V. Balkus. Ar galėtume išgyventi be šviesoforų?

Ar galite įsivaizduoti, kad jūsų mieste vieną dieną ims ir išnyks visi šviesoforai? Ir ne tik šviesoforai, bet ir kelių ženklinimas. Bet ne šiaip išnyks, o bus panaikinti visų miestiečių patogumui ir … saugumui.

Spėju, vaizduotė jau piešia niūrų paveikslą, kuriame miesto gatvės nusėtos sudaužytais automobiliais, tarp kurių zuja greitosios pagalbos mašinos, renkančios sužeistuosius ir žuvusius. Tik štai viskas toli gražu atrodys kitaip ir, kad tuo įsitikinti tereikia nuvykti į Drachteno miestą. Šis Alytaus dydžio Olandijos miestas atsisakė ir šviesoforų ir kelių ženklinimo. „O siaubė!“, sušuks dažnas lietuvis. „Juk ten viskas NEREGULIUOJAMA“ . Tačiau nepulkite dar rašyti komentarų apie hipotetinį vaiką , kuris tikrai bus suvažinėtas arba prisiminti vieną populiarių automobilių markę, kurią vairuojančius esą gali sutramdyti tik apynasrį atstojančios taisyklės.

Dratchene panaikinus šviesoforus nebeliko ir mirtinų eismo įvykių. Didžiausioje miesto sankryžoje vietoje 8 eismo įvykių teįvyksta vos 1 ir nebeliko spūsčių. Dėl to net lėčiau važiojant savo kelionės tikslą miestiečiai pasiekia daug greičiau. Na o jei ir įvyksta smulkus įvykis, tuomet tai tik į naudą, nes kaip sakė projekto „Bendra erdvė“ autorius Hansas Mondermanas (Hans Monderman) „ Mums reikalingi tokie smulkus incidentai tam, kad išvengti rimtų avarijų, kurių metu gali nukentėti žmonės“.

Ko gero jau pajutote, kad viskas kas aukščiau parašyta yra be galo toli nuo lietuviškos realybės, kur kas galima reguliuoti – reguliuojama, kas galima uždrausti – draudžiama, na o jei galima sugalvoti specialų leidimą – toks leidimas bus sugalvotas kartu sukuriant leidimą išduodančią instituciją.

Tačiau šiandien aš visai nenorėčiau kalbėti vien apie kelių eismo taisykles, nors apie jas dar kalbėti teks, jos man yra tik lakmuso popierėlis, parodantis koks yra visuomenės laisvės poreikis. Ar šioji orientuojasi į sąmoningą savireguliaciją, ar „kietosios rankos“ dairosi.

„Juokingi“ JAV įstatymai ir „rimtieji“ lietuviški

Pagal Floridos valstijoje galiojanti įstatymą neištekėjusioms moterims draudžiama šokti su parašiutu sekmadieniais. Teksase draudžiama stovint išgerti daugiau nei tris gurkšnius alaus bei šaudyti į buivolus iš viešbučių antro aukšto. Kalifornijoje gyvūnams draudžiama poruotis arčiau kaip 500 metrų atstumu nuo mokyklų, bažnyčių ir visuomeninės mitybos įstaigų. Na o Čikagoje jokių gyvu nebandykite valgyti degančiame name.

Jums šie įstatymai juokingi? Tačiau pažvelkite į juos kitaip. Kiekvieno jų atsiradimą greičiausiai lėmė vienas ar kitas įvykis. Aš net įsivaizduoju, kaip Čikagos ugniagesiai iš liepsnų traukia besipagiriojantį ir paskutinį kąsnį vis bandantį pagriebti miestietį. Na o kodėl Floridoje atskiru įstatymu uždrausta turėti lytinius santykius su dygliakiaule nenoriu net galvoti, o tuo labiau įsivaizduoti kaip atrodė įvykis, tapęs šio įstatymo atsiradimo priežastimi.

Manote vis dar, kad Lietuvoje yra kitaip? Nieko panašaus, skiriasi tik tai, kad pas mus nelaksto dygliakiaulės, o štai principas, pagal kurį po rezonansinio įvykio arba tiesiog „liaudžiai prašant“ atsiranda absurdiški teisės aktai, veikia kuo puikiausiai. Praėjus laikui ir užsimiršus įvykį, arba pasikeitus sąlygoms šie teisės aktai pilnai pretenduoja tapti pajuokos objektais.

