J. Užurka. Okupacinės mąstysenos ir istorijos klastočių voratinklyje

Žmonės tvirčiausiai tiki į tai, apie ką jie mažiausiai žino – Mišelis Montenis.

Esu įsitikinęs, kad ne vienas žingeidus tautietis savęs klausia: kaip gi kuriama istorija, kaip atkuriami, įtaigiai modeliuojami šimtmetiniai, tūkstantmetiniai įvykiai, kaip iš nebūties keliama tautų praeitis? Galima būtų atsakyti įprastai aiškiai – archeologiniai radiniai, istoriniai šaltiniai ir yra  istorijos atkūrimo pamatas. Ir dar – tautosaka, papročiai. Bet kažin ar kiekvienas pagalvoja, kad iš tiesų tautų, valstybių istorijos, ypač gilesnės, priklausomai nuo to laikmečio politikos, mokslo „autoritetų“ užgaidų, be atvangos vis rašomos ir perrašomos, visą laiką vis taisomos, kuriamos įvairiausios versijos. Ar ne tik pagrįstai jau senokai susiformavo nepadorus posakis, kad: „Oficialioji istorija – politikos prostitutė“.

Mes net ir nepagalvojame o kas gi rašė tuos raštus ir kada, kuriuos mes aklai ir šiandien cituojame, kuriuos nuo mokyklos suolo į mūsų jaunas galvas įkalė uolūs istorijos mokytojai remdamiesi tų laikmečių istorikų „autoritetų“ surašytomis knygomis. Ir gink dieve net ir dabar suabejoti šitais „autoritetais“.

Vos tik užduosi nepatogų klausimą: „O kur gi jūsų teiginių įrodymai?“ kaip mat gausi atkirtį. O įkyriam smalsuoliui atsakys it maldą cituodami Dlugošą, Livonijos kronikas, slavų letopiscų raštus. Negi tūlas pilietis gali žinoti, kad tautų istorijos rašomos ir perrašomos kiekvienai politinei valdžiai pasikeitus pagal valdžių užgaidas. Jau kelintai mūsų tautiečių kartai buvo kalama Dlugošo, Jekaterinos, Stalino, dabar kuriama Putino istorijos. O ir patys istorikai laikmečius, įvykius traktuoja skirtingai: nori gauti Lenkijos ordiną – aklai cituok Dlugošą – uolų vyskupų, kryžiuočių raštininką, mūsų Tautos žemintoją ir praeities klastotoja, – nori gauti pamaloninimą iš Maskvos – aklai it Bibliją cituok letopiscų raštus, „Žodį apie Igorio pulką“. Ir cituoja. Tad ir stabtelėsiu ties šiuo kūriniu. Juk jį dažniausiai lyg šiol vis dar cituoja mūsų istorijos „korifėjai“, įkalė šį kūrinį mums nuo mokyklos suolo į galvas. Ir didžiai nelaimei, ne tik anų laikų generacijos istorikai lyg šiol aklai kala. Mes įtikinti, kad šis „istorinis“ veikalas rašytas XII amžiuje yra seniausias slavų rašytinis šaltinis, išaukštinantis slavų drąsą, pagrindžiantis „iskonnyje zemli“.

O kaip gi iš tiesų yra, ką teigia šiandien pažangūs pasaulio, tame tarpe jau ir Rusijos, istorijos, lingvistikos tyrinėtojai? Viešai ir nepaneigiamai patvirtina, kad šis veikalas, kaip ir daugelis mums kaltų į galvas kitų – istorinė klastotė, kad jis surašytas ir pasirodė viešumoje ne XII amžiuje, bet apie 1795 metus, kuomet kylanti Maskva pradeda ruoštis karui prieš bajorų pragertą, išdraskytą, supjudytą iš vidaus, žlungančią Lietuvą ir Lenkiją. Šį kūrinį (beje, mūsų laikus pasiekė net trys šio kūrinio skirtingi originalų variantai) „netikėtai“ Spaso-Preobražensko vienuolyne suranda grafas Musinas-Puškinas. Tačiau metodiškai logiškai dirbdami tyrinėtojai nepaneigiamai įrodo, kad šis mistifikuojams kūrinys „Žodis apie Igorio pulką“ sukurtas ne XII a., bet …XVI amž. Ir autoriai nuspėjami – archimandritas Bykovskis, istorikas Kamenskis ir jiems talkinant minėtam Musinui Puškinui. Vėliau šis kūrinys ir istoriškai, ir meniškai vis tobulinamas. Ši poema lyg tolei niekur, niekad nebuvo nei cituojama, nei surasta nes jos ir nebuvo. Ji surašyta, sukurta todėl, kad Maskva ruošėsi žiauriai Lietuvos-Lenkijos okupacijai, pirmajam padalijimui, viešai formuojant Europos nuomonę į, atseit, istoriškai teisėtas „iskonnyje russkije  zemli“ net ir prie Baltijos jūros.

