Tęsinys. Pradžia ČIA.
III
Milda buvo ta mergina, kuriai Sofija aiškindavo matematikos uždavinius, su kuria jos vienu metu draugavo vos ne kaip sesės ir žavėjosi Astrida Lindgren bei Aleksandro Diuma knyga apie karalienę Margo. Jas gatvėje ir vadindavo sesėmis, nes abi buvo tamsiaplaukės, garbanotais plaukais ir beveik juodomis akimis. Vėliau ji labai žavėjosi Sofijos grožiu ir jos turimu ar neturimu vaikinu, nes pasakojo Paulinai, kaip matė Sofiją knygyne, kokia ji be galo graži ir turbūt jau turi vaikiną… Mildos tėvai buvo išsiskyrę. „Mano tėvelis – poetas“, – kartą vaikystėje pasigyrė Sofija Mildai. Po kiek laiko, viską permąsčiusi, Milda pareiškė, kad jos dėdė irgi poetas. Ir kad jos dėdė miega visiškai nuogas, dėl ko jos močiutė pakraupusi. Kai jos mama išsiskyrė, ji taip apleido Mildą, kad ši staiga iš geros mokinės pavirto dvejetukininke. Bet po kiek laiko Mildos mama susirado naują vyrą. Gimė Mildos sesuo. Milda pasakojo Sofijai, kad jos mama buvo įsistačiusi tokią spiralę į gimdą, dabar jai išėmė ją, kad galėtų pastoti. Apskritai Milda, matyt, nemėgo jos, nes naivioji Sofija amžinai viską išplepėdavo. Milda buvo aukšta. Ji puošdavo savo juodas garbanas moliniais pakabukais. Sofijai buvo gražu, atrodė meksikietiškai ar afrikietiškai. Mildos motina negalėjo Sofijos pakęsti. Jai Sofija atrodė kažkodėl prastesnė. Apskritai Mildos motina dirbo kažkokiame institute ir buvo tikra miesčionė. Jos su Mildos mama buvo gimusios po tuo pačiu Zodiako ženklu. Kartą Mildos mama grįžo visa švytinti – štai! Nusipirkau suknelę! Su pasigėrėjimu ji žiūrėjo į save veidrodyje. Atsiradus patėviui Milda pradėjo vėl gerai mokytis, tačiau skundėsi, kad patėvis ją persekioja, – jų vonia buvo virtuvėje ir jis žiūrėdavo į besimaudančią Mildą. Jų, kiemo gavrošų, gyvenimas gatvėje baigėsi. Iš tų senų laikų Sofijai labai įstrigo į atmintį vaizdas: labai pikta mama, beieškanti Sofijos po Vilniaus gatves, apsirengusi džinsiukais, apsiavusi baltus kedus ir vilkinti šviesų lietpaltį – jauna ir labai pikta, o Sofija laiminga. Apskritai jų tėvai mažai jomis rūpinosi, duodavo pavalgyti ir išgrūsdavo į kiemą, kur jie augo komunoje, dėl ko Sofija, tiesą pasakius, irgi nesijautė nelaiminga. Jie, vaikai, dievino namo balkoną, kuris buvo kaip terasa, Sofiją, kaip visada, persekiojo nelaimės – kažkoks vaikas metė butelį ir šiek tiek sužalojo koją. Nieko namie nebuvo, todėl Sofija nuėjo pas kaimynę tetą, kuri kaip angelas užklijavo šiek tiek sužeistą Sofijos koją, pas tą tetą jos mėgo ateiti į svečius ir vartyti jos albumus, dėl ko mama buvo nepatenkinta, kad jos trukdančios jaunai moteriai gyvenimą. Todėl pas prosenelę Sofija jautėsi kaip ponia. Prosenelė prisimindavo Smetonos laikus ir pasakodavo, kaip apsisprendė tapti mokytoja, tuo metu tai buvo labai gerbiama profesija, jiems daug mokėdavo, kad jie būtų gerbiami, ir kartą jų mokytoja pasikvietė jas į svečius. Ir tada prosenelė tvirtai apsisprendė, kad nori būti mokytoja, nes mokytojos patalai buvo labai gražūs, brangūs, „mereškuoti“, ir pati mokytoja atrodė ponia. Prosenelės mama mirė, kai ji buvo dar vaikas, tačiau tėvas išleido jas su seseria į mokslus. Prosenelė Sofiją pasiimdavo vasaromis – nuosavas namas, disciplina: dabar darysim tą, dabar tą, paskaitysi knygų prie stalo, papieši, paskui eisim karvės perkelti, arba į paštą, arba uogauti, grybauti arba šiaip po mišką pasivaikščioti. O kartais ji pasidarydavo iš dėžės namelį, su užuolaidom, baldais, ir žaisdavo su popierinėmis lėlėmis po didžiuoju maumedžiu.