Pavyzdžiui, ar žinote kuo skiriasi telefono automatas ir kabina, kurioje jis įrengtas nuo parkavimo automato? O tuo, kad pirmąjį sugadinus jums bus pritaikytas atskiras ATPK 155 straipsnis. „Tyčinis telefono automato ar jo kabinos gadinimas“ užtraukiantis baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų. Akivaizdu, kad šis archajišku vadintinas straipsnis buvo aktualus kuomet telefonas automatas buvo kasdienė susisiekimo priemonė ir dabar jis turėtų prasmę nebent jei šiuos įrenginius pripažintume ypatingai saugotina vertybe. Tiesa, pagal pas mus galiojančias įstatymleidystės  tradicijas greičiau sulauksime atskirų ATPK straipsnių skirtų parkavimo automatams, suoliukams ir šiukšliadėžėms apsaugoti.

Apskritai nepadoriai išpampęs Administracinių teisių pažeidimo kodeksas yra labai nuotaikingas skaitalas, ypač jei tai darai vakare ir skaičiuoji kiek kartų jį per dieną esi pažeidęs. Pamaitinai gatvėje kačiuką, pasidalinai su kaimynu gėlių sėklomis ir štai jau du kartus prasižengei. Tiesa, apie kačiukų maitinimą tiesiogiai kodekse neparašyta, tačiau skaitykime kitus teisės aktus, kurie vis tiek baigsis susipažinimu su minėtų kodeksu.

Viskas liaudies vardan

Tik liūdnos istorinės patirties dėka Lietuvoje mes negirdime, esą „prie Stalino buvo geriau“, nors noras, kad gyvenimas būtų kuo smulkmeniškiau sureguliuotas, o pirmyn vestų „griežtai švelni tėviška ranka“ visuomenėje yra tikrai paplitęs kaip ir tikėjimas tuo, kad kuo valdžia aukštesnė ir kuo toliau yra tuo ji teisingesnė.

Atitinkamai esantys Olimpe, jei nori jame išlikti, privalo reaguoti į savo rinkėjų norus ir vienaip ar kitaip juos tenkinti. Tiesa, ne būtinai jie tai padarys racionaliausiu būdu, svarbiausiai juk kad sprendimas bus pastebėtas, sulauks atgarsio visuomenėje. Galiausiai ne visus norus apskritai įmanoma patenkinti. Štai atsiverskite komentarų skiltį po straipsnio apie rimtesnį nusikaltimą, eismo įvykį arba nors ir apie neskoningai besirengiančias merginas ir suskaičiuokite kiek kartų „liaudies balsu“ siūloma herojus (tiksliau anti-herojus) sušaudyti, pakarti ar, tarkime išsiųsti į Mozambiką. Akivaizdu, kad bent jau kol esame ES niekas neleis nei kartuvių statyti, nei užkaltuose vagonuose tremti savus piliečius (beje ir nepriims niekas) tai štai ir atsiranda didelė problema kaip tuomet reaguoti?

Ir čia jau įjungiamos paprasčiausios viešų ryšių technologijos ir įstatymų leidėjo uždavinys tampa ne priimti optimalų sprendimą, o priėmus bet kokį sprendimą įtikinti visuomenę, kad tai yra būtent tai ko šioji pageidavo.

Neieškosiu pernelyg sudėtingų pavyzdžių. Štai paprasta seka: padaugėjo eismo įvykių – sugriežtiname techninės apžiūros sąlygas ar apskritai drastiškais būdais verčiame laikytis kai kurių abejotinų normų. Man baisu tai rašyti, nes neduok dieve kas iš politikų tuo susirūpins, tačiau Lietuvoje nuskęsta panašiai tiek žmonių kiek žūsta eismo įvykiuose, o įvertinant tai, kad maudynių sezonas kur kas trumpesnis, o besimaudančių mažiau nei vairuojančių galima drąsiai teigti, kad maudytis yra pavojingiau nei dalyvauti eisme. Tik štai niekas „plaukiko pažymėjimo“ nedalina, tvoromis upių ir ežerų neaptveria. Bet tai jau atskira tema.

Ir štai čia kyla vienas pagrindinių, sakyčiau net pamatinių klausimų. Ar teisės aktai priimami „garo nuleidimui“ nesukelia dar didesnio pavojaus? Juk anokia paslaptis, kad kaip atrofuojasi nenaudojami raumenys taip ir teisės aktų „ramentais“ paramstyta visuomenė pamažu praranda gebėjimą savarankiškai judėti, vystytis, nes šį gebėjimą praranda daugelis jos narių. O svarbiausiai prarandamos galimybės pačiam suklysti ir pačiam ištaisyti savo klaidas. Be abejo aš nekalbu apie tai, kad turėtume panaikinti saugiklius nuo mirtinų klaidų, kurių pasekmės neatitaisomos, tačiau ar tikrai net ir „liaudžiai prašant“ pvz. reikia reguliuoti nors ir greitųjų kreditų išdavimo sąlygas? Juk senai pastebėta, kad įstatymai, skirti kvailiams apsaugoti, daugiausiai kenkia protingiems, o kvailiai vis tiek suranda kur įklimpti. Žinios ir sąmoningumas, o ne administracinis spaudimas geriausias būdas apsaugoti pilietį nuo pavojų. Na neturėtų valstybė vedžioti pilietį už rankutės it nesąmoningą vaiką, tačiau dažnas pilietis to pageidauja, nes taip jam ramiau.

Mes maži ir nieko negalime

Būtent tai ir išgirstame iš dažno bendrapiliečio, ir dažniausiai nesvarbu ar jis susidūrė su „didelio“ biurokrato, ar su vietinio valdininko savivale, nesvarbu, ar jam ramiai gyventi sutrukdė absurdiškas įstatymas ar tiesioginio viršininko instrukcija. Rankos nuleistos, žvilgsnis pilnas kančios, sunkūs atodūsiai ir tikrų tikriausia Šekspyro plunksnos verta tragedija daugiabučio virtuvėje.

Kaip jau minėjau ankščiau, bent jau kol esame ES, tikimybė būti pakartam yra lygi nuliui. Taip pat už lango karo vaizdai ir badas nesiaučia, todėl kad ir kokios drąsios iniciatyvos bebūtų jūs tikrai nenumirsite kilpoje, nebūsite nuteisti tribunolo ir nemirsite badu. Tačiau tuo pat metu ko gero nėra tokios neformalios pilietinio aktyvumo formos, už kurią negrėstų patekti į nemalonę. Retas visuomenininkas, profsąjungų ar alternatyvių pažiūrų politikos aktyvistas nėra „pamalonintas“ kokia nors nuobauda už savo veiklą. Didelę baudą galima gauti ir už esą „nesankcionuotą“ piketą ir dar už aibę dalykų, kurie yra normalūs ir priimtini daugelyje civilizuotų ir demokratiškų šalių. Kaip ir minėjau ankščiau, baudžiamojo poveikio priemonių arsenalas Lietuvoje iš tiesų labai platus, o reglamentavimas labai smulkmeniškas.

Ir štai čia ir užsisega šio straipsnio „grandinėlė“. Piliečiai nori tariamos tvarkos, kuri tariamai suteiks jiems saugumą ir užtikrintumą ateitimi. Politikai tarimai nori patenkinti piliečių lūkesčius, bet pirmiausiai tenkina savuosius poreikius, tad ir priima kuo paprastesnį, tačiau tariamai veiksmingiausią teisės aktą. O todėl , kad „liaudies balsas“ reikalauja iš politikų dažniausiai „užkirsti ir neleisti“ (na arba sušaudyti ir pakarti, bet tai juk nesvarstytina) tuomet turime smulkmenišką baudžiamosios pakraipos teisinę bazę. Na, ir galiausiai, kuomet pilietis vis tik pabando būti aktyvus, jis kuo puikiausiai gali atsistoti net ir ant savo paties padėtos įstatymo „minos“. Juk niekas norėdamas pilietinių teisių siaurinimo kitiems nepagalvoja, kad jos gali būti susiaurintos pačiam.

Tiesa, jei vis dar norite paklausti ką bendro vis tik turi be šviesoforų gyvenantis Olandijos miestas ir Lietuva? Bet, kad į tai atsakyti reikia paklausti pačių savęs: ar mes galime, o svarbiausiai ar norime gyventi mieste be šviesoforų.

2014 10 22