Kontraversiškas vakar vykęs 360-ųjų Žaliojo tilto mūšio metinių minėjimas toliau kelia aistras. Nesutarimų kilo tarp pačių renginio iniciatorių. Kai vieni vakar sakytose kalbose pliekė Rusiją, kiti juto nuoskaudą, kad renginys išėjo kitoks, nei tartasi iniciatyvinėje grupėje.
Alkas.lt jau rašė, kad vakar Vilniuje, prie Žaliojo tilto, buvo minimas vienas skaudžiausių Lietuvos pralaimėjimų Rusijai, kuris, nepaisant to, buvo paradoksaliai įvardintas kaip „pergalė“. 1655 m. rugpjūčio 8 d., artėjant Rusijos kariuomenei, Lietuvos kariuomenė per Žaliąjį tiltą atsitraukė iš likimo valiai palikto Vilniaus, patirdama nemažų nuostolių.
Prie Lietuvos Sąjūdžio suburtų visuomenininkų inicijuoto renginio organizavimo prisidėjo ir Krašto apsaugos ministerija bei Lietuvos kariuomenė. Tą pačią dieną KAM Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamentas pripažino, kad minimo įvykio pavadinimas „pergale“ buvo klaida.
Rusijai simpatizuojančiam portalui Šauksmas.lt paskelbus reportažą iš šio renginio, paaiškėjo, kad nesutarimų kilo ir Žaliojo tilto mūšio minėjimo iniciatyvinėje grupėje. Vienas iš jos narių – aktyvus minėto portalo bendradarbis Kazimieras Juraitis – savo nuoskaudas išdėstė „Šauksme“ paskelbtame straipsnyje.
„Su plakatais yra Iniciatyvinės grupės prie Lietuvos Sąjūdžio entuziastai, kurie tuo pagrindu – senų paveikslų pagrindu, mūsų idėjos pagrindu – paruošė tuos plakatus,“ – taip savo bendraminčius, prisidėjusius organizuojant minėjimą, vakarykščio renginio metu pristatė renginio vedėjas istorikas Romas Batūra. Tačiau iš renginio grįžęs Iniciatyvinės grupės narys Kazimieras Juraitis, minėjimo metu drauge su kitu „Šauksmo“ bendradarbiu Pranu Valicku už R. Batūros nugaros laikęs plakatą „360 metų nuo gynybinio mūšio su Maskvėnų kariuomene 1655 08 08 ant Žaliojo tilto Vilniuje“, ėmė žerti kritiką renginio vedėjui.
„Renginys, kurį vedė doc. dr. Romas Batūra, gavosi kitoks, negu buvę sumanę jo iniciatoriai,“ – tvirtina K. Juraitis, čia pat paaiškindamas, kas buvo ne taip. „Organizuojant renginį sutarta, kad nebus minimos Žaliojo tilto skulptūros, nes dėl šių skulptūrų iniciatyvinės grupės narių nuomonės skiriasi, klausimas per daug politizuotas ir be reikalo kiršinama visuomenė. Be to, kalba turėjo eiti apie įvykius, kuriuos nuo Tarybinio laikotarpio, kurį simbolizuoja skulptūros, skiria 300 metų. Kritusių gynėjų milžinkapį įamžinti būtina nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigtų Žaliojo tilto skulptūrų istorija.“
Taigi, daliai renginio iniciatorių buvo svarbu, kad naujo memorialo, įamžinsiančio 1655 m. kovas, idėja nesikirstų su galimybe grąžinti neseniai nuo Žaliojo tilto oficialiai tik restauravimui nukeltas sovietines skulptūras į jų senąją vietą.
Nepatiko K. Juraičiui ir kai kurių renginio dalyvių nepagarbus požiūris į Rusiją. „Tačiau kai kuriems renginio dalyviams ir svečiams, atrodo, karas su rusais nepasibaigė nei 1655-aisiais, nei 1990-aisiais. Kalbose buvo minima ir „amžinas grobuonis Rusija“, Žaliojo tilto skulptūros vėl buvo pravardžiuojamos „balvonais“. Gerai dar, kad keršto kupini svečiai – senukai nepaskelbė karo Rusijai, nors nedaug trūko…“ – ironizuoja K. Juraitis.
Iš tiesų Žaliojo tilto mūšio minėjimo iniciatyvinė grupė prie Lietuvos Sąjūdžio parengė rezoliuciją dėl mūšio vietos įtraukimo į valstybinių paminklų registrą ir atminimo memorialo sukūrimo. Tačiau koks turėtų būti šis memorialas, kol kas neaišku. Ar jis turėtų pakeisti Žaliojo tilto „balvonus“, ar sudaryti su jais darnų kompleksą, iniciatoriai, kaip aiškėja, nesutaria.
Šauksmas.lt video reportažas iš renginio:
Jono Česnavičiaus nuotraukos:
K.Juraitis yra prokacapiškas kaip ir portalas šauksmas. Nederėtų švęsti pralaimėjimų moskoliams mūšių. Nesupratau kodėl ten buvo Batūra ir gerai, kad nedalyvavo ten tas su peteliške.
Google: Pilkapis prie Žaliojo tilto.
Siūlau perskaityti bent tris pirmuosius Google randamus tekstus.
Nors Google “užsispyrusiai nemato”, norintys ras šiuos du mano tinklaraščio rašinius:
Sparta prie Žaliojo tilto Vilniuje (2015-08-07)
Mūšio prie Žaliojo tilto minėjimas (2015-08-08)
Apgailestauju dėl destruktyvios alkas.lt pozicijos mūsų protėvių, gynusių Lietuvos laisvę, žygdarbio prie Žaliojo tilto 1655 08 08 atžvilgiu.