Kartą Milda pasikvietė Sofiją pas savo močiutę į sodą, ir ji iš namų pasiėmė visą keptą vištą, sumuštiniams, dėl ko į svečius atvykusi tetulė labai pyko, o Milda tame sode despotiškai pradėjo ją terorizuoti, kad eitų plauti skalbinių. Ir kas jai šovė į galvą? Sofija tą kelionę prisimena kaip košmarą. Ir kai Milda paprašė jos važiuoti kartu į skautų stovyklą, ji nevažiavo, nes pabijojo likti vien su ja, be šeimos apsaugos. O Milda troško nuotykių. Kartą Sofija atėjo pas Pauliną. „Jos išėjusios, – pasakė Paulinos mama Matilda, kuri tuo metu buvo grįžusi atostogų iš Anglijos darbų, – bet žinau, kur dabar turėtų būti“. Ir Sofija nuvažiavo, tikrai – žiūri gi, eina abi su Milda. Bet tokio nepasitenkinimo Paulinos akyse ji dar nebuvo mačiusi. Taigi Sofija be galo išgražėjo ir galėjo vaikščioti viena. „Kiek kainuoja grožis?“ – Mąstė Sofija, pasiryžusi užbaigti aukštojo mokslo studijas ir įgyti daktarės laipsnį.
Pauliną vis labiau ėmė dominti jos kūnas. Vieną vakarą ji nusprendė išsinagrinėti gaktas. Pasirodo, jų plaukų augimas yra dviejų tipų. Ir jų abiejų buvo skirtingas. „Žinai, – tarė ji, – pas mano močiutę ateina viena klientė, ji guodžiasi, kad jos vyras reikalauja, jog jos gakta būtų kaip blondinės. Ir ji privalo ją dažytis“. Su pasibaisėjimu Sofija klausėsi. „Apskritai, juk gražiausia depiliuota“, – balsu mąstė Paulina. „Taip, – tarė Sofija, – kaip Egipto laikais. Tu žinai, kad samurajų žmonos naudojo kremą su švinu, todėl palikuoniai gimė su silpnais kaulais ir samurajai išnyko?“ – Paklausė Sofija. „Ne“, – atsakė Paulina. „O mano oda kvepia švinu, aš jaučiu švino kvapą“. „Taip, turbūt tavo pramotės naudojo kremą su švinu“, – nusijuokė Paulina. Bet iš tiesų Sofija savo kūne jautė tėvo kvapą, ne mamos.
Paulinos teta kartais atnešdavo geresnių rūbų iš vadinamųjų skudurynų, nes turėjo ten pažįstamų. Sofija išsirinko juodą odinį švarkelį, Paulina ištraukė savo auksinius auskarus, lašo formos su blizgančiu akmenėliu. „Galiu parduoti“, – tarė. Jai juos nupirko mama, bet Paulinai jie nepatiko. Sofija užsivilko odinį juodą švarkelį, užsidėjo kailinę lapės kepurę ir įsisegė lašo formos auksinius Paulinos auskarus. Jie tiko prie veido formos – du apversti lašai, ji buvo graži, negalėjo akimirką atitraukti akių nuo veidrodžio stebėdama savo juodas akis ir jaunumą. O Paulina mėgo visai kitokį stilių, kuriam Sofija jautėsi dar per mergaitiška ir nesubrendusi. Paulina išsirinko kostiumėlį, pilką, minkštos vilnos, tiesus sijonėlis iki kelių ir įliemenuotas švarkelis su šviesiai rudu kailiu, kuris labai derėjo prie jos plaukų, ji atrodė lyg iš pokario laikų filmo, einanti į kažkokį slaptą pasimatymą, kaip filme „Paskutinis romanas“, su kažkokia gyvenimo pilnatvės aura. Dar ji mėgo juodus ilgus tiesius sijonus su skeltuku, kuriuos nešiodavo su baltais marškiniais. Visi žavėjosi jos sijonu ir ilgu skeltuku. Ir puikiai buvo išmokusi, kaip reikia rūkyti. „Elegantiškai, išpučiant dūmus reikia pakelti galvą“, – aiškindavo ji. Jai puikiai sekėsi.
