Kodėl tiek daug lietuvių emigruoja iš Lietuvos? Ką padaryti, kad jie nenutrauktų ryšio su tėvyne, telktųsi lietuvių bendruomenėse, o geriausiai – kuo skubiau sugrįžtų? Tokie ir daug panašių klausimų ir diskusijų per pastarąjį dešimtmetį vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos posėdžiuose, kuriuose ir man teko dalyvauti.
Pradžioje šie klausimai buvo keliami visų pirma PLB suvažiavimų metu. Keliolika metų stebint procesus lietuvių bendruomenėse ryškėjo vykstantys pokyčiai. PLB suvažiavimuose vis rečiau buvo matyti „senosios“ emigracijos atstovų veidus, o vis dažniau „jaunosios“ kartos atstovus. Žinoma, tai natūralus procesas, kartų kaita. Tačiau besikeičiant bendruomenių lyderiams, keitėsi ir diskusijų tematika. Bent man atrodė, kad mažėjo idealizmo, prisirišimo prie senų, dar tarpukario Lietuvoje suformuotų vertybių ir pasaulėžiūros, o daugėjo liberalių idėjų. Tai taip pat laikmečio bruožas.
Atsimenu, kad vienu metu pradėta karštai diskutuoti, ar PLB neturėtų kuo skubiau atsisakyti 1949 metais surašytos „Lietuvių chartijos“, kaip anachronizmo, kuris jauniems lietuviams trukdo būti šiuolaikiškiems, globaliems. Nesupratau tų diskusijų. Man jos buvo beprasmės. Taip kaip beprasmiai atrodytų ginčai, ar nereikėtų katalikams prie dabartinio gyvenimo iššūkių pritaikyti dešimties Dievo įsakymų. Tačiau naujosios emigracijos atstovų dalyvavimas PLB veikloje rodė ir rodo taip pat jų neabejingumą tam, kas vyksta Lietuvoje ir lietuvių bendruomenėse svetur. Tai džiugina.
Po kurio laiko emigracijos problemomis pradėjo rimčiau domėtis ir Lietuvos valstybės institucijos. Pradėtos kurti įvairios programos. Šį klausimą imta aptarinėti PLB ir Vyriausybės, PLB ir Seimo bendrose komisijose. Tačiau vis atrodė, kad abi pusės neranda arba nenori rasti bendro vardiklio. PLB siūlė ieškoti emigracijos priežasčių ir priemonių ją stabdyti, telkti užsienyje atsidūrusius ar nuo senovės gyvenančius lietuvius po PLB stogu, kita pusė labiau buvo linkusi skatinti naujų užsienio lietuvių draugijų, sąjungų, klubų, neformalių sambūrių kūrimąsi. Dažnai diskusijos baigdavosi ties išvada, kad emigracijos sustabdymas neįmanomas be Lietuvos ekonomikos augimo. Kad tai išsispręs savaime, kai Lietuva taps labiau pasiturinčia valstybe. Tai tiesa, tačiau ne visai.
Naujausi tyrimai rodo, kad emigracijos iš Lietuvos mastai pasiekė neregėtą lygį. Lyginant su kitomis ES šalimis, turint omenyje gyventojų skaičių, lietuviai pirmauja. Tarpukario Lietuvoje žmonės neką geriau gyveno nei dabartinėje, tačiau išvykstančiųjų skaičius, lyginant su dabartiniu, buvo perpus mažesnis. Be to, emigracijos pasekmes tada švelnino didelis vaikų gimstamumas.
Daug parašyta apie emigracijos pasekmes valstybei. Jos grėsmingos Tautos išlikimui, kalbos, kultūros išsaugojimui. Emigracija kelia grėsmę ir valstybės stabilumui. Pats paprasčiausias pavyzdys tas, kad mažėjant ypač jaunų, darbingų žmonių, gali sugriūti socialinės apsaugos sistema, kadangi nebeliks iš ko mokėti senatvės pensijų ir pan.