Neklaidinkite skaitytojų. Jokios pergalės ir antpuolio atrėmimo 1655 08 08 d. nebuvo. Tai vienas didžiausių Lietuvos pralaimėjimų rusams. Lietuvai švęsti šią dieną – tas pats kas Vokietijai švęsti pergalę ir lietuvių sulaikymą/atrėmimą Žalgirio mūšyje. Vokiečiai bent jau galėtų teigti, kad mūsiškius tarimai privertė bėgti…
Jūs neklaidinkite skaitytojų.
1655 08 08 Vilnius jau buvo užimtas dešimtis kartų skaitlingesnių užpuolikų pajėgų. Jonušo Radvilos kariai, paaukoję porą tūkstančių gyvybių, sustabdė užpuolikų veržimąsi iš Vilniaus dešiniajan Neries krantan per vienintelį to meto tiltą, stovėjusį dabartinio Žaliojo tilto vietoje. Jonušas Radvila išsaugojo kariuomenę, didijį antspaudą ir valstybės iždą. Žuvusieji Lietuvos laisvės gynėjai palaidoti mūšio vietoje supiltame milžinkapyje, šalia kurio po 47 metų pradėta statyti šv.Rapolo bažnyčia ir kuris nukastas tik sovietmečiu, 1950-tais; nukasant, liudininkų parodymais, byrėjo kaulai, kaukolės ir sudaužytų patrankų vamzdžiai.
Žuvusiųjų Lietuvos didvyrių memorialo atkūrimui ir buvo skirtas 2015 08 07 įvykęs minėjimas, priimta rezoliucija dėl šios idėjos įgyvendinimo.
Milžinkapio vaizdų gausu paveiksluose bei XIX-XX amžių fotografijose.
Istorinius 1655 08 08 mūšio ant Žaliojo tilto šaltinius gerbiamas dr. Romas Batūra nurodo bent keliose publikacijose, jų tarpe šioje:
Google: Pamiršta kovos su priešais vieta – Lietuvos žinios
Perskaitykit.
Šis mūšis lygintinas su spartiečių žygdarbiu Termopiluose.
Apgailestauju dėl alkas.lt skleidžiamos nuostatos.
Gerbiamas Eugenijau,
Norite atkurti pilkapį? Puiku! Tik šiai idėjai jūs jau labai pakenkėte savo su bendražygiais surengtu tragikomišku renginiu. Mat KAM jau prisidarė gėdos dėl jūsų nekompetencijos ir į tolesnes jūsų iniciatyvas ir KAM, ir kitos valstybinės institucijos, ko gero, jau žiūrės atsargiai. Tai štai kaip nemokšiškumas griauna gerus sumanymus… Tai gal pradėkite galvoti ir bendražygiams patarkite padaryti tą patį, užuot beviltiškai ieškoję pergalės ten, kur buvo skaudus ir tragiškas pralaimėjimas…
Pilkapis – gerai. Ant jo kasmet galėsit atlikti apeigas (užkurti Ugnį, pabarstyti Gintaru, siųsdami ratu apeiginį Kaušą, palinkėti vienas kitam krikščioniškos ramybės).
Paskaitykit mūsų skelbimą ir parodykit nekompetenciją:
Google: Mūšio prie Žaliojo tilto 360-mečio paminėjimas 2015 08 07
Dėl viso pikto minėjimo iniciatorių platinto skelbimo tekstą atkartoju:
360 metų
nuo Lietuvos gynybinio mūšio
su Maskvėnų kariuomene
1655-08-08
ant Žaliojo tilto Vilniuje
2015 m. rugpjūčio 7 d. (penktadienį) 12 val. aikštelėje Kalvarijų gatvės pradžioje (prie namo Nr.2) preš Žaliąjį tiltą paminėsime mūšį, nuskambėjusį to meto Europoje, ir jame žuvusiuosius.
Priimsime rezoliuciją dėl mūšio vietos įtraukimo į valstybinių paminklų registrą ir atminimo memorialo sukūrimo.
Kviečiame dalyvauti.
Iniciatyvinė grupė prie Lietuvos Sąjūdžio
Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga
Vyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba
Kur mes “beviltiškai ieškom pergalės”?
Tamstos kaltinimas, kad “KAM jau prisidarė gėdos dėl jūsų nekompetencijos”, mano požiūriu, niekuo neparemtas.
O tas “pergalės” atsiradimo klausimas išties įdomus.
Aš pats KAM tinklalapyje “pergalės” nemačiau, tiesiog neturėjau laiko žiūrinėti per organizacinius rūpesčius.
Ar turite KAM tinklalapio screenshot’ą su “pergale”, Tomai?
Buvo čia įdėtas:
https://alkas.lt/wp-content/uploads/2015/08/1655-kam.lt_.jpg
https://alkas.lt/2015/08/07/t-baranauskas-kai-pralaimejimas-virsta-pergale-lietuva-skina-istorines-atminties-politikos-nebuvimo-vaisius/
Baikit čia rietis, gal pagaliau ta jūsų “nuodėmė” nėra tokia didelė. Kažkaip nesudėliojot aiškiai akcentų, tada pavirto “pergale”. Dideli karščiai, ministerijai kad tik švęsti pergales, ir tiek žinių. 🙂
Gal kažkaip reikėjo pažymėti, kad “nepaisant skaudaus pralaimėjimo ir Vilniaus netekimo, buvo kas stojo į kovą su priešu” ar panašiai? Toks mūšio nedidelis paminėjimas būtų, nevadinant pergale ir nesukeliant įspūdžio “nors Vilnius rusų, bet tiltas – mūsų”… 😉 Kaip ten bebūtų, gal jūs galite, istorikai, paaiškinti, kaip atsitiko, kad nebuvo jėgų Vilniui ginti? Kažkaip visada anksčiau būdavo jėgų prieš Rusiją, o tada jų neliko? Tai dėl sąjungos su Lenkija Lietuva taip apsileido ir nusilpo, ar kas ten nutiko? Aišku, geriau toks mūšis, negu pabėgti išvis nekovojant. Bet kaip neprisileist iki tokio lygio, kad nebūtų pajėgų sostinę ginti? Reiktų turbūt būtinai svarstyt šitą klausimą, ne tik atskirus mūšius, paimtus atskirai iš visumos? Kad kitą kartą galėtume ginti viską, ir pasiekti pergalę, o ne tik pavieniu mūšiu pridengti skubų atsitraukimą.
