Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydama nereaguoti į Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus liepos 29 d. siūlymą svarstyti Kazio Škirpos gatvės pavadinimo tikslingumą ir nuimti arba pakeisti ant pastato Gedimino g. 25, Kaune Kaziui Škirpai skirtą memorialinę lenta bei nedaryti neatsakingų žingsnių. Savo siūlymą Kultūros paveldo departamentas motyvuoja prielaidomis, esą Kazys Škirpa yra susijęs žydų žudynėmis.
„Panaši sąsaja buvo eskaluojama su Laikinąja vyriausybe ir Birželio 23-ios sukilimu. Tačiau tiek Lietuvoje (birželio 23-oji – atmintina diena), tiek JAV, kur sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis sukilimui ir Laikinosios vyriausybė vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės žydų tautybės pirmininkas Džošua Eilbergas (Jashua Eilberg) 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti“, – teigiama Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pranešime.
Pasak pranešimo autorių, K. Škirpos veiklą yra pakankamai ištyrę istorikai ir jokie įtarimai nusikalstama veikla jam nepareikšti, o Kultūros paveldo departamentas neturi kompetencijos vertinti asmenybių veiklą. Tai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kompetencija.
„Po sovietinę okupaciją ir aneksiją žyminčių skulptūrų nuo Vilniaus Žaliojo tilto nukėlimo prasidėjo atsakomoji akcija – reikalavimai panaikinti sprendimus, susijusius su žymių Lietuvos laisvės kovotojų, antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių atminimo įamžinimu“, – atkreipiamas dėmesys pranešime.
Kazio Škirpos Birželio 23-ios sukilimas buvo labai svarbus saugant Lietuvos valstybingumą – sukilimo dalyviai išnaudojo visas įmanomas to meto galimybes.
Rusiškiems, be abejo, nepatiko, kad juos išlydėjo kulkomis – kaltins nebūtais dalykais.
Viskas priklausys nuo Vinokūro ir Pogrebnojaus nuomonės….taip jau yra buvę.
O ar ne dėl Lietuvos vėliavos iškėlimo 1919 metais Gedimino kalne, o ne Kaune, labiausiai ant K.Škirpos gali būti pikta “tradiciškai lenkizuojanti” valdininkijos dalis…
Žinodami Škirpos nuopelnus atkuriant Lietuvą, aktyvus dalyvavimas kuriant Lietuvos kariuomenę bei vėlesnę jo išmintingą diplomatinę veiklą, Vilniaus Taryba, Sąjūdžio laikais 1990-95m. suteikė gatvei prie pat mūsų sostinės širdies, Gedimino pilies K. Škirpos pavadinimą. Lietuvos kariuomenėje jis tapo pulkininku ir buvo pristatomas gauti generolo laipsnį, tačiau pavyduoliai, o gal inspiruoti slaptųjų kitų valstybių tarnybų paskutiniu momentu paveikė Prezidentą A.Smetoną ir Škirpa buvo nukreiptas į diplomatinę tarnybą. Čia pritarčiau “kažin” nuomonei, kad mūsų informaciją valdo ir toliau Lenkija kartu su Rusija. Kodėl lig šiol nėra gatvės pavadinimo Klaipėdoje Ernestui Galvanuskui ir Vincui Krėvei, kurių veiklos ir vadovavimo dėka šiandien turime Klaipėdą. Juk į Klaipėdą gviešėsi Lenkija (ją labai palaikė Prancūzija) ir tik Klaipėdos sukilimo pasekoje Klaipėda buvo susigrąžinta, O Santarvės šalys 1923 m. vasario 16 d. de Jure Klaipėdą pripažino Lietuvai. Prieš tai tapęs ministru pirmininku E. Galvanauskas nutraukė su Lenkija derybas dėl Lietuvos įėjimo į Lenkijos federaciją, o pačią Lenkiją padavė Hagos teismui už sutarčių laužymą. Štai priežąstys kodėl Galvanusko mažai kas žino, o K. Griniui statomi paminklai, pavadinamos gatvės, kuris būdamas Ministru pirmininku iki 1922m. vasario kaip tik ir vedė šias derybas dėl federacijos su Lenkija.
Kazio Škirpos gimimo 120 – ąsias gimimo metines šiais metais minėjimu pažymėjo Vytauto Didžiojo karo muziejus. Buvo atskleisti jo nuopelnai Lietuvai ir nepelnyti kai kurių tautų atstovų kaltinimai nebūtais dalykais, tame tarpe ir kaltinimu prisidėjus prie holokausto Lietuvoje. Dabartinis puolimas prieš mūsų tautos patriotus tik parodo, kad mes dar labai esame tautiškai silpni ir neatsparūs, nes nežinome savo istorijos, o gal ir nebenorime jos žinoti…Tauta kuri negerbia savo istorijos yra pasmerkta žlugti, o ar to mes norime?
Aciu labai ismintinga informacija Pagarbiai