Rašinys iš „Pro Patria“ Kovo 11-osios proga surengto moksleivių rašinių konkurso.
Lietuvos valstybė reikalinga visiems mūsų piliečiams. Mes užaugome žemėje, kuri turi nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją, negalime išsižadėti savo šaknų. Mūsų visų tėvynė lyg garbintas protėvių šventasis ąžuolas, užaugęs aplaistytoje ašaromis ir krauju gimtojoje žemėje, menantis didžią, bet kartu ir labai skaudžią tautos istoriją… Karai, tremtys, persekiojimai, kalbos ir kultūros, mūsų tapatybės naikinimas, žuvusiųjų už laisvę aukos – puslapiai, kuriuos privalome atversti ir niekada nepamiršti, kas esame ir kam esame…
G.Hegelis teigė: „Valstybė – tikslas savyje“. Kiekvienas turime siekti ne tik asmeninio tobulėjimo, sąžiningai dirbti kasdieninius darbus, bet ir galvoti apie mūsų tautą, valstybę, žemę, kurioje patys augome ir auginsime savo vaikus. Tikslo savyje turėti neužtenka, nes reikia veikti, imtis iniciatyvos, dalintis savo idėjomis su kitais, nusivylusiems įkvėpti vilties, pažadinti savyje ir kituose žmogų, kuris siektų naujovių, gyvenime vadovautųsi atsakomybe, sąžine, pagarba žmonėms ir savo valstybei.
Lietuvos valstybės kūrimasis atnešė ne tik džiaugsmo savo nepriklausomybės atkūrimu, bet ir pareikalavo aukų, kurių negalime pamiršti. Tauta būtų ne tauta, jei neturėtų, anot M.Daukšos, savo gimtosios žemės, kalbos ir papročių. Iš mūsų daug kartų tai bandė atimti, bet visuomet lietuviai skaudžiausiomis akimirkomis sugebėdavo susivienyti ir išsaugoti tai, kas mums visiems svarbu…Ne kartą mūsų broleliams ir seserėlėms teko kovoti už tėvynės laisvę ir atiduoti už ją didžiausią auką – savo gyvybes…
Prieškario laikų Lietuva, minima dainose, ūžusi darbais ir amatais atrodo kaip pasakų šalis: gražūs žmonės, išlaikę gerus tarpusavio santykius ir gyvenimo būdą, paremtą svarbiausiomis vertybėmis, gausios ir gimtąją žemę mylinčios šeimos, kai vagis buvo retenybė, o likimo nuskriaustas žmogus visuomet rasdavo kur prisiglausti, būdavo pamaitinamas. Dar mano seneliai tą Lietuvą matė ir joje gyveno, brangino gimtąją žemę, ne viena karta užaugo tose pačiose sodybose, leido savo vaikystės vasaras tarp vešlių liepų, kvepiančių medumi, žiūrėjo į išskrendančius ir grįžtančius gandrus…
Ką man reiškia žmonių gyvybės, paaukotos dėl Lietuvos nepriklausomybės ar kitų skaudžių įvykių? Tiesą pasakius, tai palietė ir mūsų giminės medį. Tikriausiai dėl to man dabar tokia svarbi tėvynės istorija, tikriausiai dėl to taip jautriai reaguoju, išgirdusi pasakojimus apie tuometinius įvykius…
Kaip dabar prisimenu 2006 metų vasarą, kada lankiausi pas savo promočiutę, tą ramų ir šiltą vakarą sėdėjome prie krosnies, už lango kvepėjo liepų žiedais, mes, kaip ir buvo įprasta, kalbėjomės apie viską, man buvo tik aštuoneri, todėl pasakojau apie savo mokyklą, draugus, vaikiškas problemas. Tą vakarą ji man papasakojo daug daugiau nei įprastai. Papasakojo apie randą širdyje, kurio neužgydė net visagalis laikas… Pasirodo mano prosenelis, promočiutės vyras, žuvo nuo kulkos, kai buvo ištremtas į Sibirą. Žmogžudystę ji matė savo akimis, tačiau tuo metu, kai, atrodo, širdis tiesiog klykė, negalėjo net parodyti savo skausmo, nes ją taip pat būtų nušovę.