Dėkui už palaikymą.
Manau, kad nesusipratimai kilo didele dalimi todėl, kad minėtas 360-ties metų senumo Lietuvos to meto valstybingumui svarbus istorinis įvykis visuomenei buvo visiškai nežinomas.
Oficialiajai žiniasklaidai bei Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai buvo siųsti skelbimai apie būsimą minėjimą bei istorijos daktaro Romo Batūros straipsniai apie 1655 08 08 mūšį ant Žaliojo tilto Vilniuje – deja, jie nebuvo paskelbti.
Gerbiamas Eugenijau,
štai kokį renginio skelbimo tekstą gavome iš JŪSŲ:
LIETUVOS SĄJŪDIS
KVIETIMAS
2015-08-03, VILNIUS
Š. m. rugpjūčio 8 d. sukanka 360 metų, kai Lietuvos kariuomenė, vadovaujama LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos, ATRĖMĖ įsiveržusią milžinišką Maskvėnų kariuomenę. Visą dieną vykusiame gynybiniame mūšyje ant Žaliojo tilto ir jo aplinkoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių. Mūšis nuskambėjo to meto Europoje.
Mūšio ir žuvusiųjų atminimą 2015 m. rugpjūčio 7 d. (penktadienį) 12-13 val. paminėsime aikštėje Kalvarijų gatvės pradžioje (prie namo Nr. 2) prieš Žaliąjį tiltą ( mūšio ir žuvusiųjų buvusioje palaidojimo vietoje) Priimsime rezoliuciją dėl mūšio vietos įtraukimo į valstybinių paminklų registrą ir atminimo memorialo sukūrimo.
Minėjimą rengia iniciatyvinė grupė prie Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga, Valstybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.
Informuojame Jus apie šį renginį.
Pagarbiai
Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotojas, iniciatyvinės grupės minėjimą surengti narys,
istorikas doc. dr. Romas Batūra
***
Taigi ATRĖMĖ – vadinasi NUGALĖJO. Visi kas skaitė taip ir suprato. O agentūra BNS ir KAM ir užrašė.
KAM naujieną nufotografuotą būtumėte radęs čia (jei būtumėte įdėmiau perskaitęs T. Baranausko rašinį):
https://alkas.lt/2015/08/07/t-baranauskas-kai-pralaimejimas-virsta-pergale-lietuva-skina-istorines-atminties-politikos-nebuvimo-vaisius/
Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ):
atrem̃ti, àtremia, àtrėmė
11. tr. LL119 atmušti, sulaikyti:
Gerbiamas Eugenijau,
štai dar kitas JŪSŲ laiškas:
Sparta.
Sparta…
Sparta prie Žaliojo tilto Vilniuje
Aš, Eugenijus Paliokas, sumaniau paminėti mūsų protėvių žygdarbį prieš 360 metų (gerbiamas istorikas Romas Batūra, tikras Lietuvos patriotas, gal irgi būtų pastebėjęs jubiliejinių metų buvimą šiemet), sulyginamą su spartiečių žygdarbiu Termopiluose.
Mūsiškiai 1655 08 08 prie Žaliojo tilto priešinosi dešimtis kartų gausesnėms Maskvėnų, tomis Tvano dienomis jau užėmusių Vilnių, pajėgoms, žuvo, bet nepraleido jų dešiniajan Neries krantan ir to pasekoje išsaugojo LDK valstybingumą dar 140-čiai metų.
Mūsų didvyriai atgulė šalia tilto supiltame milžinkapyje, kuris nukastas (manau, nepilnai) tik 1950-tais; tada, liudininkai pasakoja, kasant byrėjo kaulai, kaukolės ir sudaužytų patrankų vamzdžiai.
Šį pilkapį privalu atkurti ir mūsų Lietuvos laisvės gynėjų žygdarbį gerbti.
Pilkapis prie Žaliojo tilto
***
Tai kaip paaiškinsite?
Na va, pagaliau išsiaiškinom
Atrėmė – buvo toks žodis kvietime į minėjimą, tik mažosiomis raidėmis.
“Pergalę” kažkas pridėjo.
Siūlau visiems susivienyti pagerbiant šiame tikrai svarbiame to meto Lietuvos valstybingumui, nepelnytai užmirštame, mūšyje galvas padėjusius mūsų karius.
1950-taisiais, nukasant milžinkapį, įvykio liudininkai pasakoja, byrėjo kaulai, kaukolės ir sudaužytų patrankų vamzdžiai.
Neabejoju, kad tai buvo gerbiama, šventa Vilniaus ir Lietuvos žmonėms vieta.
Ten ir dabar tebėra aukštesnė vieta, kalnelis.
Gali būti, kad mes ir šiandien mindom savo protėvių, padėjusių galvas 1655 08 08 mūšyje prie Žaliojo tilto Vilniuje, kaulus.
Tokia padėtis kertasi ir su lietuviškais, ir su bendražmogiškais papročiais.
