitininkų draugija „Dzūkija“ – kviečia prisijungti aktyvius bitininkus, visuomenininkus, draugijas vietinių tamsiųjų bičių labui kurti.
Lietuva – tarptautinės tamsiųjų bičių apsaugos asociacijos narė
Tarptautinė Europos tamsiųjų bičių apsaugos asociacija SICAMM (Societas Internationalis pro Conservatione Apis melliferae melliferae) skelbia:
Raginame vyriausybes ir mokslo bei aplinkosaugos finansavimo įstaigas remti pastangas, siekiant nustatyti ir išsaugoti Šiaurės Europos bičių ekotipus ir vietinius varietetus.
Pripažįstame ir pabrėžiame šalių, kurių teritorijose yra natūralus autochtoninių bičių A. m. mellifera arealas, teisinę pareigą, siekiant savo vietines bites išsaugoti ir joms sukurti apsaugos zonas pagal tarptautiniu mastu pripažįstamą Biologinės įvairovės konvencijos (1992) standartą.
Manome, kad tai yra neatidėliotinos svarbos uždavinys, saugant gamtos biologinę įvairovę ir ypač neįkainojamus jos genetinius išteklius, būtinus maisto gamybai dabartinei ir ateities kartoms.
Džiugu, kad SICAMM valdybos nare išrinkta VMTI Gamtos tyrimų centro mokslininkė, LTB asociacijos valdybos pirmininkė dr. Laima Blažytė-Čereškienė.
Kelios mokslinės pastabos iš 2023 m. rugpjūčio 24–27 d. San Martin de Belevilyje (Saint Martin les Belleville) Prancūzijoje vykusios SICAMM konferencijos:
siekiant išsaugoti m. mellifera bites, labai svarbu išlaikyti jų genetinę įvairovę ir išsaugoti retus alelius (alelis – genų variacija, kuri lemia tam tikras kūno savybes).
kryptinga selekcija mažinant agresyvumą ir spietimąsi, didinant produktyvumą sumažina medunešių bičių atsparumo genetinį kintamumą – prarandami bičių atsparumo ligoms aleliai.
Bitėms reikalinga didelė panmiktinė populiacija, kad išliktų rezistentiškumas naujai ateinantiems patogenams ir parazitams. Tik iš tokios populiacijos gali būti perduoti reti aleliai, kurie suteiks atsparumą. Tad reikalinga turėti didelę populiaciją, kuri būtų rezervuaras retų alelių, suteikiančių populiacijai rezistentiškumą prieš patogenus.
Ekologiški varozės gydymo receptai
Daugelis bitininkų vis dar įpratę studijuoti sovietinę bitininkystės literatūrą ir naudoti stipriais cheminiais-sintetiniais preparatais (fliuvalinato ar amitrazės veikliųjų medžiagų pagrindu) prisodrintas popieriaus juosteles, neretai palikdami jas per žiemą.
Šitaip erkės ilgainiaui įgyja atsparumą vaistams, užteršiami koriai, medus, bičių duonelė, alinamos bitės, „gydomi“ bičių gaminių vartotojai. Veiksminga alternatyva kovai su varoze (varroa destructor erkių pernešamomis infekcijomis) – ekologiškos priemonės organinių rūgščių (rūgštynių, skruzdžių, pieno) ir timolo pagrindu.
Biotechninė gaudyklė pavasarį. Varroa destructor erkės dauginasi geometrine progresija ir pirmuoju taikiniu renkasi parazituoti traninius perus, todėl pirmųjų traninių perų šalinimas (iš jo galima pasigaminti tranų homogenatą) ankstyvą pavasarį leidžia labai veiksmingai sumažinti peržiemojusių erkių kiekį.
Laistomasis tirpalas, BeeVital pakaitalas pavasariniam gydymui. Sudėtis: oksalo (rūgštynių) rūgštis, medus (cukrus), vanduo. Veiksmingumas ankstyvą pavasarį, kai dar nėra dengtų perų – 98%.
Proporcijos: 400 g distiliuoto vandens, 400 g medaus (cukraus), 30 g oksalo rūgšties. Išmaišius gaunama 600 ml tirpalo, kuriuo galima apdoroti apie 20 bičių šeimų.
Naudojimas: gydymas atliekamas tik esant teigiamai lauko temperatūrai. Tirpalas pašildomas iki kūno temperatūros (30–35 oC). Į bičių aptūptą tarprėmį švirkštu laistoma po 5 ml (iš viso apie 30–40 ml vidutinio stiprumo šeimai).
Glicerino ir oksalo rūgšties juostelės rudeniniam gydymui. Sukarpomos kartono ar celiuliozinės juostelės (Dadano rėmui ilgis 600 mm, plotis 32 mm). Proporcijos: glicerinas (glicerolis) –1 litras, oksalo (rūgštynių) rūgštis – 800 g.
Paruošimas: į emaliuotą puodą supilamas 1 litras glicerino. Puodas statomas į vandens vonelę ir šildomas iki 80 oC temperatūros (neviršyti). Supilama 800 g oksalo (rūgštynių) rūgšties ir maišoma iki kol tirpalas tampa skaidrus. Dar šiltas tirpalas pilamas ant paruoštų juostelių. Mirkoma per naktį (apie 12 val.), tuomet juostelės ištraukiamos ir padedamos ant tinkliuko nusivarvėti.
Naudojimas: juostelės dedamos ant kas antro rėmelio, perlenkiant jas pusiau; vienai šeimai 45 juostelės.
Vietoj epilogo
O J. Kriščiūno mokinys dr. Jonas Balžekas, pridūrė: prarasti šių bičių genofondą būtų didelė netektis bitininkystei.
DĖMESIO!
Prašome Asociacijos „Lietuvos tamsioji bitė“ nesieti su šiais kolektyvais:
Lietuvos bitininkų profesionalų asociacija „Austėja“ (https://lbpa.eu)
Nacionalinė bičių selekcininkų asociacija (https://balticapis.eu)
Autoriai yra Lietuvos tamsiosios bitės asociacijos nariai
