V. Radžvilas. Romualdas Ozolas yra gyvesnis už vadinamuosius gyvus

Kalba, sakyta gegužės 8 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje Romualdui Ozolui atminti skirtoje konferencijoje.

Ilgai galvojau, kaip atskleisti, kas Lietuvai buvo Romualdas Ozolas. Nors turėjau tam tikrų minčių anksčiau, bet dabar mes gavome raktą, leidžiantį į šitą klausimą atsakyti. Šis raktas yra faktas, kad mūsų renginys Lietuvos radijo ir televizijos paprasčiausiai „nesudomino“. Kai kas piktinasi, jog trūksta supratingumo, pagarbos iškiliam Tautos žmogui, o aš vis dėlto drįsčiau teigti, kad tai visiškai nesusiję nei su supratingumo, nei su pagarbos stoka. Sprendimas netransliuoti šito renginio, be jokios abejonės, yra politinis sprendimas, ir labai svarbu, kad išeitume iš šito renginio supratę, jog šiandieninėje Lietuvoje kitaip ir negali būti.

Šitoje Lietuvoje tokie žmonės kaip Romualdas Ozolas neturi vietos, ir daug kas iš tikrųjų nuoširdžiai, nors ir tyliai, džiaugiasi, kad tokių žmonių yra vis mažiau. Negalima Ozolo vaidmens suprasti, nesuvokiant, kad tai, apie ką šiandien užsimename kaip savotišką jo asmeninę dramą, vis dėlto yra visos Lietuvos drama ir ją suvokti įmanoma tik platesniame politiniame kontekste.

Negailestingai ilgai mes gyvenome iliuzijoje, kad visi, kurie siekė Lietuvos Nepriklausomybės, buvo vieningi. Savaime Nepriklausomybė, be abejo, yra siektinas dalykas, tačiau kas slypi už to žodžio, toli gražu nėra akivaizdu. Nepriklausoma yra ir Šiaurės Korėja. Tad mums reikėtų suprasti, kad tuo metu, kai mes siekėme Nepriklausomybės, kovotojų gretos toli gražu nebuvo vienalytės ir skirtingi žmonės, taip pat ir sąjūdininkai, su Nepriklausomybe siejo visiškai skirtingus lūkesčius. Labai simboliška, kad šito renginio netransliuoja būtent žmonės, kurie ir šiandien mielai primena, kad jie buvo sąjūdininkai. O galiausiai tai reiškia, kad vieniems nepriklausoma Lietuvos valstybė, ar bent jau formaliai nepriklausoma, buvo viso labo troškimas atsikratyti įkyrėjusia Maskvos valdžios priežiūra, bet tai nereiškia, kad jiems rūpėjo Tauta ar mūsų valstybės ateitis.

Buvo žmonių, kuriems paprasčiausiai vadinamoji nepriklausoma valstybė tebuvo savotiškas dvarelis, kuriame nekontroliuojamai gali elgtis kaip savo kieme ir daryti su šito dvarelio piliečiais, nors veikiau baudžiauninkais, ką nori. Ir buvo žmonių, pirmiausia tokie kaip Romualdas Ozolas, kurie Nepriklausomybę suvokė ne kaip abstraktų tikslą savaime. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jiems iš tikrųjų buvo Tautos įrankis ir skydas, kuriuo pasinaudodama mūsų Tauta turėjo kaip lygiavertė ir laisva išeiti į pasaulį ir jame būti kartu su kitomis tokiomis pat laisvomis tautomis.

Tad reikia suprasti, kad tai, kas prieš 25-ius ar daugiau metų daug kam atrodė tik menkos intrigos Sąjūdyje dėl įtakos, postų ar valdžios, iš tiesų jau buvo kieta ir negailestinga kova dėl to, kokia bus būsimoji Lietuva. Todėl pasakykime aiškiai ir tiesiai – buvo linija, kuri būtent būsimąją Lietuvą įsivaizdavo kaip laisvos Tautos visavertę valstybę tarptautinėje šalių bendrijoje. Ir buvo žmonių, kurie būsimąją Lietuvą įsivaizdavo kaip savo dvarelį. Pastariesiems toji Nepriklausomybė turėjo vienintelę reikšmę – jiems Lietuva tebuvo teritorija, kurią galima administruoti, ir tokią teritoriją jie buvo pasiruošę paprasčiausiai parduoti. Bet su viena sąlyga – jeigu bus tos teritorijos šeimininkai ir toliau, jeigu šios teritorijos administravimas jiems duos pirmiausia asmeninę naudą.

Gaila, bet toji pirmoji linija, kuriai atstovavo Romualdas Ozolas, pralaimėjo. Štai kodėl visiškai dėsninga, kad tuose kadruose, kuriuos mes šiandien matėme, iš jo sklinda gili mintis ir negailestingai aiškus supratimas, kas įvyko. Jis labai aiškiai mums priminė, kad iš tiesų tai, ką mes vadiname Lietuvos valstybe, šiandien yra tikros valstybės šešėlis, o gal net butaforija. Ir jeigu žvelgtume retrospektyviai, šita linija turbūt negalėjo nepralaimėti, ir Romualdas Ozolas buvo vienas iš nedaugelio, kurie suprato, kad kitaip ir negalėjo būti. Todėl, kad Sąjūdis tam tikra prasme atėjo truputį pavėluotai, kai mūsų Tautos jau nebuvo, o tik daugiau nei 3 milijonai lietuviškai kalbančių žmonių, ir tai, kas šiandien vadinama ištautinimo ir išvalstybinimu, jau buvo iš esmės įvykę. Taip, mums pavyko formaliai atkurti Nepriklausomybę, bet pajėgų ją įtvirtinti ir sukurti iš tiesų visavertę valstybę jau nebuvo, nes trūko tam pasiruošusių žmonių.

Tačiau Romualdas Ozolas net ir po šitos katastrofos nenuleido rankų, jis visą laiką kalbėjo. Štai kodėl po jo mirties vienas mūsų žurnalas galėjo ramiai parašyti, kad jis „nepritapo“. Viena vertus, mes matome tarsi pašaipą – „nepritapęs“, kita vertus, ką išvydome šiandien? Ką parodo tas atsisakymas transliuoti? Baimę. Tie, kurie priima tokius sprendimus, žino, kad nepaisant to, jog šiandien mes pakrikę, dideliu mastu demoralizuoti, praradę orientaciją, vis dėlto esama dar gyvų žmonių, ir supranta, kad šitų žmonių įkvėpėjas, vadovas ir tikras lyderis yra tas žmogus, kurio šiandien tarp mūsų lyg ir nėra, bet jo dvasia iš tikrųjų yra čia. Jis gyvesnis už vadinamuosius gyvus.

O kodėl apie Romualdą Ozolą turime kalbėti nuolatos? Todėl, kad jis yra pralaiminčios mūšius, kartais puolančios į neviltį, pavargusios, bet vis dėlto pasiruošusios atsitiesti ir galiausiai laimėti karą Lietuvos simbolis. Todėl Romualdas Ozolas tegul kelia tiesiog niekingą baimę tiems, kurie bijo net jo šešėlio, bet mums jis vis dėlto buvo, yra ir liks įkvėpimo šaltinis ir nepamainomas dvasinis bei intelektualinis ramstis.