“Pergalė” net ir po skandalo tebėra R. Batūros leksikoje:
“Tuo metu KAM savo pranešime žiniasklaidai kvietė į „pergalės prieš maskvėnų kariuomenę“ sukaktį. Tai, pripažįsta R. Batūra, „klaidelė“. „Tačiau kartu tai ir savotiška lokalinė pergalė – priešas atremtas. Mes šventėme mūšį ir jame žuvusiųjų atminimą, žūti mūšyje galėjo net apie porą tūkstančių žmonių. Nėra baisus nusižengimas pavadinti pergale, bet tai buvo lokalinė pergalė – ant tilto apginta Aukštaitija, Šiaurės Rytų Lietuva, tačiau bendrame kontekste kraštas buvo okupuotas, Vilnius degė“, – dėstė pašnekovas.”
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/atsvente-vilniaus-uzgrobima-o-dabar-neturi-kur-deti-akiu.d?id=68700112
“Lokalinė pergalė”, “mažytė pergalė”, “laimėjimas”, “priešo atrėmimas” “Aukštaitijos apgynimas” ir pan. priežastys “švęsti mūšį” yra vienodas nesusipratimas, nes nieko panašaus nebuvo. Jeigu iki šiol dėstomas toks absurdas, tai nereikia kuklintis ir pripažinti, kad buvo kokia tai “mažytė klaidelė”. Kovokit tokiu atveju už tą susapnuotą pergalę nuosekliai ir atkakliai, kaip Termopilų mūšyje (atleiskit, spartiečiai). Ten, kur galima būtų minėti tragediją ir pagerbti žuvusius, kažkas “švenčiama”. Tai yra visiška istorijos profanacija.
Tomai,
čia tik mano nuomonė – manau, kad gerbiamas istorijos daktaras Romas Batūra cituojamame tekste tik bando gelbėti padėtį po kažkieno “atrasto” žodžio “pergalė” 1655 08 08 mūšio prie Žaliojo tilto minėjimo kontekste:
“Tuo metu KAM savo pranešime žiniasklaidai kvietė į „pergalės prieš maskvėnų kariuomenę“ sukaktį. Tai, pripažįsta R. Batūra, „klaidelė“…”
Dar kartą siūlau neieškoti ir neakcentuoti kažkieno netiksliai pasakytų žodžių, o, nepamiršti gerbiamojo Romo Batūros nebe pirmus metus dedamų pastangų prikeliant iš istorijos užmaršties šį tikrai labai svarbų mūsų Lietuvos valstybingumo istorijai baisiuoju Tvano laikotarpiu mūšį, suvienyti jėgas, pagerbiant jame galvas paguldžiusius mūsų karius, ir siekti tinkamai sutvarkyti mūšio vietą bei įamžinti mūsų didžiavyrių atminimą.
Pasikartosiu:
1950-taisiais, nukasant milžinkapį, įvykio liudininkai pasakoja, byrėjo kaulai, kaukolės ir sudaužytų patrankų vamzdžiai.
Neabejoju, kad tai buvo gerbiama, šventa Vilniaus ir Lietuvos žmonėms vieta.
Ten ir dabar tebėra aukštesnė vieta, kalnelis.
Gali būti, kad mes ir šiandien mindom savo protėvių, padėjusių galvas 1655 08 08 mūšyje prie Žaliojo tilto Vilniuje, kaulus.
Tokia padėtis kertasi ir su lietuviškais, ir su bendražmogiškais papročiais.
Mano nuomone, šis mūšis lygintinas su persų žygdarbiu Termopiluose.
1655 08 08 mūšio prie Žaliojo tilto kontekste leisiu sau pacituoti angliškąją Wiki:
The bridge was burned by retreating Lithuanian Army commanded by Janusz Radziwiłł after the Battle of Vilnius (1655).[2]
A new project was planned in 1673, which envisioned a span of 73 metres (240 ft) between piers — the longest known span at the time.[2]
2. Jurgis Bielinis et al., eds. (1988). Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas (in Lithuanian) 1. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. pp. 126–127.
,,Aš, Eugenijus Paliokas, sumaniau paminėti mūsų protėvių žygdarbį prieš 360 metų…”
Kur tavo paties žygdarbiai? Šis, lietuviams garbės nedarantis ginčas, yra visas tavo žygdarbis.
Oi, kiek dabar norinčių pasilypėti ant protėvių kaulų: paminklus stato, gatves didžiūnų vardais vadina, paminėjimo šventes rengia – žuvusieji juk nepasipriešins saviems tuščiagarbiams!
Šis minėjimas, esu tikras, pakeis mūsų dabartinį požiūrį į to laikotarpio Lietuvos valstybingumo istoriją.
“…žuvusieji juk nepasipriešino” jų kapo prie Žaliojo tilto naikinimui 1950-taisiais – kviečiu prisidėti ne prie “didžiūnų”, o prie jų, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę 1655 08 08, atminimo įamžinimo.
Nuo neatmenamų laikų, žuvo nesuskaičiuojama galybė lietuvių. Mums reikia atsiginti nuo mums skirtų priešų, o ne ieškoti kur, pasilypėjus ant protėvių kaulų, ugningus minėjimus rengti ATMINIMO ĮAMŽINIMO vardan.
Kas tu toks esi, švenčių rengėjau? Ieškai progos, kur galėtum save susieti su protėvių žygdarbiu?
Neatsakei į klausimą: ,,Kur tavo paties žygdarbiai?” Ne tau vertinti ar protėviai pasipriešino, ar ne. Esi kaltas vien todėl, kad kilo šis ginčas. Ir visai niekiniai tavo išvedžiojimai ,,MŪSŲ požiūrio keitimą apie Lietuvos praeitį”.
Jei turi bent kiek savigarbos, tai, manau, atsiprašysi ir nusišalinsi nuo pareigų.
Atsakau į klausimą:
Google: Eugenijus Paliokas.
