Praeitą mėnesį naujienų portale Delfi pasirodė du gerbiamo kolegos, seimo nario profesoriaus Vytauto Juozapaičio straipsniai apie apverktiną Lietuvos kultūros padėtį ir kas yra tikras lietuvis. Straipsniai alsuoja skausmu dėl padėties mūsų valstybėje, keliami teiginiai ir klausimai – aktualūs mums visiems, be jokių išlygų.
Sunku ginčytis kas kaltas, kad atsitiko taip, jog laisvoje Lietuvoje laisvanoriškai save naikiname. Naikinimas – savotiška Chaoso kūryba. Chaosas kažkada baigiasi, anksčiau ar vėliau atsiranda nauja Tvarka su naujais kūrėjais, išreiškiančiais tą Tvarką. Gamtoje nieko amžino nėra. Nusistovėjusią tvarką vėl griauna Chaosas, nyksta ir vėl atsiranda ne tik kultūros, bet ir tautos su savo valstybėmis, netgi ištisos civilizacijos. Panašu, kad mes savo elgesiu ruošiamės prisijungti prie išnykstančiųjų… Tai turbūt nėra savaiminė blogybė, nes mūsų vietą užims kiti. Galbūt mūsų vaikai ir anūkai nutautės, kai užmarštin nueis ir sąvoka „lietuvis“ – jiems bus lengviau, nes kalbės viena kalba (tikėtina – anglų), ir jų sąžinės tylės, nes niekas neprikaišios, kad nesaugo ir nepuoselėja lietuviškos dvasios, kalbos ir kultūros? Galbūt… Bet mes – dar esame. Ir mums labai skauda. Skausmas gali būti naudingas, jei jis stimuliuoja darbams, pokyčiams. Spėju, kad tas skausmas, kuriuo dvelkia menininko, seimo nario Vytauto Juozapaičio straipsniai, yra iš tokių.
Ar įmanoma kažką pakeisti, kai bet kokie sumanymai nevykdomi vien todėl, kad pateikiami politinių konkurentų? Be abejo, ne. Gal visoms partijoms reikėtų susidėlioti prioritetines vertybes, kurias būtų lengva atskirti paprastam žmogui, ne politikui. Pamenu Algirdo Brazausko posakį, kai pirmuoju nepriklausomybės laikotarpiu, kalbai pasisukus apie paramą kultūrai, jis išsakė mintį „atstatykime ūkį, o kai sustiprėsime – paremsime ir kultūrą“. Matyt, jam atrodė, kad remti kultūrą – neūkiška. Tuokart prisiminiau vieno iš garsiausių pasaulio konservatorių Vinstono Čerčilio požiūrį į kultūros vertybes. Kai jam pasiūlė išvežti Anglijos muziejų turtą į JAV, gelbėjant jį nuo nacių, jis atrėžė: „tai dėl ko mes tuomet kariausime?“. Žmogus, neturintis sąvasties, savo unikalaus veido, kurį suteikia tautinė kultūra, kuo jis tampa? Tuo, kuo tapo didelė dalis Lietuvos gyventojų, kuri išvažiavo duonos svetur ieškoti – pigia darbo jėga. Niekuo daugiau. Trečioje ar ketvirtoje kartoje galbūt jie asimiliuosis į naująją visuomenę, kad galėtų pretenduoti į kažką daugiau. Ar teisus buvo „ūkiškasis“ Agirdas Brazauskas, atstovaudamas ekskomunistų partiją, kuri deklaruoja, jog jos politika orientuota į paprastą žmogų, kada jis manė, jog kultūra gali ir palaukti? Akivaizdu, kad ne. Nes praėjo virš dvidešimt nepriklausomybės metų, ūkinių problemų tik padaugėjo, trečdalis tautos išsivažinėjo, kitose valstybėse mokesčius moka, kitų tautų kultūrą kelia. O Lietuvos kultūra kaip laukė tos paramos, taip ir toliau laukia. O tas „paprastas“ žmogus darosi jau nebe paprastas, bet prastas… Ne tik finansine, bet ir dvasine prasme.
