J. Panka. Rinkimai Latvijoje: rinkėjai pradeda mąstyti!

Praėjusį šeštadienį Latvijoje vyko rinkimai į parlamentą, vadinamą Saeima. Latviai rinko savo atstovus, kurie ateinančius ketverius metus valdys šią šalį. Mums, lietuviams, šie rezultatai turėtų būti labai įdomūs ne tik todėl, kad latviai yra mums broliška baltų tauta, bet ir todėl, kad tai galėtų būti nedidelis barometras, kaip įvykiai Ukrainoje ir padidėjusi grėsmė iš Rusijos paveikė Latvijos piliečių politinius pasirinkimus.

Buvo visokių spėlionių ir politologų įžvalgų, nes Rusija prieš pat Latvijos parlamento rinkimus bandė siųsti gana aiškius signalus nelojaliems Latvijos gyventojams, kad Kremlius jų neužmirš ir t.t. To tikslas galėjo būti mobilizuoti rusakalbius kolonistus ir jų palikuonis prie balsadėžių ir gauti kuo daugiau mandatų prorusiškai partijai, jei tas planas būtų pasiteisinęs, Latvija galėjo tapti silpnąja skydo prieš Rusijos agresiją dalimi. Tačiau, ačiū Dievui, to neįvyko, dabar jau galima drąsiai teigti, kad šiuos rinkimus laimėjo dabartinė dešinioji valdanti koalicija. Aišku, permainų turėtų būti, nes koalicijos partnerių rezultatai skirtingi, vieni jų praranda dalį įtakos, o kiti kaip tik ją sustiprina.

Pradžiai norėtųsi trumpai apžvelgti rinkimų rezultatus ir partijas, kurios pateko į Saeimą. Daugiausiai vietų šiuose rinkimuose (24 iš 100) gavo prorusiška partija „Saskaņas centrs“ („Santarvės centras“). Tačiau ši partija neturi ko švęsti, nes šis laimėjimas labai gali būti šios politinės jėgos pabaigos pradžia. Šiame parlamente Santarvės centras turės 7 vietomis mažiau, nei turėjo praeitame, vietoje turėto 31 mandato jie dabar turės 24. Tai rodo Kremliaus politikos pralaimėjimą stengiantis mobilizuoti Latvijos rusakalbius. Šią partiją, kuri turi oficialią bendradarbiavimo sutartį su Vladimiro Putino valdžios partija – „Jadinają Rossija“ daugiausiai palaiko sovietmečiu atvykę kolonistai iš „plačiosios“ SSRS ir jų palikuonys.

„Santarvės centras“ dar nė karto istorijoje nedalyvavo valstybės valdyme, visą laiką likdavo opozicijoje. Tiesa, savivaldoje šiai partijai sekasi geriau. Ji valdo du didžiausius šalies miestus: sostinę Rygą ir Daugpilį. Partijas veidas – jaunas politikas, buvęs rusiško kanalo „Pirmasis Baltijos kanalas“ žurnalistas Nilas Ušakovas. Kiekvienais metais gegužės 9 dieną partijos vadovybės atstovai dalyvauja triukšmingame „Pergalės dienos“ šventime. Likus keletui savaičių iki rinkimų Rygos meras Nilas Ušakovas vyko į Rusiją ir ten šlovindamas Vladimirą Putiną stengėsi išsikovoti teisę Latvijos šprotams pateikti į Rusijos rinką iš kurios ši prekė dar kitaip vadinama Rygos auksu buvo išmesta Rusijai įvedus draudimą įvežti daugybę prekių iš Europos Sąjungos, JAV ir kitų valstybių, palaikančių Ukrainą. Tačiau Nilo Ušakovo kelionė buvo labai nepasisekusi reklaminė akcija, nes jokio apčiuopiamo rezultato ji nedavė.

Antroje vietoje kovose dėl mandatų liko Zaļo un zemnieku savienība (Žaliųjų ir valstiečių sąjunga), beveik padvigubinus savo rezultatą nuo 13 iki 21 mandato. Ši partija dažnai spaudoje ir visuomenėje pravardžiuojama „Oligarchų partija“ dėl jai priklausančių turtingų politikų, kurie nuolat minimi korupcijos skandaluose. Vien ko vertas jų partijos dosnus finansinis rėmėjas, Ventspilio meras Aivaras Lembergas. Būtent šios partijos atstovas Andris Berzinis 2011 metais buvo išrinktas Latvijos prezidentu. Sustiprinusi savo pozicijas Žaliųjų ir valstiečių sąjunga neabejotinai įgis daugiau įtakos ir koalicijoje, kur iki šiol buvo mažiausia pagal deputatų skaičių. O turint iš savo partijos „kilusį“ prezidentą, įtaka gali dar labiau išaugti.

Trečiojoje vietoje liko partija „Vienotība“ (Vienybė), kuri iki šiol turėjo 20 vietų parlamente. Šiuose rinkimuose ji gavo 23 mandatus, tačiau labai ko švęsti ji neturi. Prieš pat rinkimus į „Vienybės“ gretas įsiliejo didžioji dalis įtakingiausių parlamentinės Zatlera Reformu partija (Zatlerio Reformų partijos) narių. Jei sudėsime praeitame parlamente 20 „Vienybės“ turėtų mandatų su 22 Zatlerio Reformų partijos deputatais, sužinosime, kad jos per abi kartu prarado 19 deputatų, o tuo pačiu ir didesnę įtaką koalicijoje. Dar didesnis smūgis „Vienybei“ yra tai, kad ji triuškinamai laimėjusi prieš keletą mėnesių vykusius rinkimus į Europos parlamentą, gavusi daugiau kaip 46 procentus rinkėjų balsų (jai priklauso 4 iš 8 Latvijos atstovų Europos parlamente) taip prastai pasirodė rinkimuose į parlamentą. Tačiau žinant, kad liberalkonservatyvias vertybes išpažįstanti „Vienybė“ moka diplomatiškai elgtis ir visas situacijas pakreipti sau naudinga linkme, nebūtų nuostabu, jei naująją vyriausybę formuotu dabartinei vyriausybei vadovaujanti, patyrusi politikė Laimduota Straujuma.

Ketvirti liko Latvijos tautininkai, partija „Nacionālās apvienības „Visu Latvijai!“–„Tēvzemei un brīvībai“/LNNK“ (Nacionalinis Susivienijimas) kuri turėjo 14 mandatų, o nuo šiol turės 17. Tai dar viena valdančiosios koalicijos dalyvė, sustiprinusi savo pozicijas. Praeitoje vyriausybėje ji buvo kietas riešutėlis koalicijos partneriams, nes gana ryžtingai kovojo už savo programinių tikslų įgyvendinimą. Jos ministrai buvo principingi savo srities specialistai, kurie atsisakydavo vykdyti Latvijos valstybei kenksmingus sprendimus ar paklusni neprotingiems premjerų ar koalicijos partijų reikalavimams, todėl ne vienas jų buvo pakeistas vyriausybės gyvavimo laikotarpiu. Šios partijos pagrindinis tikslas – pagerinti Latvijos demografinę situaciją. Visus buvimo valdančiojoje koalicijoje metus šios partijos atstovai siūlė įstatymus ir poįstatyminius aktus, skatinančius gimstamumą, pagalbą šeimoms ir vaikų auginimui. Jie tvirtai tiki, kad nuo jų pastangų priklauso latvių tautos ateitis, ar tauta išliks, ar bus pasmerkta nutautėjimui emigracijoje ir išnykimui dėl per mažo gimstamumo. Ne kartą dėl tautininkų principingumo ir spaudimo vyriausybei šalį buvo ištikusi politinė krizė, tačiau nors ir sunkiai, bet būdavo randamas kompromisas. Rinkėjai mato šios partijos darbus, jų ministrų principingus sprendimus ir jau ketvirtus rinkimus iš eilės vis gerina savo rezultatus. Šiuose parlamento rinkimuose per Latvijos tautininkų sąrašą į Saeimą buvo išrinktas lietuviams matyto dokumentinio filmo „Sovietų pasaka“ („Soviet story“), režisierius Edvinas Šnuorė. Šis filmas sukrėtė visą Europą, parodydamas, kad sovietiniai komunistų nusikaltimai nei žiaurumu, nei mąstais nenusileido nacių darbams, o daugelyje sričių juos lenkdavo savo žiaurumu ir ciniškumu.