Aš ne šventes rengiu, o mūšio, užmarštin svetimųjų, mus valdžiusių, nudanginto, 360-mečio minėjimą rengiau ir surengiau, su bendraminčiais; siekiu įamžinti 1950-tais metais apnaikintame pilkapyje palaidotų LDK karių atminimą.
Šio mūšio ir jame žuvusiųjų atminimą gerbiamas istorikas Romas Batūra nebe pirmus metus siekia įamžinti, atsimušdamas į valdiškų institucijų abejingumo sieną – todėl ir sumaniau šį viešą minėjimą surengti, idant apie nepelnytai pamirštą 1655 08 08 mūšį ant Žaliojo tilto visuomenė sužinotų.
Neturiu tokių pareigų, nuo kurių nusišalinama. Jokio atlyginimo iš nieko negavau, tik išleidau savo pinigų minėjimo plakatams.
Čia, alke.lt, ginu save ir kitus minėjimo iniciatorius bei rengėjus nuo neteisingų, mano nuomone, kaltinimų.
Aš savo vardo ir pavardės neslepiu ir pats nesislepiu.
Dabar savo ruožtu klausiu: kas esat tamsta, Kembly?
Prisistatykit.
Kokiu pagrindu kaltinat mane dėl ginčo, kurį ne aš pradėjau?
Kas jums suteikė teisę skirstyti žmones į tuos, kurie gali vertinti, pasipriešino protėviai, ar nepasipriešino, o kurie negali vertinti?
Atsakykit.
Paulius Normantas
Gerb.E. Paliokai.
Svarbus tai yra darbas, bet pripažinkit – pralaimėjimą pavadinti pergale niekaip negalima, todėl jau Jūsų tai yra garbės reikalas išsiaiškinti kieno tai išmįslas ir atiduoti jį viešam teismui.
Nes gėdą visai Lietuvai padarė.
Tegul pripažįsta nesąmonę padaręs ir atsiima nuo liaudies gerai per subinę, kad kitąsyk nelįstų ten, kur neturi jokio supratimo.
to tikras lietuvis: laikas išaiškins, kas tai padarė, laikas ir nuteis. Gali būti, kad specialiai tai padaryta, siekiant apdergti minėjimo sumanymą. Mano manymu, reikia susitelkti įgyvendinant gerb. Romo Batūros sumanymą, tinkamai pagerbiant šią mūsiškių pasipriešinimo grobikui 1655 08 08 vietą ir žuvusiųjų atminimą.
,,Aš, Eugenijus Paliokas, sumaniau paminėti mūsų protėvių žygdarbį prieš 360 metų…”
Sumaniau, nes supratau, jog be viešo renginio sunku bus gerbiamam istorikui Romui Batūrai, nebe pirmus metus dedančiam pastangas siekiant įamžinti šio, manau, kertinio to meto Lietuvos valstybingumo istorijoje mūšio vietą, pralaužti mūsų istorinės atminties blokadą, naudingą Lietuvos nedraugams.
Paprasčiausia pastebėjau, kad šiemet sukanka apvali data nuo 1655 metų mūšio – 360 metų, ir susitikimo Lietuvos Sąjūdžio būstinėje metu pasiūliau tokią sukaktį paminėti.
Tiesiog pirmasis tai pasiūliau – tai nereiškia, kad docentas daktaras Romas Batūra, be jokios abejonės, svarbiausias šioje istorijoje asmuo, pats būtų tokios sukakties nepastebėjęs.
Jis ir rūpinosi leidimu minėjimui Vilniaus miesto savivaldybėje, kukliai įvardindamas save Iniciatyvinės grupės nariu, bei KAM pritarimu.
žr. http://paliokas.blogspot.com/2015/08/musio-prie-zaliojo-tilto-minejimas.html
Man jau pakyrėjo aiškintis
🙂
Tikiuosi, kad palaikysit mūsų, o, tiesą sakant – iš pat pradžių atsekant – Romos Batūros sumanymą.
Jūsų kontaktinių duomenų neradau, mano – viešai paskelbti.
Na va – ir pats suklydau.
Mano nuomone, šis mūšis lygintinas su spartiečių žygdarbiu Termopiluose.
Nepamirškime, kad valstybingumas išsaugomas tada, kai jis saugomas.
Pasiūliau surengti 1655 08 08 mūšio prie Žaliojo tilto minėjimą ir todėl, kad tada, viso labo prieš dvi savaites, absoliučiai visi mano (išsilavinę, ir akademinės visuomenės) pažįstami žmonės, kuriuos apklausiau, ničnieko nei apie mūšį, nei apie po jo supiltą ir iki 1950-tųjų metų stovėjusį milžinkapį ničnieko nežinojo.
Dabar žino.
Dėkoju gerbiamajam Romui Batūrai.
Dar įkišiu savo trigrašį.
Sumanymas paminėti 1655 08 08 mūšio prie Žaliojo tilto 360-metį gimė 2015 07 27 Lietuvos Sąjūdžio būstinėje vykusio susitikimo su Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotoju Romu Batūra metu, šio minėjimo idėją pasiūliau siekdamas paviešinti minimo mūšio ir jame žuvusiųjų atminimo įamžinimo svarbą Lietuvos pilietinei visuomenei.
Iki 2015 08 07 įvykusio minėjimo tebuvo likę 12 dienų.
Minėjimo organizatoriams tikrai teko paprakaituoti.
Kviečiu atlaidžiau žiūrėti į nutikusius netikslumus.
Minėjimo iniciatorių vardu nuoširdžiai dėkoju Lietuvos Respublikos KAM, pasiuntusiai į šį minėjimą Lietuvos kariuomenės orkestrą, Garbės sargybos kuopos Salvės grupę ir Jonušo Radvilos mokomojo pulko vėliavų grupę.