Paimkime kitą didžiulę politinės srovės, kurie vadina save visokiais vardais, tačiau iš tiesų laikosi liberalios politikos, požiūrį į mūsų kultūrą. Tai – tie, kurių pagrindinė politinė ideologinė sprendimų motyvacija: viskas perkama ir parduodama, laisva rinka – karalienė, kuri viską sustato į savo vietas. Gal ir taip. Į smetoninę Lietuvą žvelgiau vaiko akimis, todėl asmeniškai negaliu tvirtinti, kokios politikos joje buvo daugiausia. Sovietinėj Lietuvoj viskas buvo planuojama ir reguliuojama, liberalizmu ten iš tolo nekvepėjo. Todėl mūsiškiai liberalai, lyginant su vakarų liberalais – kaip pirmokėliai prieš abiturientus. Jie rinkos ekonomikoje – naujokėliai. Kai bandau įsivaizduoti, jog esu liberalas, tai man lietuviška kultūra valstybės mastu išrodo kaip lobynų lobynas, kuris ne tik nesaugomas ar nebandomas parduoti, bet paliktas likimo valiai. Panašiai būtų, jei ūkininkas paliktų be priežiūros savo avių kaimenes, bankininkai spjautų į savo bankus ir atiduotų juos tvarkyti kreditoriams ir panašiai.
Kultūra liberalų akimis žiūrint, turėtų būti kaip mūsų unikalumo įrodymas, prekės įpakavimas, kaip kokybės ženklas ant gaminio. Todėl citatoje iš savo bendraminčio Vytauto Juozapaičio straipsnio „verslas, menas, mokslas, pramonė, literatūra, švietimas, religija, tautinė saviraiška, istorinė atmintis – štai esminis kultūros žmonių skiriamasis bruožas“, jei būčiau liberalas, tikriausiai išskirčiau verslą, kaip svarbiausią. Tačiau verslas bus niekinis, jei nebus ką parduoti. Ar mūsų kultūra – niekinė, ar mes jos tiesiog nemokame parduoti? Tikriausiai taip aš manyčiau, jei būčiau liberalas. Bet juo nesu.
Man kultūra – savaiminė vertybė. Priedo, egzistuoja objektyvūs tvirtinimai, kad mūsų kultūra išskirtinai vertinga. Pradedant kalba, kurios studijuoti kaip įdomiausio reiškinio važiuoja iš viso pasaulio, Statutu, kurio mes niekaip į lietuvių kalbą nesuskubome išsiversti, ir baigiant Dainų Švente, kuri oficialiai įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Kodėl partijos, kurios mano, kad laisva rinka – visos ekonomikos pagrindas, nepaima tos prekės ir nepardavinėja? Spėju, kad arba nemoka to padaryti, arba jiems tai nerūpi. Gal todėl, kad kultūra – tai tokia prekė, kurią parduodant, reikia susitarti su tos prekės bendrasavininkiais – konkuruojančiomis partijomis. Lengviau prastumti kokį projektėlį, kuris kad ir menkavertis, bet pelną pasidalinti daug lengviau. O čia – tartis, derėtis, taikstytis, kovoti… žodžiu, dirbti reikia. Pastangų daug, o dividentus dalinsis ne vienas partinis klanas, o visa valstybė.
Pritardamas seimo nario Vytauto Juozapaičio mintims, pridedu: politikas, kuris nesirūpina savo tautos kultūra – arba apsileidėlis, arba nusikaltėlis, arba tiesiog kvailys, kuris kaip sūnus palaidūnas švaisto protėvių užgyventą turtą, vietoje to, kad jį saugotų ir puoselėtų. O kokių mūsų tarpe daugiausia – jau netolima ateitis parodys…
Visgi savo komentarus į Vytauto Juozapaičio straipsnius norėčiau baigti ne niūria, o šviesia gaida – kita konservatoriaus Vinstono Čerčilio citata:
„Su kiekvienais metais vis labiau įsitikinu, kad protingiau ir teisingiau dėmesį sutelkti ties grožiu ir gėriu, stengiantis atsiriboti nuo blogio.“
Su seimo nariu baritonu Vytautu Juozapaičiu jau darėme ne vieną bendrą kultūros projektą. Paskutinį iš jų – oratoriją „Mažvydas“ – pradėjo lietuviško rašto tėvas Martynas Mažvydas, užrašydamas sakralines krikščioniškas giesmes. Mes šį darbą tęsiame, pagal savo išgales garsiname ir skleidžiame. Kas perims šiuos turtus? O kiek jų dar dulka archyvuose…
Autorius yra kompozitorius, daugkartinis Pasaulio lietuvių dainų šventės vyr. dirigentas
Gal pagaliau atsiras žmonių, kurie sugebės peržengti per save, nuolat ginčyjantis dėl rusų, ukrainiečių ar amerikonų reikalų. Mes patys jau ant išnykimo slenksčio ir rūpinamės, ne kaip savo Tautą išsaugoti, o kaip kuo greičiau į karą įsivelti…
Tautos gyvybiškumas ne vien muzika. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba nieko. Kultūra, kai grynosios estetikos akivaizdoje nebesaugoma meno esmė būti vertais Lietuvos visomis prasmėmis: ir dvasine, ir fizine istorinės kultūrinės atminties aplinkoje, tampa beprasmybe. Nėra pramonės – nėra valstybės, nelieka tautos.
