Štai nuotraukoje matote prieš daugiau kaip 100 metų įdomiai nunertą, išsiuvinėtą užtiesalą, kurį savo namuose išsaugojo mano dėdienė Onutė Budzinskienė iš Aradnykų kaimo. Šį daiktą ji gavo jau ištekėjusi iš savo močiutės, kuriai nėrinį padovanojo jos mama. Dėdienė jau nebeatmena, iš kur promočiutė tą užtiesalą turėjo – ar pati jį nunėrė, ar iš ko nors gavo.
Nepaisant to, kad praėjo tiek metų, užtiesalas palyginti visai gražiai išsilaikęs, siūlų spalvos vis dar sodrios, ir tik vienoje kitoje vietoje laiko žymės paliestas raštas nutrūksta. Padovanotu užtiesalu dėdienė papuošdavo paklotą lovą – baltos paklodės dugne labai gražiai „atsimušdavo“ jo raštai. Išėjęs iš mados nėrinys buvo suvyniotas, įdėtas į dėžutę ir laukė akimirkos, kada vėl bus atrastas.
Punsko ir Seinų krašte senienos gana populiarios – jas rinko a. a. Juozas Vaina savo etnografiniam muziejui; kolekciją plečia taip pat Punske veikianti „Senosios klebonijos“ galerija. Tačiau 1901 metais pagamintas užtiesalas – lovatiesė iki 2014 m. spalio išliko Aradnykuose. Gal anksčiau keliavę etnografinių ekspedicijų dalyviai neužklydo pas Budzinskus, o gal tiesiog dar per anksti buvo skirtis su močiutės dovana. Bet atėjo metas, kuomet Onutė ryžosi perduoti eksponatą „Senosios klebonijos“ fondui: „Kokia nauda, jei gulės namuose dėžutėje? Geriau tegul būna muziejuje. Gal kam bus įdomu pasižiūrėti, o gal kas norės panašų daiktą atkurti?“
Įdomiausia yra išsiuvinėta data „1901 m.“. 114 metų – koks amžius! Paimi į rankas tokį daiktą, užmerki akis ir įsivaizduoji moterį (o gal merginą, ruošiančią kraitį), sėdinčią prie žvakės, balanos ar žibalinės lempos, stropiai narpliojančią tinklelį, vėliau siuvinėjančią pačios suverptais ir nudažytais vilnoniais siūlais tulpes ir vijoklius, o pačiam centre – 1901 metus – kad būtų žinia, kada darbas buvo atliktas. Toks daiktas skleidžia gerąją energiją – juk vargu ar kas mezga arba siuvinėja iš pykčio. Veikiau tai daro su malonumu, atsipalaidavimui. Gal užtiesalo „autorė“ nėrė jį ne viena, gal draugių rate, dainuodama, kalbėdamasi?..
Praūžė visų karų ir neramumų audros, nebėra jau ir kelių kartų, o štai užtiesalas – beveik sveikutėlis – rado prieglobstį Punsko „Senojoje klebonijoje“.
Šiais laikais mes linkę viską keisti, atsikratome sudėvėtų, senų daiktų. Sukūrenam senas knygas, laikraščius, nuotraukas… Be abejo, neverta apsikrauti nereikalingais ar blogus prisiminimus atgaivinančiais daiktais, tačiau verta kai ką atrinkti ir išlaikyti. Pamąstykim, ką mes patys galėtumėm išsaugoti ir perduoti savo vaikams, kas turėtų jiems ne vien materialinę, bet ir sentimentaliąją vertę; kas galėtų perteikti jiems mūsų teigiamą energiją, tapti kartų ryšiu. Žinoma, nebūtinai tai, ką perduosime, bus išsaugota. Gal apdovanotasis pamanys, kad neverta užkrauti namų senienomis. Bet galima ir viltis, kad neišmes tų daiktų į šiukšlyną, o įdės į dėžutę ir ateity perduos kitoms kartoms…