Paulina Grimailienė (mano promočiutė) buvo stipri moteris, ištvėrusi savo vyro mirtį ir trėmimą į Sibirą. Tą vakarą daugiau negalėjau prašyti, kad papasakotų daugiau apie tą skaudų savo gyvenimo laikotarpį. Didžiuojuosi savo promočiute ir dabar, nors jos šalia jau ir nebėra. Bet visuomet prisiminsiu su kokia meile ji kalbėdavo apie gimtąją žemę, juk Sibire gyveno tik viena viltimi – grįžti namo, į Tėvynę, savo Lietuvą…
Mes neturime teisės pamiršti, kas ir kam esame. Lietuva buvo reikalinga mūsų protėviams, reikalinga mums ir mūsų vaikams. Privalome didžiuotis, kad esame lietuviai, privalome gerbti savo tautos tradicijas, papročius, istoriją. Juk žmogus be praeities – tai žmogus be savo šaknų. O toks žmogus drebės nuo menkiausio vėjo, neturės į ką atsiremti, nesijaus laisvas.
Būkime savo valstybės kūrėjai! Nebijokime iššūkių, būkime stiprūs savo dvasia, kaip šventi ąžuolai, menantys garbingą ir skaudžią Lietuvos praeitį.
Panevėžio sporto mokyklos 11 klasės moksleivė
Kalbama apie Lietuvos valstybės idealus, tačiau klaustukas prie pavadinimo rodo abejonę. Nors visu rašinio tekstu aukštinama Lietuva, bet pavadinimas, sukėlęs slogią nuotaiką, lieka.
Gražus, labai gražus Karolinos rašinys. Istoriniais naujausių laikų faktais paremtas, todėl daug minima skausmų, kančių, netekčių. O, ir visa mūsų istorija nusėta mūšių kaulais. Deja, per mažai istorikai dėmesio kreipia į kultūrinių pasiekimų, vilties ir veržlumo tendencijas, žymių žmonių mūsų žemėje užgimimą. Juk mes, baltai, būdami nors ir maži tiek daug tautai, pasauliui ir Europai davėme ir tebeduodame. Tikiu, kad Karolina irgi bus didelė, o, svarbiausia, gera vaikų motina. Mums, vyrams, lieka esminis uždavinys – saugoti savo valstybę, kad joje galėtų rastis ir augti tokie, kaip Karolina, ir būti vertiems jų.
“Lietuvos valstybė reikalinga visiems mūsų piliečiams.”
Ne, ne visiems. Man nereikalinga, mano bičiuliams nereikalinga, mano šeimai nereikalinga.
“Mes užaugome žemėje, kuri turi nuolatinę valdžią”
Mergaite, žemė valdžios neturi ir negali turėti. Valdžią turi žmonės žmonėms, ir taip yra niekingai menką istorijos laikotarpį. Milijonus metų jokios valdžios nebuvo ir niekas jos nepasigedo. Dalis žmonių, tie kurie dar išlaikė padorumą, sveiką protą ir pasitikėjimą savimi, ir toliau tos valdžios nepasigenda.
“Mes neturime teisės pamiršti, kas ir kam esame”
Žmogus turi teisę daryti kas tik jam patinka, jei tai nėra prievarta prieš kitus. Todėl žmogus gali ir turi teisę pamiršti viską, kas tik jam atrodo nereikalinga. Aišku, save pamiršti turbūt neįmanoma. O klausimas “kam esame?” apskritai neteisingas, nes teigia žmogaus ar žmonių grupės egzistavimo prasmę. Nėra jokios atskiro žmogaus ar žmonių grupės objektyvios egzistavimo prasmės. Mes patys suteikiame prasmę savo gyvenimams. Ir ta prasmė yra ojojoj kokia įvairi. Ir ne tokia jau ir vertinga, kad mes negalėtume jos pamiršti, ar tiesiog nekreipti dėmesio.
” Privalome didžiuotis, kad esame lietuviai, privalome gerbti savo tautos tradicijas, papročius, istoriją”
Niekas nieko neprivalo. Ir tuo labjau niekas negali nurodinėti žmonėms ką jiems gerbti ir kuo didžiuotis.
Visas rašinėlis prikaišiotas banalių klišių ir nė iš tolo nepriartėja prie laisvo, kūrybingo ir savimi pasitikinčio žmogaus samprotavimų. Panašu, kad mokyklinis “ugdymas” šiuo atveju buvo pakankamai veiksmingas. Mastoma taip, kaip reikia. Rašoma taip, kaip tikisi “ugdytojai”. Apgailėtina. Būčiau nevilty, bet, laimei, žinau daugiau žmonių.
Mergaitė rašo: “Lietuvos valstybė reikalinga visiems mūsų piliečiams.”
Vabalas atsako: “Ne, ne visiems. Man nereikalinga, mano bičiuliams nereikalinga, mano šeimai nereikalinga”.
Tai pagalvojau, kad šūdvabaliams Tėvynė nereikalinga, Lietuva jiems nereikalinga, bet mėšlo gabaliukas jiems yra palaima, bet mėšlu kitus apdrabstyti nedera
Lietuvos valstybė buvo įkurta ir iki šiol tarnauja vienam tikslui – Lietuvos teritorijos ir jos bendruomenės gynybai.
Tuomet visiškai pakaktu krašto apsaugos ministerijos. Kadangi nepakanka, tai tamstos teiginys yra klaidinantis.
K.Donelaitis sakė: vabole juodoji, kur tu skubi, kur tu rėplioji? 🙂
Ministerija yra tik dalis valstybės mechanizmo.
Vabalui. Jei Lietuvoje, vietoj to, kad per tuos dvidešimt penkis nepriklausomybės metus lietuvių būtų padaugėję nuo 3,2 milijono iki keturių su puse milijono,būtų galima galvoti taip. Kadangi dabar lietuvių Lietuvoje kažin ar beliko du milijonai ir greit Lietuva bus be lietuvių, todėl manau, kad lietuviai neturi ne tik krašto apsaugos ministerijos, bet ir jokios valdžios.
…siulyciau paskaityti geriau rasanti :)Fridrika Niche “Pokalbiai su Zaratrusta” rasinio autoriai… tam jog butu vilties, jog ugdomas nacionalizmas valstybinese istaigose visiskai nesuzlugde ,geriui atsidavusi zmogu. Yra vilties ,tik va gyvenimiskos patirties stoka…tai toks ir rasinys. Keliauk uz Lietuvos ribu,ir pati pamatysi Zemes erdves….kurios visos priklauso tau nepriklausydamos…Tapsi Zemes gyventoja.Neribok saves, ir nieko nesisavink…kai neturi, tai ir ner ka ginti!
Apie naująji dievaiti(istrauka)
Kai kur pasauly dar tautų gyvena ir esama bandų nemaža, tik ne pas mus, o broliai mano: čionai gyvuoja tik valstybės.
Valstybė? Kas jinai per daiktas? Gerai! Dabar klausykit atidžiai, aš pasakysiu žodį savo, kaip tautos miršta.
Valstybė – tai šalčiausias iš visų šaltų siaubūnų. Šaltai jinai meluoja, ir melas šis iš jos burnos mums plūsta: “Aš, būdama valstybė,- sako ji,- esu tas pats, kas ir tauta.”
Apgaulė tai ir melas! Kūrėjai buvo tie, kurie tautas sukūrė ir meilę bei tikėjimą joms davė: taip jie gyvenimui tarnavo.
Naikintojams priklauso tie, kas spąstus spendžia daugumai žmoniu, vadindami save valstybe: jie laiko kardą virš galvą iškelę ir verčia juos šimtus geismų savų patenkint.
Bet kur tauta dar egzistuoja, ten ji valstybės nesupranta ir neapkenčia jos kaip žvilgsnio pikto, kaip papročių ir teisių pažeidėjos.
Štai tokią minti aš jums duodu: juk visos tautos turi tik joms budingą gerio, taip pat ir blogio kalbą, kurios kaimynas nesupranta. O kalbą tą ji susikure iš papročių savų ir teisių.
Tačiau valstybė melą skleidžia visom kalbom – tiek gėrio, tiek ir blogio: ir ką ji tik pasako, yra gryniausias melas, o ką jinai įgijus turi, ji turi tai pavogus.
Netikra juk yra joj viskas: dantim vogtais ji kandžioja kiekvieną, plešrune toji. Net josios viduriai – ir tie dirbtiniai.
Dviejų kalbų, kurių viena gėriu, kita – blogiu vadinas, yra ji maišalynė: štai tokį ženklą duodu jums kaip simbolį valstybės. Iš tikro ženklas Šitas mirties tik valią rodo! Išties jis moja tiems, kas mirtį skelbia!
Per daug žmonių pasaulin mūs ateina: atliekamiems šitiems ir buvo išrasta valstybė!
Pažvelkit tik, kaip tuos jinai vilioja, kurių toks perteklius didžiulis! Ir kaip ji ryja juos ir kramto, ir kaip juos atrajoja!
“Nėra šioj žemėj nieko, kas būt didesnis už mane: esu aš Dievo pirštas tvarkantysis”,- taip baubia pabaisa šitoji. Ant kelių puola tuoj ne vien tik ilgaausiai bei trumparegių minios!