Kokie teisingi žodžiai iįsakyti: “Žmogus, neturintis sąvasties, savo unikalaus veido, kurį suteikia tautinė kultūra, kuo jis tampa? Tuo, kuo tapo didelė dalis Lietuvos gyventojų, kuri išvažiavo duonos svetur ieškoti – pigia darbo jėga. Niekuo daugiau. Trečioje ar ketvirtoje kartoje galbūt jie asimiliuosis į naująją visuomenę, kad galėtų pretenduoti į kažką daugiau. Ar teisus buvo „ūkiškasis“ Agirdas Brazauskas, atstovaudamas ekskomunistų partiją, kuri deklaruoja, jog jos politika orientuota į paprastą žmogų, kada jis manė, jog kultūra gali ir palaukti? Akivaizdu, kad ne. Nes praėjo virš dvidešimt nepriklausomybės metų, ūkinių problemų tik padaugėjo, trečdalis tautos išsivažinėjo, kitose valstybėse mokesčius moka, kitų tautų kultūrą kelia. O Lietuvos kultūra kaip laukė tos paramos, taip ir toliau laukia. O tas „paprastas“ žmogus darosi jau nebe paprastas, bet prastas… Ne tik finansine, bet ir dvasine prasme.”.
Tiek daug draugų išvažiavę, pažįstamų, keli artimieji. Ir ko? Geresnio gyvenimo? Bet save tai jie paliko čia – Lietuvoje. Kartais klausantis emigrantų žodžių per TV laidas, kaip jiems gerai, kad jie puikiai gyvena ir įsikūrė svetimoje šalyje. Ir kyla natūralus klausimas: “Nejau nėra tos širdgėlos, to Lietuvos ilgesio? Kas palikta Lietuvoje: tėvai, draugai, o gal vaikai”. Tai kodėl išvykstama? Ko trūksta tam paprastam (o gal “prastam” kaip straipsnyje minima) Lietuvos piliečiau? Gal savos kultūros, savasties su praeitimi ir dabartimi, kad ateitis būtų šviesesnė…
Akivaizdu kad autorius sunkiai suvokia kas yra Tauta ir į viską žiūri tik per kultūros langą. Tautos pagrindinis požymis bendra sąmonė pasireiškianti per bendrą kultūrą . Mes kaip Tauta tiesiog mirštame.Vien parėmus kultūrą Lietuvos neišgelbėsi nuo išnykimo straipsnyje neminima kaip padaryti gerai.Kad blogai matome visi.
Nejaugi pabuvęs valdžioje žmogus praranda žmogiškumą? Kalba tuščiom kalbom ir tiek, nieko naujo rytų fronte, kaip prie ruso nepražuvom, nieks neištrėmė, taidabar tremia ipo savo noru. Kokia kultūra, kai iš 26 es šalių sėdim paskutiniai, ir vis šaukiam Putinas kaltas.
Tikrai nera sunku gincytis del ko Lietuva nera laisva ir naikiname save ne laisvanoriskai;
Chaosas pats savaime nesibaigia;
Bet kokiu sumanymu galbut ir nereiketu vykdyti, reiketu konkrecius sumanymus vykdyti;
Autorius labai daznai naudoja NLP – neurolingvistini programavima
'' Sovietinej Lietuvoj viskas buvo planuojama ir reguliuojama, liberalizmu ten is tolo nekvepejo.''
O dabar nera planuojama ir kontroliuojama?
Rupinimasis vien kultura, nesustabdys korupcijos Lietuvoje
Pagal tekstą – Juozapaičiai su čerčilišku užmoju manosi protingai susitelksią ties grožiu, bet…, bet nesuraliuota su gyvenimu bajoriškos pompastikos kultūra mūsuose pagarsėjo tik tautos užgujimu ir valstybės sunaikinimu.
Labai gaila, tačiau bevelyčiau sutikti su komentatoriaus Vaito teiginiu.