Sofijos karė ataugo. Ji susirišo kuoduką. Lukštendamasi iš paaugliško kūno pradėjo gražėti. Jos ausys buvo elfiškos, tačiau ji nekompleksavo ir nekreipė per daug į tai dėmesio, nes niekas iš jos nesityčiojo. Rita, sėdėdama šalia jos suole, suskaičiavo jos veide porą nuo vėjaraupių likusių duobučių. Ir Sofija puikiai suprato – tai išgražėjimo kaina, įrodymas Ritai, kad Sofija toli gražu nėra tobula. Mama nupirko jai juodą suknelę iš „Karen Millen“, ji išsiprašė, būtent tą, kuri buvo pavaizduota afišoje, nuotraukoje ją demonstravo azijietė mergina. Kadangi Sofijos išvaizdoje slypėjo kažkokie nenusakomi azijietės bruožai, su ta suknele ji atrodė pritrenkiamai. Jos liaunas gležnas kūnas atrodė rafinuotas ir patrauklus. Gal ir netiktų tas Letos apibūdinimas „sexapeale“. Ji nuolat kartojo: mes privalom atrodyti sexapeale, būtent tokia ji ir jautėsi. Tai buvo labiau neprasiskleidusio pumpuro besimezgantis geismas ir rafinuotumas. Ji susirišo savo tamsius šilkinius plaukus į kuodelį ir šiltą vakarą nuobodaus, snaudžiančio Vilniaus gatvėmis iškeliavo pas Pauliną, pasiėmusi Niutą kartu. Tuoj pat už viaduko sustojo pilka mašina ir, matyt, po serialo filmavimo, iš jos išlipo Markas. Jo aukštas kūnas sulinko prieš ją, akys spindėjo: „Labas, baby“, – kažkaip amerikietiškai ištarė jis. – „Gal galiu užsirašyti tavo telefoną?“ Drovioji Sofija jį vos išlemeno, o Niuta pastačiusi ausis stebėjo, į kurią pusę linksta šis pokalbis ir kas jie – draugai ar ne draugai? Atsidarė automobilio durelės, – ir štai, dar vienas gražuolis! Išlipo drauge važiavęs Aurelijus, šį kartą jau nebe tamsiomis akimis, t.y. tamsiu žvilgsniu, kaip tada jai pasirodė, toks tamsus berniukas, o su kibirkštėlėmis kaip vilko ir taip pat įsispoksojo į Sofiją. Niuta amtelėjo. Markas pritūpė ir ištiesęs rankas tarė: „Na, ateik pas mane“. Niutai toks Marko gestas pasirodė draugiškas ir ji jau susiruošė pas jį. „Niuta,– prisiminusi dresuotojo nurodymus, griežtai pradėjo Sofija, – negalima, turi klausyti šeimininkės“. Niuta atsitūpė ir vėl suglaudusi ausis smalsiai juos stebėjo. Drovioji mažoji Sofija tarstelėjo: „Tai aš jau eisiu“, – ir jos greitai nuo jų nuėjo. „Baby, baby“, – dar pavymui kažką bandė sakyti jai Markas, bet Sofija net neatsigręžė. Nuėjusi pas Pauliną, aišku, viską jai papasakojo. Paulina situaciją įvertino.