Net jums, jūs sielos didžios, ji kužda savo melą juodą! Deja, ji randa raktą į širdis turtingąsias, kurios save taip noriai švaisto!
Taigi ir jis jinai atskleidžia, ir jus, kurie jau Dievą senąji iveikę esat! Pavargote jus kovoje, o štai dabar ir nuovargis jusiškis tarnauti dar naujam dievaičiui ima!
Herojais ir garbingais vyrais apsistatyt save norėtų dievaitis tas naujasis! Mielai jis šildos spinduliuos, kuriuos tarytum saulė skleidžia jam sąžinė švarioji,- pabaisa tas šaltasis!
Dievaitis naujas duos j u m s visko, jei j ū s tik garbinsite jį: taip perka sau jis žavesį dorovių jūsų ir išdidžių akių jūs žvilgsnį.
Jisai jus masalu naudoja, kad priviliotų tuos, kurių tiek daug yra privisę! Tada ir buvo sugalvotas tas pragariškas išradimas, mirties arklys, žvangąs visa puošnybe savo ir dieviškų garbės ženklų gausybe!
Taigi mirtis žmonių daugybei nesunkiai buvo išrasta, mirtis, kuri save gyvenimu garsina: išties – ta paslauga širdinga visiems mirties skelbėjams!
Valstybė man – tai toks dalykas, kur tik visi – nuodų gėrikai, gerieji ir blogieji, kur žmonės alei vieno save praranda patys, gerieji ir blogieji, kur žudos visi iš lėto – ir tai “gyvenimu” vadinas.
Pažvelkit štai į tuos, kurių per daug yra! Jie vagia darbus išradėjų ir savinas lobius išminčių: švietimo vardą jie šitai vagystei davė – ir viskas tampa jiems liga bei šaltiniu visokio blogio!
Pažvelkit va į tuos, kurių tokia gausybė! Jie serga nuolatos ir lieja savo tulžį – ir laikraščiu tatai vadina. Jie ryja vienas kitą ir net suvirškint nepajegia.
Pažvelkit dar į tuos, kurių nereikia! Jie turtų įsigyja ir vis labiau dėl to nuskursta. Valdžios jie trokšta ir pirmiausia pinigų daugybės, to įnagio galybės,- o vargšai nelaimingi!
Žiūrėkit, kaip jie lipa, tos mikliosios beždžionės! Jie ropščias per kits kitą ir tempia tuos, kurie aukščiau įsliuogę, žemyn į purvą ir bedugnę.
Visi jie veržiasi į sostą: jų galvos pramuštos dėl jo,- lyg laimė ten sėdėtų! Dažnai soste tik mėšlas kiurkso, ir neretai ant mėšlo sostas stūkso.
Visi man jie yra bepročiai – tai medžiais sliuogiančios beždžionės ir karštakošiai. Bjauriu kvapu man atsiduoda dievaitis jų, pabaisa tas šaltasis: man dvokia jie visi, šitie tarnai dievaičių.
O, broliai mano mieli! Nejau uždusti norit šitų nasrų ir potroškių tvaike? Verčiau išdaužkit langus ir šokite į orą gryną.
Toliau kiek galit bėkite nuo dvoksmo šito! Nuo stabmeldystės tų, kurių per daug privisę, jūs pasitraukit!
Nelaukę nieko sprukit nuo smarves tos didžiules! Tolyn nuo šiu aukojamu žmoniu svilesiu!
Didžioms sieloms ir šiuomet laisva yra dar žemė. Dar daug yra tuščių buveinių, kur atsiskyrėliai po vieną ar po du gyvent galėtų, kur dvelkia jūrų vėjai gaivūs.
Didžioms sieloms tiesus dar kelias gyveniman laisvajan. Išties, kas maža ką teturi, tas dar mažiau tures: palaimintas tebuna tasai neturtas mažas!
Tik ten, kur baigiasi valstybė, yra pradžia žmogaus, kuris nėra nereikalingas: tenai giesmė suskamba to, kurs būtinas yra,- giesmė nauja ir negirdėta, giesmė, kurios negalima pakeisti.
Tenai, kur b a i g i a s i valstybė, – nukreipkite akis ton pusėn, o, broliai mano! Ar jūs vaivorykštės nematot ir tiltų tų, kurie į antžmogį jus veda?-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.
+10
Jei „valstybė” yra parazitinė „valdžia“, tada F. Nyčė buvo teisus…
Kaip iš biblijos, bet kiek čia sveikos minties ?
Dar paskaitykit pasakų knygas – ten dar daugiau “tiesos”.