Nuo to laiko tiek carinės, tiek sovietinės Maskvos Kremlius vis plačiau inspiruoja  istorijos klastotes, tiesiog mistifikuoja istoriją išaukštindami Maskvą, Rusią – „surandami istoriniai šaltiniai“. Na, o didžiam nusivylimui ir mūsų sovietinio sukirpimo istorikai, ne studijavę pasaulio archyvų o tik Maskvos, mielai cituoja išmoktas, Maskvos įkaltas klastotes, nesirūpina nei „Radvilų kronikų“ paieška, nei Vytauto Didžiojo archyvais ne tik Lucke, nei šimtais raštų, dokumentų dūlinčių ne tik Vatikane. Aklai cituoja kaimyninių valstybių mistinius melo šaltinius kaip kad ir naujausią Rusijos istoriją „Istorija gosudarstvo Rosijskogo“ kur įsakmiai reikalaujama: „… pasikliaukime išlikusiais pasakojimais be dokumentinių patvirtinimų, pasikliaukime metraštininko, mūsų istorijos kūrėjo Nestoro surašyta istorija… slavai nuo senų senovės taikiai ir ramiai gyveno prie Baltijos jūros…“ Aišku, kad jokiu būdu negalima tikėti danų istoriku Saksonu Gramatiku, kuris vardija valdovus ir tautas gyvenusias dar iki Kristaus tose žemėse ir mini ten gyvenus ne slavus o baltus.

Tenka apgailestauti, kad kol mūsų kai kurie istorijos „korifėjai“ it apsvaigę visam pasauliui šaukia: „Lietuviai – Brunono žudikai“, moksliškai pagrįstai apgina mus, mūsų kilmę, kalbą ir žemes pasaulio mokslininkai, istorikai, nepaneigiamai teigdama, kad: „…ištirpus ledynams prieš 16 tūkst. metų prie Baltijos apsigyveno senojo akmens amžiaus kultūros žmonės, dideliuose žemės plotuose į rytus ir į pietus nuo Baltijos jūros susidarė atskira kultūros grupė – baltai. Ši kultūra paplito plačiuose plotuose. Apie 3000 metų pr. Kristų, suskilus indoeuropiečių kalbai, išsirutuliojo savita baltų [lietuvių] kalba. Visa baltų užimama erdvė viršijo 860 tūkst. kv. km plotą. Netgi dar II – I tūkstantmetyje pr. Kr. baltai buvo plačiau paplitę negu tuo metu trakai ar germanai. Tacitas giliais istoriniais laikais aiškiai nurodo, kad aisčiai tai ir yra baltai, kad jie nėra nei germanai, nei juo labiau slavai, kurie minimi vėliau ir visiškai kaip atskira grupė. Ir Ptolomėjas mini baltiškus vardus, reiškia, kad baltai gyvenę tūkstantmečius, niekur iš savo žemių neiškeliavo ir visi vietovardžiai buvo tik baltiški. Šiuolaikinis mokslas dar nėra tvirtai nustatęs, kur gi buvo slavų protėvynė. Lyg šiol nerandama tokios teritorijos, kurioje slavų vietovardžiai būtų seniausi. Daugelis vietovardžių bei vandenvardžių dirbtinai, laikui bėgant politiškai veikiant suslavinti, kad šitaip dirbtinai ir atsiranda įvairūs slaviški posakiai kaip „iskonnyje zemli. Tik V amž., po didžiojo tautų kraustymosi Eurazijos žemyne, paplito slavai. Baltų žemės buvo suskaldytos, slavėjo baltiškieji pavadinimai, asimiliavosi baltai. Kiek vėliau, kai Maskva dar tik bandė konsoliduoti šiaurinę ir rytinę Rusią, Lietuvos sumanūs valdovai vėlgi perėmė byrančios Kijevo Rusios pietines ir vakarines slavų žemes. Tuo metu ir vėl buvo beveik atstatytos baltų žemių teritorijos – Lietuvos žemės driekėsi nuo jūros iki jūros – nuo Baltijos krantų iki Juodosios jūros prieigų“.

Ir tik istoriškai vėlyvuoju laikotarpiu slavų gentys, asimiliuodamos įkūrėjus, išaugo, įsikūrė ant vikingų pastatytų pilių didžiajame prekybos kelyje tarp šiaurės ir pietų, įsitvirtino tarp vikingų ir Bizantijos. Per du šimtmečius šios, klajojančios Kijevo ir Lietuvos žemių pakraščiais gentys, klasta išsikovojo viešpataujančią padėtį Suzdalės – Vladimiro žemių  baseine. Kaip tik tuo metu maskvėnai pradėjo save vadinti  graikišku Rusios vardu, o save –  rusais. Šie maskvėnai niekada nevaldė Kijevo, tačiau tai jiems nekliudė vėliau save laikyti  vienintele teisėta Kijevo įpėdine kaip kad ir mūsų žemes vadinti „iskonno russkije zemli“. Maskva, beje, ne be Vilniaus pagalbos, stojo ant naujo istorijos slenksčio. Juk nuo Lietuvos Gedimino ir Maskvos Kalitos laikų Maskvos valdovų gyslomis ilgus amžius tekėjo Gediminaičių kraujas – ne tik Gedimino, Algirdo, Vytauto dukterys gimdė kunigaikščius, bet ir jų sūnūs kėlė naująją Rusią.

Maskva mūsų Gedimino, Algirdo, Vytauto laikais – kelis šimtmečius  buvo totorių vasalė. Ir, tik užsitikrinusi Lietuvos palaikymą per Vytauto dukros Sofijos ir Maskvos kunigaikščio Vasyliaus Doniečio vedybas ir gavusi Vytauto globą, Maskva pradeda kilti ir stiprėti. Vis rečiau vadinasi maskvėnais arba abstrakčiai – slavais, vis dažniau ima vadintis rusais, savinasi graikišką Rusios vardą.

Po Vytauto Didžiojo mirties Ivanas III gudrumu ir klasta pasiskolino ir pamiršo gražinti Romos imperijos Habsburgų dinastijos herbą – dvigalvį erelį. Pasauliui per ilgus amžius buvo įpiršta mintis, kad Rusia paveldėjo Bizantijos ir mantiją, ir bizantiškąjį krikščioniškąjį tikėjimą, kurį, iškreipė, sumenkino, padarė valstybine ideologija. Verta prisiminti Gedimino žodžius savo sūnui Algirdui: „Žinok, sūnau, kad jeigu pas tave atvyktų maskvėnų pasiuntiniai, reiškia, kad pamiškėje jau stovi ir jų slapčia atvesta kariauna. Aš jų, Algirdai, lyg šiol nesupratau. Ne nuspėjami jie. Tu su jais kalbėkis jų darbų kalba ir nemiršk, kad Lietuvos ir Rusios žemių valdovas esu aš“…    Iki šių dienų, nepalikdama nė mažiausio kompromiso kitokiai nuomonei, istorinei tiesai, Maskvoje politistorikai įžūliai kuria ir perša pasauliui falsifikuotą, mistinę teoriją apie rusų kilmę, valstybingumą, apie „iskonnyje zemli“, pažeminančiai kala kaimynams [ypač mums] nepilnavertiškumą, nuolankumą. Vis dar atkakliai pritariant ir mūsų istorikams, per amžius buvusius savarankiškus mūsų valdovus žeminančiai tituluoja tik  „kunigaikščiais“.

O kaip gi šiandien Nepriklausomoje Lietuvoje kuriame istorija? Ar jau „iškilūs profesoriai“ liovėsi šūkauti: „Lietuviai nužudė Brunoną“, „Lietuviai – žydšaudžių tauta“, ar gal jau sutelktinai duoda pagrįstą atkirtį mūsų Tautos giliai garbingos praeities klastotojams? Ar garbingai, moksliškai pagrįstai aptariami iškilūs ne tik Jūratės Statkutės-Rosales, E.Jovaišos, Z. Zinkevičiaus ir dar ne vieno darbai, kuriuos vertina įvairių sričių pasaulio mokslininkai, tame tarpe ir istorikai? Ar mūsų istorijos mokslo korifėjų desantai rausiasi pasaulio, Europos archyvuose, ar kruopščiai kelia iš nebūties niokotą, falsifikuotą, klastotą niekintą mūsų Tautos didingą istoriją?

Istorija, turint omenyje oficialiąją politinę istoriją, iš tiesų nėra mokslas, o tik politinis konjunktūrinis pataikavimas laikmečiui, sumanus manipuliavimas turimais faktais, jų makiaveliškas klastojimas dažniausiai atmetant sveiką logiką ir analizės metodus. Kiekvieną istorinę hipotezę reikia logiškai analizuojant įvertinti, metodiškai įtvirtinti. Net ir ne mokslininkas stengiasi mąstyti ir logiškai, ir racionaliai protingai. Istorijos, ypač politinių aplinkybių veikiama, galvosena ir ne logiška, ir iracionali.

Jeigu būtų kitaip, tada nekaltų lyg šiol į galvas kryžiuočių, lenkų vyskupų raštininkų dlugošų, nestorų ir kitų letopiscų sukurtų klastočių, „Žodžių apie Igorio pulką“, o sutelkus pajėgas padėtų tiems mokslo vyrams, tyrinėtojams, kurie vis dar it apgulties sąlygomis kruopščiai, nepaneigiamai kelia mūsų Tautos didingą praeitį iš užmaršties. Seniai ir mūsų istorinius valdovus tituluotume tais titulais, kuriais jie patys titulavosi, tais, kuriais juos pasaulio valdovai titulavo. Deja, kol kas užsispyrusiai, nepelnytai pažemindami [ar ne tik atiduodami už sidabrinius duoklę] mūsų valdovus tituluoja „kunigaikščiais“. Moksliškai pagrįstai drąsiau ir ryžtingiau painiokimės iš istorinės apgaulės tinklo, vaduokimės nuo įkaltų dogmų.