Be aukščiau minėtų pagrindinių politinių jėgų į parlamentą pateko dvi neįtakingos naujos partijos – Latvijos regionų susivienijimas ir Judėjimas „No sirds Latvijai“ („Iš širdies Latvijai“). Apie šias politines jėgas kol kas dar labai anksti kalbėti, nes jos dar nespėjo atsiskleisti. Gal tai vienadieniai projektai, skirti sugerti protesto balsus, o gal rimti ateities politikos žaidėjai. Politikos apžvalgininkai netgi nesutaria į kurią tradicinę politikos pusę jas galima priskirti, į kairę ar dešinę. Laikas ir jų atstovų balsavimai svarbiais klausimais parodys, kas tai per partijos, bet bent jau kol kas būtų tikrai per anksti prognozuoti jų dalyvavimą valdančiojoje koalicijoje.

Latvijos rinkimų sistema labai skiriasi nuo lietuviškosios. Visų pirma Latvijoje nėra vadinamųjų vienmandatininkų, kurie Lietuvoje stipriai iškreipia demokratiją ir garantuoja pasiturintiems sisteminių partijų atstovams lengvą kelią į Seimą, kad ir kokie nusenę ar susikompromitavę jie būtų. Latvijos rinkimų sistema paremta partijų keliamais sąrašais. Šalis padalinta į 5 regionus: Rygą, Vidzemę, Kuržemę, Žiemgalą ir Latgalą. Kiekviename iš šių regionų įregistruota ir veikianti politinė partija gali rinkimuose iškelti savo kandidatų sąrašą. Kandidatai keliami kiekvienam regionui atskirai ir kandidatuoti keliuose regionuose negali. Rinkėjas pasirinkęs partijos sąrašą gali jį visą reitinguoti išbraukdamas jam nepatinkančius politikus, o prie patikimų padėdamas pliusą. Toks reitingavimo būdas padeda pagyvinti rinkimus ir atnaujinti Saeimos sudėtį jaunais, perspektyviais politikais. Kiekvienas Latvijos pilietis pats pasirenka kuriame iš penkių regionų jis nori balsuoti, tai visai nesusiję su jo deklaruota gyvenamąja vieta. Beje, vienas įdomesnių šių rinkimų įvykių buvo tai, kad prieš rinkimus intensyviai politinių oponentų kritikuota Vienybės partijos pirmininkė, parlamento vadovė Solvita Abuoltinia nepateko į parlamentą, nes susilaukė iš rinkėjų didelio kiekio minusų.

Apibendrinant norisi pasakyti, kad Latvijos rinkėjas sparčiai bręsta, rezultatai rodo, kad statistinio rinkėjo stipriai neveikia priešiškos valstybės propaganda, kad rinkėjas pastebi realiai dirbančias partijas ir jam nėra nesvarbu kas kuria jo ir jo vaikų ateitį. Labai norėtųsi to palinkėti ir mūsų tautiečiams, nes artėja savivaldybių ir merų rinkimai. „Braliukai“ parodė pavyzdį, ar mes juo pasinaudosime?

Autorius yra Tautininkų Sąjungos pirmininkas