J. Užurka. Ilgas teisingumo kelias

Išdavikų nekenčia netgi tie, kam jie pasitarnavo.  Tacitas.

Mūsų atgimusios Tautos valios dėka Lietuva 1990 m. atgavo politinę laisvę. Prireikė beveik ketvirčio amžiaus ir mūsų Prezidentės ryžto, kad atgautume ekonominę nepriklausomybę. Kuomet lyg šiol akys vis dar mato okupantų, kolaborantų garbei pastatytus paminklus bei kitokius simbolius, kyla klausimas: kiek dar reikės metų kol atgausime ir dvasinę nepriklausomybę.

Sovietinės okupacijos nužmoginimo ideologija paliko gilų pėdsaką mūsų tautoje – sukūrė homus sovieticus arba mūsiškai – sovietžmogį. Net ir dabar, terorizmo ir informacinio karo pavojaus akivaizdoje, niekaip neįstengia ne tik atskiri sovietžmogiai, bet ir ištisos visuomeninės organizacijos, netgi ir valstybinės institucijos atskirti kolaboranto, okupanto nuo tautos didvyrių, kovotojų už laisvę, nuo padoraus mūsų tautiečio, doro piliečio. Savo nudvasėjimui ir lygšioliniam kolaboravimui surandama įvairiausių pateisinimų.

Tokiems verta priminti, kaip elgiamasi su kolaborantais civilizuotame pasaulyje. Žinomiausias pavyzdys – norvegas Vidkunas Kvislingas (Vidkun Quisling), kuris antrojo pasaulinio karo metu talkino vokiečiams. Ši pavardė tapo išdaviko-kolaboranto sinonimu. Vos tik Norvegijai išsilaisvinus iš okupacijos, šis kolaborantas 1945-10-24 buvo sušaudytas. Ir ne tik jis. Už tai, kad dėjo pastangas Norvegiją sujungt su Vokietija. Jo vardu nėra gatvių, tokiems nestatomi paminklai. Ir ne tik Norvegijoje. Ir Paryžiuje nerasite kolaborantų (o tokių būta) vardų gatvių, mokymo įstaigų. Visame civilizuotame pasaulyje yra taip. Kitaip Rytuose.

Ir Lietuvoje vis dar kitokie politiniai, moraliniai dvasiniai kriterijai. Kolaborantai, stengęsi Lietuvą sujungti su Tarybų Sąjunga (tautą parduoti vergijon) ir savo tikslus per mūsų tautos genocidą įgyvendinę, iki šiol gerbiami – stovi okupantus šlovinantys paminklai ant Žaliojo tilto, skveruose ir aikštėse, raudonuosius banditus šlovinantys pamiškėse, miesteliuose. Lyg šiol viešosiose bibliotekose iškiliai eksponuojamos aršių išdavikų-kolaborantų knygos. Stalininę epochą, komunizmą, okupantus šlovinantys kūriniai vis dar užgožia mūsų didingos tautos daugiatūkstantinę praeities civilizaciją, tautos kančias, laisvės kovas. Stovi prižiūrimi nebe laisvės kovotojams paminklai, baigia sunykti ir mūsų laisvės kovotojų vadavietės.

O už kūrybinius nuopelnus lyg šiol iškilmingai teikiamos aršių mūsų Valstybės duobkasių-kolaborantų, sovietinės valdžios komisarų, naikinusių mūsų valstybingumą, tautinius pamatus ir paveldą, tų, kurie stengėsi pavergti Lietuvą – Petro Cvirkos, Liudo Dovydėno vardų premijos (L. Dovydėnas – okupuotos Lietuvos sovietinis švietimo komisaras naikinęs lietuvišką kultūrą ir švietimą; P. Cvirka – uolus kolaborantas, važiavęs į Maskvą inkorporuoti Lietuvą į SSSR, parduoti sovietinėn vergijon). Lyg šiol viešai populiarinami okupantų padlaižių nostalgiški okupacinių laikų prisiminimai, bandoma reabilituoti mūsų didžiavyrių partizanų išdavikus ir žudikus: Kostą Kubilinską, Adolfą Skinkį, Antaną Sniečkų, Guzevičių… Nostalgiškai garbinamas ne tik kolaborantės Salomėjos Nėries namelis, jos vardu pavadinta sostinės gimnazija.

Ar ne todėl neišmanūs verslininkai savo produkciją pavadina „Tarybinės dešrelės“, o ne „Gintaro kelias“; reklamose Lietuvos laisvės kovotojus sutapatina su triušiais; Viktorija Daujotytė monografijose aukština kolaborantus, šmeižikiškai pažemina Sąjūdžio šauklį, kovotoją už Lietuvos Nepriklausomybę poetą Sigitą Gedą. Štai taip kolaborantine dvasia trinama mūsų didinga praeitis, atvirai auklėjami ne tik kačialovų gimnazijose būsimi teroristai, kolaborantai.

Juk jie, kolaborantai, vieni savo rankomis, kiti ideologiškai, pasirašinėdami dokumentus ir kitais būdais naikino Lietuvos valstybines institucijas, terorizavo, žiauriausiais būdais naikino nesutinkančius kolaboruoti. Išžudė, nukankino, ištrėmė dešimtis tūkstančių šviesiausių mūsų tautos žmonių. Jie, kolaborantai, sąmoningai iš pamatų naikino Lietuvos valstybę, jos piliečius, mūsų tautos šviesiausią genofondą.

Jeigu yra abejonių dėl kolaboranto statuso, primenu, kad ir mūsų teisiniai aktai oficialiai apibrėžia šį išdavikų statusą. Tai asmuo, kuris dėl savo ideologinių įsitikinimų sulaužo priesaiką, įduoda priešams, įskundžia, atskleidžia paslaptis, savo noru aktyviai bendradarbiauja su okupantais, išduoda savo Tėvynę, jos nepriklausomybę. Savanoriškai bendradarbiaudamas su okupacine valdžia, prievarta verčia savo piliečius paklusti okupantų valiai.

Lietuvos Laisvės Kovos deklaracija 1949-11-16 aiškiai konstatuoja, kad reikšdama lietuvių tautos valią yra aukščiausias tautos politinis organas iki bus atstatyta Lietuvos Nepriklausomybė. Griežtai pabrėžiama, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“.

Jeigu kas pamiršo, primenu, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra valstybės teisės aktas“.

Teisiškai vertinant, kolaborantai be jokios senaties terminų privalomai turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už padarytus nusikaltimus ne tik dalyvaujant žudant nesutinkančius kolaboruoti, ne tik už grobtą turtą, papročių ir kultūros naikinimą, bet ir už dalyvavimą pasirašant įvairius dokumentus, aktus įpareigojančius pavergtus piliečius vykdyti okupantų valią. Ypač griežtai turi būti baudžiami tie asmenys, kurie tiesiogiai ar pasirašydami dokumentus, ar ideologiškai, ar psichologiškai, ar per žiniasklaidą, švietimo, kultūros įstaigas ragino, spaudė remti okupacinį režimą, kuris inspiravo savo veiksmais dėl priverstinės kolektyvizacijos, dėl trėmimų ar kitokių laisvių suvaržymų. Kolaborantai siekė savo asmeninius ideologinius, kūrybinius ar kitokius tikslus įgyvendinti su okupantų pagalba savo tautiečių niekinimo, naikinimo būdais.

Užbaigti vykdyti teisingumą, ypač šiuo metu, kad ir ateityje nekiltų lengvabūdiškas noras kolaboruoti, labai aktualu. O kad nekiltų klausimų kaip vadinti šiandien tuos asmenis, kurie vis dar bando ginti, pataikauti, nuolaidžiauti kolaborantams, ypač valstybinių institucijų vadovams būtina tinkamai atlikti savo pareigas vykdant LR įstatymus.

Kaip sakoma, geriau vėliau negu niekad, bet būtina garbingai užbaigti šį itin atsakingą darbą ir signatarams, ir Sąjūdžiui, ir laisvės kovotojams. O ir jauniesiems tautininkams, užuot kovojus prieš eurą, reiktų atsigręžt prieš sovietžmogių-kolaborantų panieką mums.

Autorius yra Lietuvos valstybės gynėjas