Artėjo įvykis. Savo koncertą mokykloje nusprendė surengti Aurelijus. Visos ruošėsi. Ir mokyklos dramos būrelio režisierė nusprendė, kad jam begrojant turėtų įvykti merginų pasirodymas. Ji buvo labai rafinuota, plačių horizontų menininkė ir sugalvojo, kad jos visos turėtų šokti kaip kokios bakchantės per Dionizijas. „Ką, kas tai?“ – Kvatojosi Sofija su Paulina. Taip, Sofija šoko puikiai, įvairiai, kartais nusižiūrėdavo kai kurių dainininkų vyriškus judesius, bet pritaikydavo savo pilvui rafinuotai arba šiaip stypčiodavo ant kojų, arba jos judesiai, šokant pagal šokių muziką, įgaudavo švelnaus ir jauno gepardo ritmą. Nuo jos šokančios nebuvo galima atitraukti akių. Kaip Sofija norėjo pasirodyti tame koncerte! Buvo sprendžiamas klausimas, kurios merginos šoks. Jos visos mėgo šokti, šokdavo ne tik mokyklos vakarėliuose ar jaunimo klubuose, bet ir namie, netgi gatvėje, jei tik nebūdavo daug žmonių. Paulina pasikvietė Sofiją pas save namo. Štai ateina kitos pretendentės šokti, nes suskambėjo telefonspynė. Uždariusi duris, Paulina įgrūdo Sofiją į vonią, už kurios buvo virtuvė ir per ventiliacinę angą viskas puikiai girdėjosi. „Ką? – sakė Rasa. – Šita? Jos šlaunys per storos“. „Tikrai ji nešoks“, – pritarė Vida. „Iš tikrųjų, kaipgi ji šoka negražiai, kaip ji šoks? – Tarė Paulina, puikiai žinodama, kaip gražiai šoka Sofija, ir išleido Sofiją iš vonios. Visos nustebusios žiūrėjo į Sofiją, – pasirodo, ji jų klausėsi? Tokiomis aplinkybėmis paaiškėjo, kad Sofija koncerte nešoks.
Sofija labai mėgo skaityti knygas. Mamos, kuri dirbo vienoje naujienų portalo redakcijoje ir jos ištisai nebūdavo namie, bibliotekoje ji rasdavo krūvas jai įdomių knygų. Jai įdomu buvo viskas – nuo lietuvių literatūros klasikos iki šiuolaikinių intelektualių knygų. Sofija nuo pat vaikystės prisimena butą, pilną knygų, albumų, kuriuos ji likusi namie viena vartydavo, ir jai atsiverdavo ištisas pasaulio kaleidoskopas. Kai buvo maža, ji be galo mėgo pasakas. Kadangi jų tėvai buvo dėstytojai, žurnalistai, doktorantai, Sofija ir jos draugai praleisdavo daugumą laiko kieme, arba juos pasiimdavo pasisvečiuoti močiutės. Ir vienintelis mamos dėmesys per dieną būdavo vakare jai skaitomos pasakos, kurios, tada dar vaikui, Sofijai buvo be galo įdomu. Kažkoks pasakų demoniukas klausydavosi jų kartu su jomis ir namai būdavo pilni jaukumo. Sofija iš doktoratą rašančios motinos išsireikalaudavo skaityti pačią ilgiausią pasaką, tiksliau, ji nereikalaudavo, bet, kadangi jai būdavo leidžiama išsirinkti, – tai ji, pasižiūrėjusi į puslapių skaičių turinyje, išsirinkdavo pačią ilgiausią.