Sukeltas skandalas be ano laikmečio situacijos suvokimo – labai paviršutiniškas. Mūšis prie tilto ypatingas kaip tilto istorijos akcentas, kaip kovinis krašto gynybos momentas. Atmintina „taikdariškas“ lenkų Kazimiero įsikišimas, Lietuvos didikų ir prie lenkų prisišliejusios bajorijos sankirta – Vilniaus likimas netekus kariuomenės. Tai parodė, kokia nepatikima buvo unija, nuo kurios Lietuva ir atsimetė.
Nesusilaikiau neįdėjęs rusiškosios Wiki pasakojimo apie 1655 08 08 mūšį ant Žaliojo tilto Vilniuje, nes jame nurodomas rusiškas mūšį liudijantis šaltinis:
Утром 28 июля русские войска выступили из Стодолактны в направлении Вильны, намереваясь в этот же день атаковать Радзивилла. Однако сложности с переправами в болотистой местности задержали наступление, и на позиции Радзивилла войска вышли только на следующий день[3].
Приблизившись к позициям противника, русские войска атаковали войска гетмана. Радзивилл не принял боя и попытался отойти в город. У самой границы города русским войскам удалось навязать Радзивиллу бой. В разгоревшемся сражении польско-литовские войска были разбиты. Выбитый из города гетман переправился по мосту через реку Вилию, где с помощью своей пехоты попытался прикрыть свой отход. Бой на мосту продолжался до вечера 29 июля, гетманскую пехоту удалось опрокинуть, но мост подожгли, и гетману удалось отступить[4]
3. ↑ Мальцев А.Н. Россия и Белоруссия в середине XVII в., М., 1974. С. 95-96
4. ↑ Перейти к: 1 2 Мальцев А.Н. Россия и Белоруссия в середине XVII в., М., 1974. С. 96
Datos, matyt, skaičiuojamos jų kalendoriumi.
Kaip bebūtų, man regis, Jonušas Radvila pasirinko nors ir skaudų ir, ko gero, sunkiai priimtą, bet bene vienintelį pateisinamą kariniu požiūriu sprendimą stoti mūšin siauroje “perėjoje” – ant tilto, nes puolančių maskvėnų pajėgos buvo daugiau negu dešimt kartų skaitlingesnės negu anoj tilto pusėj besigynusių Jonušo Radvilos pajėgų.
Taip, kad – Termopilai, Termopilai Vilniuje, ant Žaliojo tilto 1655 08 08.
Gerbiamas Eugenijau,
Ar jūs skaitote tai, ką pats cituojate: “…где с помощью своей пехоты попытался прикрыть свой отход”. Termopilai… Ten ką, irgi buvo atsitraukimo operacija?
Tomai,
cituoju necenzūruodamas rusišką Wiki, dėl
a) joje pripažįstamo mūšio ant Žaliojo tilto 1655 metais;
b) dėl nurodyto rusiško šaltinio.
Kad Jonušas Radvila turėjo daugiau negu dešimtį kartų mažesnes pajėgas, negu puolantieji Vilnių ir Lietuvą maskvėnai, visuotinai žinoma.
Taip, kad Jonušo Radvilos sprendimas “nebandyti laimės” galimai pražudant savo karius kaunantis su daugiau negu dešimtį kartų skaitlingesniu priešu atviroje vietovėje, bet ginti “perėją” – Žaliąjį tiltą per Nerį – visiškai suprantamas.
Taigi, Termopilai, Vilniuje, 1655 08 08 ant Žaliojo tilto.
Jūsų pastabą dėl “…где с помощью своей пехоты попытался прикрыть свой отход” peradresuoju rusiškosios Wiki teksto autoriui, kurį, kaip minėjau, pacitavau necenzūruodamas.
Kokioje atviroje vietoje? Vilnius šiaip jau buvo įtvirtintas miestas su mūro siena ir pilimi. Toje pilyje, beje, kai 1660 m. Lietuva atsiėmė Vilnių, rusų įgula – apie 2000 žmonių – išsilaikė dar pusantrų metų. O atsitraukiančioje Radvilos kariuomenėje tiek, berods, vien žuvo, dengdami atsitraukimą… Ties tiltu buvo ginamasi ne todėl, kad tiltas – patogiausia vieta gynybai, o todėl, kad tiltas – patogiausia vieta atsitraukimui. Paskui jį galima sudeginti, sugriauti, ir tokiu būdu atsiplėšti nuo persekiojančio priešo. Kas ir buvo padaryta. Bėgama buvo iš karto, paniškai ir netvarkingai. Kariuomenė buvo beveik nevaldoma. O Radvila jau po 10 dienų Kėdainiuose sutartis su švedais sudarinėjo…
Tomai,
cituoju:
“Bėgama buvo iš karto, paniškai ir netvarkingai. Kariuomenė buvo beveik nevaldoma”.
Čia jūsų, lietuvio, Lietuvos istoriko, žodžiai.
Cituoju rusą:
“Бой на мосту продолжался до вечера 29 июля, гетманскую пехоту удалось опрокинуть, но мост подожгли, и гетману удалось отступить”.
Cituoju kitą lietuvį, Lietuvos istoriką, Romą Batūrą:
“Kariuomenės dvasią labai pakirto karaliaus Jono Kazimiero įsakymas iš Varšuvos – Vilniaus prieigose buvusias karališkąsias pajėgas (5 tūkst. žmonių) skubiai perkelti į Marienburgą. Akivaizdu, kad karalius tapo abejingas LDK ir Vilniaus gynybai. Rugpjūčio 6 d. stovykloje prie Nemėžio buvo gautas pranešimas, kad Didžioji Lenkija, Poznanės regionas, dar liepos 25 d. pasidavė švedams.
Didelis mūšis prie Vilniaus įvyko 1655 m. rugpjūčio 8 d. Neturint jėgų Vilnių tiesiogiai ginti, pagal J.Radvilos planą nutarta trauktis, pereiti Nerį mūriniu tiltu ir čia gintis. Lauko etmono žmonės bandė sutelkti savo pajėgas ir gintis prieš tiltą (Neries kairiajame krante), bet tai nepasiteisino, kovoje su maskvėnais patirta daug nuostolių.
Tiltu traukėsi didžiulė masė žmonių ir vežimų.
Juos pridengė abiejų etmonų organizuota tilto gynyba.
Vyko priešą stabdantis mūšis. Iš abiejų pusių pylėsi muškietų ir patrankų ugnis. Penkios Maskvos vėliavos (daliniai) jau buvo ant tilto, bet didžiojo etmono Jonušo Radvilos pėstininkai ir dragūnai atstūmė priešą, iš kurio buvo atimtos trys kovinės vėliavos. Atkakli tilto linijos gynyba vyko visą dieną iki nakties.
Gynybinėje kovoje galėjo žūti apie 2 tūkstančius Lietuvos karių.
Toliau vyko derybos su didžiąją krašto dalį okupavusiomis Maskva ir Švedija.
J.Radvila išlaikė šauktinių kariuomenę – valstybingumo tęstinumą.
1655 m. mūšis Vilniuje ant Neries tilto ir jo aplinkoje buvo reikšmingas to meto Lietuvos gynyboje, sulaikant didžiulę Maskvos invaziją.
Tai ryškiai liudijo įžymus vilnietis, karaliaus sekretorius, gydytojas, artimas etmono aplinkos žmogus, to meto Vilniaus apsaugoje, Vilniaus vaivadijos pašauktinių kariuomenės sudėtyje su savo žirgu dalyvavęs Motiejus Vorbekas Letovas („Lietuvis“). Jo atsiminimų knygoje „Atminties lobynas“ („Skarbnica…“) amžininko, dalyvio akimis ryškiai atskleidžiami šie faktai.”
O jūs paskaitykit Vorbeko Letovo atsiminimus – yra internete (lenkų k.). Jis ten aprašo savo bėgimo kelią. Kaip dega Vilnius stebėjo iš Sudervės. Viskas matėsi kaip ant delno. Paskui išdūmė į Kernavę, nelaukdamas nė savo vežimų su turtu. Jie buvo prarasti.
Mūšis, pridengiantis atsitraukimą vyko rugpjūčio 8 d. Tuo viskas ir baigėsi. Tiksliau, nesibaigė. Kariuomenė pradėjo byrėti, maištauti. Prie Vilniaus Radvila turėjo apie 10 tūkst. karių. Kėdainiuose, kai nuo jo pasitraukė Gosevskis, liko 2 tūkst.
Siūlau visiems paskaityti:
Google: SKARBNICA PAMIĘCI. Pamiętnik lekarza króla Władysława IV
Stebinate, tikrai stebinate, Tomai, vėl imdamas kalbėti ne apie 1655 08 08 mūšį prie Žaliojo tilto Vilniuje, kurio 360-metį paminėjome, o apie kitus dalykus, ir vėl prastu Lietuvai kampu.
“Kaip dega Vilnius stebėjo iš Sudervės”.
Turiu progą papasakoti alkas.lt skaitytojams tai, ką išgirdau Pilaitės piliavietėj – ją, sakė ekskursiją vedęs archeologas, piliavietės šeimininkas, pavyko istoriniuose šaltiniuose identifikuoti kaip Sudervės pilį. Ta piliavietė – ant Sudervėlės, arba Sudervės, upelio kranto, dabar patvenkto, keliaujant nuo Spaudos Rūmų Pilaitėn kairėje prieš pat Pilaitės mikrorajoną, visiems nebuvusiems siūlau apsilankyti.
Nuo Žaliojo tilto iki Pilaitės Vorbekui Letovui gal nelabai toli tereikėjo bėgti?
Netoli – tik kokius 7 km. Iki Kernavės paskui – dar kokie 40 km, paskui – Kėdainiai, paskui – Karaliaučius. Ką jūs norite pasakyti, čia tikslindamas Sudervės lokalizaciją? Ji ką nors keičia?
Iš dabartinės Sudervės Vilniaus nematyti (“Viskas matėsi kaip ant delno” – cituoju), o iš Pilaitės piliavietės Vilnių stebėti daug patogiau.
Parašiau, pasidalindamas tuo, ko dar prieš porą mėnesių nežinojau apie Pilaitę/Sudervę, tas “matymas kaip ant delno” netiesiogiai patvirtina galimą ano meto (1655) Sudervės lokalizaciją dabartinės Pilaitės piliavietėje.
Be to, jei stebėjo Vilnių iš Pilaitės prieigų Vorbekas Letovas, o stebėjo, ko gero, ant piliakalnio užsilipęs – gal ne itin skubėjo dumti Kernavėn?
Gyvenu ten netoliese, tarp Pilaitės/Sudervės ir Kernavės, ta proga patikslinu atstumus: dabartinė Sudervė yra apie 20 km nuo Vilniaus, Dūkštos yra apie 9 km nuo Sudervės, į Kernavę reikia važiuoti ta pačia kryptimi, kokia važiuota nuo Sudervės, dar maždaug 9 km.
Na, sakykim, gal ir taip, bet yra keletas papildomų aplinkybių. Vorbekas Letovas nurodo, kad dalį turto liepė nuskandinti “w Purwiszku, jeziorze moim” (p. 242). Ežeras Purvis ir kaimas Purviškės yra visgi prie dabartinės Sudervės… Be to, jis nurodo, kad “mano Sudervė yra už pusantros mylios nuo Vilniaus”. Tuometinė mylia – apie 8 km. Tai irgi orientuoja labiau į dabartinę Sudervę.