Visi tai lyg ir žino, ir kartais apie tai diskutuoja. Tačiau labai retai bandoma klausti: O kokios tos emigracijos priežastys? Ar tik vien ekonominės? O gal toks lietuvių charakterio bruožas ar bloga įstatyminė bazė? O gal ideologiniai nesutarimai, švietimo problemos? Nesijaučiu šios srities ekspertas, tačiau gyvenimas už Lietuvos ribų leidžia palyginti tuos procesus, kuriuos matai Lietuvoje ir savo gyvenamoje valstybėje.
Į kelias problemas, sakyčiau, esmines, kurios skatina emigraciją ir nusivylimą, dėmesį atkreipė Audrius Makauskas, rašydamas „Lietuvos žiniose“ (2014-11-29 d., „Kai nėra solidarumo“). Tiesa, jis tiesiogiai nerašė apie emigracijos problemą, bet apie tam tikrus nusistovėjusius procesus, kurie priverčia didelę visuomenės dalį jaustis nereikalingais savo valstybėje. Autorius pažymėjo: „Progresiniai pajamų mokesčio tarifai Vakaruose nustatyti todėl, kad jais išreiškiamas pats jų politinis pamatas – pilietinis solidarumas. Todėl tie, kuriems labiau pasisekė, prie valstybės, o kartu ir savo tautiečių gerovės daugiau prisideda. Tačiau Lietuvoje solidarumas – užmirštas dalykas.“ Tokią nuomonę ir anksčiau ne kartą tekdavo išgirsti PLB suvažiavimuose iš jaunų emigrantų lūpų. Jie jausdavo nuoskaudą, kad savo darbdavių buvo traktuojami kaip antros ar trečios kategorijos žmonės. O tą jausmą skatino ne tiek mažas atlyginimas, kiek požiūris į pavaldinį, jo pastangų ir darbo elementarus negerbimas. Kaip daugelis jų pabrėždavo, tada ir kildavo noras palikti šalį, kad įrodytum, jog svetur už kad ir sunkų, bet gerą darbą jie bus bent gerbiami kaip darbuotojai. Neseniai teko išgirsti, jog planuojama labiau kontroliuoti srautus emigrantų siunčiamos paramos Lietuvoje likusiems giminaičiams, dėl ko pastarieji galėtų prarasti socialines išmokas iš valstybės. Kitaip sakant, bus „baudžiami“ už tai, kad nenorėjo, nesugebėjo ar jau nepajėgė emigruoti.
Sutinku ir su kitu A. Makausko teiginiu, kad Lenkija prieš dešimtmetį bent dalinai atliko namų darbus. Po ilgų ideologinių diskusijų, ginčų ir politinių kovų visuomenė pritarė „solidarios Lenkijos“ vizijai. Šiandien jau nieks nedrįsta kelti „liberalios Lenkijos“ idėjos, kuri gyvavo po 1989 m. santvarkos pakeitimo. Tada radikalūs žingsniai, pvz., prof. L. Balcerovičiaus (L. Balcerowicz) reforma, buvo būtini, norint pertvarkyti valstybės ekonomiką. Visi sutiko kurį laiką kentėti nepriteklių, kartais primerkti akį matant kai kuriuos patologinius reiškinius, kuriuos gimdė „laukinis kapitalizmas“.
Tačiau prieš dešimtmetį padėtis pradėjo keistis. Atsirado daugiau solidarumo su labiausiai skurstančia visuomenės dalimi. Dėl ta kryptimi vykdomų reformų Lenkijoje žymiai didesnės nei Lietuvoje senatvės pensijos, didesni mokytojų atlyginimai, mokesčių lengvatos vaikus auginančioms šeimoms, mažesnis PVM mokestis maistui, labiau saugomos labiausiai pažeidžiamų darbuotojų teisės… Šalies biudžetas nesugriuvo.
Žinoma, ne visos problemos išspręstos, tačiau šios reformos sustiprino visuomenės pasitikėjimą sava valstybe ir jos „solidarumo“ politiką, patriotizmą. Todėl 2015 m. krašto apsaugai bus skirta 38,4 mlrd. zlotų (2,27 proc. BVP), o absoliuti visuomenės dauguma, nors vis dar gyvena nepasiturinčiai, dėl to neprieštarauja, jaučia pasididžiavimą. Šimtai milijonų investuojami į kryptingas švietimo programas, istorinės politikos formavimą, tautiškumo stiprinimą. Po dešimties metų aiškiai matyti, kad tai pasiteisino. Tautinio ir socialinio solidarumo jausmas tampa valstybės raidos varomąja jėga.
Tie, kas dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose Lietuvoje, vieningai sako, kad tada matė visai kitokią Lietuvą. Man atrodo, kad ji niekur neišnyko, nebent dalis jos emigravo į kitas šalis. Tačiau kiekvienais metais vis sunkiau ir sunkiau jai bus grįžti, todėl tie, kieno rankose sprendimai, turėtų paskubėti ir pakviesti lietuvius iš „globalios Lietuvos“ kurti visiems vienodai teisingą, taip pat silpnesniais savo piliečiais labiau besirūpinančią Lietuvą.
„Aušra“, 2014, Nr. 24
Reikėtų straipsnį pradėti taip ” Kodėl tiek daug Lietuvos gyventojų emigruoja iš Lietuvos?…., nes lietuvis ir Lietuvos gyventojas yra ne tas pats.
o kodėl ne tas pats- lietuvis ir Lietuvos gyventojas? Kvailiojame , išsigalvoję politiškai korektišką nesamonę -Lietuvos žmogus (kad koks slavakalbis neįsižeistų). Prancūzijoje gyvena prancūzai, Lenkijoje-lenkai, Italijoje- italai. Tik Lietuvoje gyvena ‘Lietuvos žmonės”
Manau, Roma turėjo omenyje skirtumą tarp lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių etninių grupių. O autorius kalba būtent apie lietuvius, tad straipsnio pradžia tinkama.
Leisiu sau pasikartoti:
Autorius teisus – ekonomika svarbu, bet tai ne vienintelis (ir dar klausimas, ar išvis pagrindinis) veiksnys – ką rodo ir taiklus pavyzdys apie emigracijos mastus kur kas sunkesniais Nepriklausomos Lietuvos laikais. Solidarumas, patriotizmas, tautiškumas – yra esminiai dalykai, inkarai, žmones siejantys su jų tauta ir valstybe – o šitie dalykai pas mus sėkmingai naikinami (net Sausio 13 paminėjimas jau vadinamas ne patriotiniu renginiu, o “pilietine akcija”, taip prilyginant jį visokiems “Darom”). Juk jei valdžiagyviai piliečių atžvilgiu demonstruoja aroganciją ir panieką, jeigu visokie bolševikuojantys padugnės gali nebaudžiami tyčiotis iš valstybės simbolių, jeigu iš aukštų tribūnų ir per masines informacijos priemones aiškinama, kad Lietuva – niekam tikusi valstybė, jos istorija – gėdinga, o patys lietuviai – kažkokie nevykėliai, ir kad reikia būti ne kažkokias “retrogradiškais lietuviais”, o “progresyviais europiečiais”, tai ko stebėtis, kad taip auklėjami žmonės nejaučia jokio ryšio su savo tauta ir valstybe ir nejaučia jokio poreikio čia grįžti?
Taip… Iš Lenkijos yra ko pasimokyti. Visų pirma, tai ryžto, kad, pajautus pavojų, valstybinį kelrodį “liberali Lenkija” jie sugebėjo pakeisti į “solidari Lenkija”, nenorint net užsiminti apie kažkokią “globalią Lenkiją”, o mintys apie “federalinę Lenkiją” ES sudėtyje jiems iš viso pasidarė šventvagiškos. Seimūnai Kirkilas, Zingeris, liberalas Masiulis ir kt., tuo tarpu, pas mus varo federalistines, globalistines idėjas ir, tuo pačiu, veda Lietuvą į beveidę pražūtį. Laimei, nors Tuskas išėjo į ES vadovybę, tai ir mums bus lengviau.