Mamos bei senelio bibliotekoje Sofija skaitydavo visą literatūrinę klasiką, dievino antikinius mitus. Taip pat jai patiko sovietinių laikų literatūra – pavyzdžiui, Petras Cvirka, Ieva Simonaitytė. Ją sudomino „Aukštųjų Šimonių likimas“, tas pabėgimas per ištikusį marą, kaip visa giminė išmirė, išmirė visas kaimas, ir romano veikėjas bebėgdamas miškais užtiko trobelę, o toje trobelėje rado merginą, kuri tapo jo mylimąja, ir taip užgimė nauja giminė. Perskaičiusi Vincą Mykolaitį-Putiną Sofija mąstė, kad, jeigu ji būtų aktorė, norėtų suvaidinti Liuciją, ir silpnai aprašyta jai atrodė pagrindinio veikėjo meilė, kurią jis vedė. Kačpėdėlės jai tapo lyg simboliu, jų irgi augdavo kaime pas prosenelę, ir visada būdavo pamerkta į vazelę. Dar jai labai patiko porcelianinė balerina senelės komodoje. Ji ją palaikydavo rankose, padėdavo atgal į komodą už stiklo ir labai norėjo būti balerina. Kai kartą, aprengta balta suknele su žirniukais, Sofija buvo vedama į choro repeticiją, viena moteris tuose didžiuliuose moksleivių rūmuose paklausė: kur jūs einat, čia gi ne į baleto studiją. Tai buvo Sofijai didžiausias komplimentas. Bet baleto ji negalėjo lankyti dėl širdies. Taip buvo nuspręsta. Kai būdama aštuonerių su šeima atostogavo Nidoje, mama jai nupirko „blusų turguje“ „Dovydą Sasunietį“, armėnų epą. Ir Sofija mano, kad jis, be pasakų, padėjo visą mitologinio pasaulio suvokimo pagrindą. Mirtis. Tai mitas apie giminės, kuri pastatė garsų miestą Sasuną, kilmę. Vienas iš tos giminės palikuonių buvo Dovydas. Kai vyras, užkerėtas gėrimais svetimšalių, palieka Dovydo motiną, ji užsidaro bokšte ir duoda vienuolės įžadus. Atsipeikėjęs, Dovydo tėvas supranta, kad nebus pratęsta Sasuno karžygių giminė. Dovydo motina ryžtasi sulaužyti įžadą, kurį davė dėl vyro neištikimybės, ir gimsta Dovydas, o tai reiškia, kad dėl įžado sulaužymo jie mirs. Dovydas lieka našlaitis. Kai Dovydas šnekasi prieš mūšį su tėvais kapuose, jie atsako, kad juos graužia kirmėlės. Tai kaip čia yra, mąstė tada aštuonerių Sofija. Mes numirštam ir liekam kapuose. Laukiam paskutiniojo teismo. Ir niekur mūsų siela neiškeliauja? Į kitą kūną? Ir negi mes turim jausti, kaip kirmėlės graužia mūsų kūną, kol liekam tik griaučiai? O siela?
Į Palangą jas nusivežė senelis. Jis buvo Maironio gerbėjas. Stovėdama ant Birutės kalno Sofija jautėsi laiminga. Ta jūra ir aš, supdamasi šaukė Sofija. Senelis jai, dar kūdikiui, deklamuodavo Maironio „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,/ Man krūtinę užliek savo šalta banga/ Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,/ Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!/ (…) Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau; /Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau/“. Jai pasakojo mama, ir Sofijai atrodė, kad ji prisimenanti tai.
Sofija pradėjo domėtis Marseliu Prustu, Džeimsu Džoisu ir, jų prisiskaičiusi, jautėsi be galo intelektuali. Su susižavėjimu namų bibliotekoje atrado ir Haldorą Laksnesą. Skaitė visą dieną be pertraukų, o į pavakarę nuėjusi pas Pauliną jai viską papasakojo, visus savo samprotavimus. Paulina susidomėjusi klausėsi. Vakaro saulė leidosi į Paulinos kambarėlį. Po savaitės reikėjo rašyti rašinį. Dešimt! Paulina gavo dešimt. Sofija perskaitė jos rašinį ir pamatė, kad jame buvo perpasakotos jos mintys, jos įspūdžiai apie Laksnesą. Kokia klastinga ta Paulina, mąstė sau Sofija, – ji manimi naudojasi. Pas Pauliną Sofija beveik visada eidavo kartu su Niuta, kuri po sutikimo „Laaabas, Niuta, laaabas. Kaip gyveni?“ prie kokio skanėsto išsitiesusi klausydavosi jų pokalbių. „Kaip tu manai, aš patinku Markui, ką jis man jaučia?