Štai – malonaus skaitymo (ten arčiau pabaigos žiūrėkit): http://www.laborunion.lt/memo/txt/lettow_vorbek.pdf
Na, aplenkėt mane su Vorbeko Letovo “Skarbnicos…” nuoroda, Tomai, kol istoriją apie Pilaitės/Sudervės pilį rašiau:)
Pripažįstu, kad analogija su Termopilais nėra absoliuti.
Vienok, ji yra:
daug kartų mažesnėmis pajėgomis mūsų, Lietuvos, kariai gynė “perėją” – tiltą, ir kaip pripažįsta ir rusiški šaltiniai, ja, ta “perėja”, priešo nepraleido.
Nepraleido, “Бой на мосту продолжался до вечера 29 июля, … мост подожгли”, tiltas buvo atstatytas tik 1673.
Iš kitos pusės, žuvusiųjų ginant Žaliąjį tiltą 1655 08 08 Jonušo Radvilos karių skaičius pranoksta spartiečių nuostolius irgi prieš daug skaitlingesnį priešą Termopiluose.
Kuo daugiau komentarų, tuo labiau išryškėja sukelto skandalo nepagrįstumas. Turbūt nestebina, jog Tomas ima kalbėti apie kitus dalykus, ir vėl prastu Lietuvai kampu. Baranauskui derėtų viešai atsiprašyti ir pasirūpinti, kad ateityje liežuvis neaplenktų proto.
Eugenijus Paliokas, minėjimo iniciatorius:
,,У самой границы города русским войскам удалось навязать Радзивиллу бой. В разгоревшемся сражении польско-литовские войска были разбиты. Выбитый из города гетман переправился по мосту через реку Вилию, где с помощью своей пехоты попытался прикрыть свой отход.”
Vaitai, visa ši nesąmonė dėl ‘pergalės’ šventimo ant tilto yra rusiškų šnipų atsakas, kad galėtų pasityčioti iš lietuvių, kurie galų gale nuėmė tuos rusiškus ‘balvonus’ nuo tilto – ŠVĘSKITE PERGALĘ!
Nežinau ar čia rusiški pasinaudojo lietuviais išdavikais, ar pasinaudojo kai kurių asmenų lengvai nuspėjamomis savybėmis.
Viešpatie, apsaugok nuo kvailų draugų, o nuo priešų aš pats atsiginsiu! (liet. patarlė)
Ačiū tiems, kurie stabdė pralaimėjimo ‘šventimą’.
Jūs klystat, Pauliau Normantai.
1. Niekas 2015 08 07 vykusio minėjimo prie Žaliojo tilto nestabdė.
2. Cituojate mano anksčiau cituotą rusišką Vikipediją, rašančią apie Vilniaus puolimą ir gynybą 1655m., tik ne esminę dalį, kurioje pripažįstamas 1655 m. mūšis ant vienintelio Vilniuje tilto:
Выбитый из города гетман переправился по мосту через реку Вилию, где с помощью своей пехоты попытался прикрыть свой отход. Бой на мосту продолжался до вечера 29 июля, гетманскую пехоту удалось опрокинуть, но мост подожгли, и гетману удалось отступить[4]
3. Kas išgalvojo “pergalę” – nežinau.
4. Džiaugiuosi, kad mums užteko ryžto minėjimui surengti:
Google: Laiku pašaudėm prie Žaliojo tilto
Klystu ar neklystu, bet, Eugenijau Paliokai, tu nepratęs atsakyti už savo veiksmus ir žodžius – nepakaltinamas 😀 😀
Kaltinimo nepakaltinamumu dar negirdėjau.
Paaiškinkit, Kembly.
Google: Laiku pašaudėm prie Žaliojo tilto
O šiaip, tai ko ten kapstytis po tų laikų mėšlą? Čia gal koks Bumblauskas davė nurodymą iškapstyti kažkokių žygdarbių iš lenkmečio praeities? Nebuvo ten jokių pergalių, tik pralaimėjimai, šlykštus ritimasis žemyn visus virš 200 metų sąjungos su Lenkija, 1655 metai tai įrodo.
Visiškai nesutinku su tokiu savo istoriją ar atskirus jos laikotarpius niekinančiu požiūriu. Šitaip galim nusišnekėti, kad ir sovietmečiu visi tik klusniai ritosi žemyn, pamiršę Lietuvos partizanus bei rezistencinį judėjimą. Visais laikais Lietuvoj buvo besipriešinančių svetimųjų priespaudai, yra ir dabar. O tada, tuo, anot S, vien “ritimosi žemyn” laikotarpiu, po 1655 08 08 prie Žaliojo tilto Vilniuje, buvo, pvz., 1683 09 12 prie Vienos.
Pagarba gerb. Eugenijau, kuris turi nuomonė, žinias ir moka inteligentiškai ginti savo poziciją bei vesti diskusiją. Dabartiniu metu – tai jau retenybe.
vienu zodziu issigelbejant begimu zuvo apie 2000, tai yra maziau nei butu zuve besiginant…o lenkmetis yra tragedija Lietuvai, jie ne tik pasikviete visos vakaru Europos zmogzudzius kryziuocius ir kryziaus zygius pagalbon zudant Lietuvius ir okupuojant Lietuvos zemes, bet ir veliau okupavo Prusija, Pamare, Jotva, Palenke, Ukraina ir net kesinosi i Latgala…o kacapai pamate kaip lenkai grobia musu zemes ta pati pradejo daryti okupuodami Tvere ir Mozhaiska pirmiausia dar Algirdo laikais, o tada jau po Vytauto mirties ir likusias siaures rytu Lietuvos zemes – Naugarda, Smolenska, Pleskava, Placiuosius Laukus, Polocka (kuri pasiseke atsiimti), Tula ir visas zemes iki Dono