M. Kundrotas. Trolių karalystė: laisvė be atsakomybės

Šį ketvirtadienį Seimas rengėsi priimti Kibernetinio saugumo įstatymą. Užtrukus biudžeto svarstymui šis klausimas atidėtas kitai savaitei. Lieka viltis, jog šis projektas dabartiniu pavidalu bus atmestas ir grąžintas tobulinti.

Pirminė redakcija buvo ypač radikali – ji leido policijai be teismo sankcijos sekti visą interneto vartotojų veiklą – tarsi dar būtų maža masinio telefonų klausymosi bei įrašinėjimo. Panašu, jog centro kairiųjų valdžia nutarė atimti iš piliečių paskutinius privatumo likučius. Visuomenėje kilus pasipiktinimo bangai projektas tapo nuosaikesnis, bet ir dabar jis leistų be sankcijos gauti abonento IP adresą, vardą ir pavardę, asmens kodą ir gyvenamosios vietos adresą.

Panašu, jog demokratinėse valstybėse įprastą nekaltumo prezumpciją keičia kaltumo prezumpcija. Pilietis iš anksto laikomas potencialiu nusikaltėliu. Ir ko stebėtis – po to, kai Konstitucinis teismas nusprendė, o valdančioji koalicija patvirtino, jog piliečių teisė į referendumą turi būti kontroliuojama Seimo, nes be kontrolės tauta gali kažin ko prisigalvoti. Anot valdančiųjų piliečiams negalima leisti spręsti valstybės reikalų. O dabar panašu, kad siekiama jiems užginti spręsti ir savo reikalus. Artėjame jau ne prie Baltarusijos ar Rusijos, bet prie Šiaurės Korėjos. Parašei kam nors laišką – jo turinys išsyk žinomas valdžios struktūroms. Apsilankei antisisteminės partijos puslapyje – išsyk esi įrašytas į sekamų ir įtartinų asmenų sąrašą.

Vis gi esminis klausimas – ar interneto erdvė apskritai turi būti reguliuojama? Be jokios abejonės. Lygiai kaip eismas. Ne valdžiai spręsti – ar Jums važiuoti į darbą vienu keliu, ar kitu, bet valdžios kompetencija užtikrinti, kad vykdamas tuo ar kitu keliu išvengtumėte avarijos. Šiuo atveju saugoti reikia ne tik Jus, bet ir kitus nuo Jūsų.

Ligšiolinės interneto naudojimo sąlygos daugeliu atvejų reiškia laisvę be atsakomybės. Ypač tai atsispindi anoniminiuose komentaruose. Apie šį žanrą jau rašomi sociologiniai ir psichologiniai mokslo darbai. Anonimiškumas leidžia kalbėti bet ką – meluoti, šmeižti, įžeidinėti, netgi prisistatinėti kitų asmenų vardais, juos kompromituojant. Kai kurie interneto portalai – ir tai ne visi – nusistatė funkcijas, leidžiančias visiems matyti komentatoriaus IP adresą, bet ši priemonė – tiesiog juokinga. Visiems žinomos Proxy ir Tor sistemos, leidžiančios pasikeisti šį adresą. Jokios atsakomybės nelieka.

Akivaizdu, jog ši betvarkė vienąsyk turi baigtis. Komentarai gali būti leidžiami tik registruotiems vartotojams, prisistačiusiems tikru vardu ir pavarde. Neapsimetinėkime, jog tai neįmanoma. Jei įmanoma sekti kiekvieną prisijungimą, reiškia – įmanoma įstatymu įpareigoti interneto portalus nustatyti funkciją registruotis su internetiniu parašu – tokiu, koks naudojamas internetiniuose balsavimuose ir tvarkant teisinius dokumentus. O už šio parašo klastojimą – bausti įstatymu, kaip ir už bet kokio parašo klastojimą.

Deja, kaip tik šios priemonės vengiama. Dėl aiškių priežasčių. Tai stipriai kirstų žiniasklaidos kapitalui. Daugelis portalų skaitoma tam, kad būtų galima komentuoti, ir ne bet kaip, o anonimiškai. Anoniminis komentatorius taip pasijunta žiniasklaidos dalyviu, tai lyg ir psichologinė kompensacija už vis labiau siaurinamas pilietines ir politines teises. Savotiškas garo nuleidimas. Valdžiai tai irgi labai patogu – išsirėkęs internete asmuo vargiai eis į mitingą. O žiniasklaidai tai reikštų mažesnį skaitomumą, atitinkamai – mažiau reklamų, o tai reiškia – mažiau pinigų. Net jei valdžiai anoniminiai komentarai nebūtų tokie patogūs, ji vargiai ryžtųsi užsimoti prieš galingas žiniasklaidos kompanijas. Kariauti su žiniasklaida politikui faktiškai reiškia pasirašyti sau mirties nuosprendį.

Šiandien vykstančių Rusijos informacinių atakų kontekste interneto reguliavimas svarbus kaip niekad. Bet su Rusija siejamų partijų koalicija – užuot priėmusi iš tiesų sisteminius ir principinius sprendimus – verčiau renkasi totalinį sekimą. Neduokdie kas parašys neigiamą komentarą apie kokią nors „seksualinę mažumą“, kosmopolitizmą ar tiesiog – apie valdžią. Šiuo metu svarstomas projektas gimė ne iš supratimo stokos – priešingai, tai labai gudrus ir tikslingas planas įgyvendinti valdžios ir jos tarptautinių užsakovų interesus.

Neapsigaudinėkime, jog panaikinus anoniminius komentarus žiniasklaidoje jie persikels į socialinius tinklus. Populiariausias iš jų – Facebook – jau priėmė sprendimus tikrinti kiekvieno profilio autentiškumą, reikalaujama net paso duomenų. Ir nieko – šis tinklas toliau pasižymi didžiausiu populiarumu. Dar viena priežastis reguliuoti internetą – smurto ir pornografijos sklaida. Čia užtektų įpareigoti pačius interneto tiekėjus pagal jiems žinomus algoritmus nustatyti vartotojo prisijungimą ir dalyvavimą tokioje sklaidoje. O už tai būtų baudžiama pagal galiojančius įstatymus. Savo ruožtu tiekėjas galėtų nutraukti ryšį.

Deja, šiuo metu regime du kraštutinumus. Žiniasklaidos atstovai dažniausiai propaguoja visišką anarchiją, o valdžios atstovai siekia totalinės kontrolės. Ir ne ten, ir ne tokios, kokios iš tikrųjų reiktų. Valdoma demokratija – patikimiausia tironijos forma. Žmogus manosi esąs laisvas, tad už laisvę jau nekovoja. O esminė laisvės sąlyga – atsakomybė. Nori reikštis? Prašom. Bet sugebėk už tai atsakyti.

Užuot sprendusi esmines laisvės ir atsakomybės problemas valdančioji koalicija ir vyriausybė renkasi būtent valdomos demokratijos kelią. Užuot ėjęs į mitingus ar referendumus, užuot realiai sprendęs politinius klausimus, trolink internete. Bet žinok – esi stebimas. Jausk baimę. Būk lojalus valdžiai. Mažų mažiausiai – neutralus. Antraip pasigailėsi. Deja, ši laikysena augina susvetimėjusių su valstybe gyventojų masę. Ir tai – puikus taikinys Rusijai.