“ – kartą paklausė Sofija Paulinos, bet ši neatsakė nieko, leido suprasti: turi pati susiprasti, patinki tu jam ar ne. Tik po kurio laiko, patylėjusi, staiga pradėjo juokauti: „Žinai, Markas bus tavo vyras. Turėsi namą, šunį ir vaikų“. „Taip, – pritarė Sofija juokdamasi, – šunį jau turiu“. Ir Paulina pradėjo pasakoti, kaip ji kažkokioje kavinėje sėdėjusi prie baro, kaip ten pat primušė, prispardė jų bendraklasį, už tai, kad pasklido kalbos, jog jis pasakęs, kad anie apsimyžo. Sakė, buvo labai nepatenkinti, kad bendraklasis dėvi kostiumą. O jis atsistojo ir paklausė: „Kas dar?“ Tai sukėlė Sofijos susižavėjimą. Vieną dieną Sofija su Paulina po pamokų sugalvojo nueiti žaisti biliardo, kuris buvo pastatytas čia pat mokykloje. Sofija dėvėjo trumpą klostuotą raudoną sijonuką, baltus marškinukus ir buvo įsisegusi močiutės segę su deimantukais. Staiga kaip koks gyvačių karalius išdygo Markas ir, atvinguriavęs prie Sofijos, pirštais pradėjo liesti jos segę. „Graži“, – tarė šypsodamasis. „Tai močiutės segė“, – kaip visada, tiksliai ir konkrečiai paaiškino Sofija. Tai buvo pirmas vaikino prisilietimas. Paulina tą kartą buvo be nuotaikos, o dėvėjo kažkokius violetinius marškinius iš poliesterio. Nieko daugiau nepasakęs, šypsodamasis Markas išėjo. Ir jos, labai nusivylusios, turėjo žaisti biliardą dviese. Jos buvo susiplanavusios visą edukacinę programą: lankydavo teatrus, koncertus, parodas, gidų kursus, norėjo žinoti, kokios istorijos dėjosi Vilniaus mieste iki to, seniai seniai iki to, kol jų dar nebuvo. Norėjo būti išprususios. Ir dar. Tas devyniolikto amžiaus jausmas siejo jas. Kartais pabėgdavo iš pamokų, kad spėtų į „Skalviją“, kur visada rodė senus gerus filmus. Apie devynioliktą amžių. Vienas buvo „Ragtime“, kitas apie kažkokią aktorę, apie devyniolikto amžiaus menininkus. Sofija jautėsi laiminga. Gyvenimas. Jos su Paulina eidavo į gidų vedamas ekskursijas. Su didžiausiu nustebimu Sofija sužinojo, kad beveik visas Vilnius kadaise priklausė didikams Radviloms. Trakų gatvė – iki Juozo Tiškevičiaus rūmų su atlantais, kad žymus kompozitorius buvo įsimylėjęs kažkokią damą ir gyveno jis tame ir tame name. Vos ne visas senamiestis buvo jų. O Bernardinų sodas, po kurį jos mėgo vaikštinėti, – Žygimanto Augusto, kažkada, šešioliktame amžiuje, po jį vaikščiojo ir Barbora Radvilaitė.
Su Liza jos buvo pažįstamos nuo tada, kai pradėjo vaikščioti. Lizos mama pasakodavo, kad, kai tik Liza pradėjo kalbėti, tai šaukdavo: „Sofija, Sofija, einam pas Sofiją!“ Jos tėvai buvo anglistai. Kartą kieme jos zujo kartu su Liza ir vieną mergaitę ištiko bėda – ji pridarė į kelnes. Liza pradėjo krizenti, kvatotis, žiūrėk, sakė ji Sofijai, matai, kas jai atsitiko, ir jos abi juokėsi. Kažkas pasiskundė tėvams. Tėvai joms atskaitė didžiulį moralą, kad negražu juoktis iš kito bėdos. Jos turėjo viešai atsiprašyti. Atsiprašė. Įdomu, mąstė sau Sofija, ar, susitikusios po dvidešimties metų, jos nepradėtų vėl taip pat kvatotis? Kartą, būdama ketverių, Sofija vienam berniukui nusprendė parodyti stebuklą, ant žemės buvo krūva šukių ir Sofija, šventai tikėdama, kad gali padaryti stebuklą, tarė: „Žiūrėk, – aš galiu padaryti stebuklą! Aš ant jų užlipsiu ir nieko man neatsitiks“. Ir basomis kojomis užlipo ant stiklo šukių krūvos. Visi stiklai susmigo į pėdas. Persigandusi mama su seneliais ją vežė pas chirurgą ir jis jai tuos stiklus išėmė. Jos kojos ištino ir Liza sutiko jai paskolinti sandalus, nes jos koja buvo didesnė. Stebuklas įvyko kur kas vėliau, kai, vaikams per daug įsidūkus ir susistumdžius, sudužo stiklinė pertvara mokyklos koridoriuje ir visi stiklai didžiulėmis aštriabriaunėmis šukėmis sukdamiesi krito žemyn virš Sofijos. Akimirka sustojo. Sofija nesuvokė, kas vyksta. Tik atsipeikėjusi žiūri, kad visi stiklai sugulę aplink jos kojas. Jos nepalietė. Tik šiek tiek įrėžė mažąjį pirštelį. Todėl Sofija iki šiol paslapčia bijo stiklinių vitrinų. „Tu įsivaizduoji, kas galėjo įvykti? – Vis dar išsigandusi šnekėjo Liza. – Kas tau galėjo būti? Tai stebuklas, kad tau taip pasisekė“.
Paulina, būdama tik trylikos, jau dėstė viską Sofijai apie senatvę. Ant jos kambario sienos kabojo totorės močiutės ir jos tėvo, kuris buvo miręs, nuotrauka, aprišta juoda juostele. Ji turėjo patėvį, kuris su motina dirbo Anglijoje. „Išslenka plaukai, atsiranda raukšlės, moterys pradeda atrodyti klaikiai“, – aiškino ji Sofijai. – Mano močiutė keturiasdešimties atrodė dar puikiai, sugebėjo dar ištekėti ir pagimdyti antrą vaiką“. Iš tikrųjų, ant sienos puikavosi keturiasdešimtmetės močiutės nuotrauka, juodais garbanotais plaukais, atrodė labai graži. Tai jas guodė. Vadinasi, jų laikas gal irgi prasitęs iki keturiasdešimties. O iš tikrųjų gyvenimas dažnai pateikia visai ne tokią situaciją, kokios norėtum, ir tai yra gyvenimo rokenrolas, tavo gyvenimas. „Gytė siaubingai bijo senatvės, – toliau šnekėjo Paulina. – Kad bus susiraukšlėjusi, negraži“. Jos tuo metu buvo tarytum paauglės „Istviko raganos“, kurios žinojo savo baimes ir joms nereikėjo CŽV agentų, kad nupieštų jų asmeninį portretą. „Bet nesąmonė taip mąstyti, – paprieštaravo Sofija. – Juk mes dar net ne jaunos, tiksliau, dar labai jaunos, paauglės, o kiekvieną sekundę žemėje jau gimsta kitos, kurios, kad ir kaip žiūrėsi, jau yra jaunesnės už mus“. Paulina žavėjosi Lolita, Nabokovo „Lolita“, apie kurią jai pasakojusi draugė. Sofija tos knygos neperskaitė, nes dėstytoja tetulė Lola tą knygą, kaip labai netinkančią jaunimui, kažkur paslėpė, tiksliau, pasiėmė, – taip ta knyga ir dingo. Tetulė Lola buvo graži, tačiau labai pavydi. Ji sugebėdavo daryti įspūdį, o kartais jos aprangos detalės buvo malonios, pavyzdžiui, odinis platokas diržas ant megztinio arba šilkinės suknelės, ji dažydavosi lūpas raudonai, jos burna buvo didelė, lūpos storos, kaip ir reikalavo visi estrogenų principai. „Tu žinai tą Lolitos istoriją?“ – Klausė jos Paulina. Ir Sofija matė jos veide kažkokias paslaptingas emocijas. Jai net trūko žodžių įvardyti, kokias emocijas ji matė tada Paulinos veide. Turbūt kažkokį esminį gyvenimo raktą. Apskritai jos veidas nereikšdavo emocijų. Jos veidas nerodė minčių. Nebent pašaipą. Ir kažkokias rezgamas intrigas galėjai numatyti tik iš jos nutylėjimų. Jos vaikystėje su savo močiute ir teta važinėdavo atostogauti į Krymą. O Sofijai Krymas asocijavosi su rožiniais žydinčiais krūmais ir neaukštais melsvais kalnais.
Paulina įvertino Marką. Jis iš turtingos šeimos, perspektyvus.
Bus daugiau.
Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA
