D. Paukštė. Ar galima biurokratinėmis priemonėmis suvaldyti emigraciją?

Manau, kad ne tik galima, bet tik tokiais metodais ir reikia veikti. Aišku, tai nereiškia, kad reikia užverti sienas ir nieko neišleisti iš valstybės. Tuomet turėsime tokią pat prievartą, kokia yra dabar, kuomet žmonės dėl nepakeliamų sąlygų Lietuvoje tiesiog yra išvaromi – priverčiami emigruoti. Su laisva žmogaus valia tokia emigracija neturi nieko bendro.

Tai ką tada tvarkyti biurokratiniais metodais? Bandysiu išvardinti bent pagrindines sritis. Demokratijos plėtra (daugiau teisių suteikti žmonėms spręsti esmines valstybės problemas, gydyti politinę sistemą), teisingumas (panaikinti dvigubus standartai politikoje, teisėje, socialinėje srityje, kultūroje, panaikinti pinigų kultą, pasibaigiantis korupcija ir pan.); bausmės neišvengiamumas (atsakomybė ne tik už pavogtą vištą, bet ir už iššvaistytus milijonus, ne tik už kriminalinius, bet ir už politinius nusikaltimus ir pan.), tautos tradicijų gerbimas (tai, kas sudaro tautos esmę, per prievartą nebrukti to, kas tautai yra svetima ir nepriimtina), privatizuotų ir savęs nepasiteisinusių funkcijų grąžinimas išbuožintai valstybei (energetika, medicina, mokslas ir kt.), – t.y. valstybinių įmonių kūrimas; griežta privataus verslo kontrolė (tikrai ne Darbo kodekso liberalizavimas, o lygiateisių santykių, kartu su atsakomybe, įtvirtinimas darbo rinkoje); teisės į nemokamą mokslą užtikrinimas; visų lygių valdžiai – griežtesnę atsakomybę (ekonominių sąlygų jai gerinimas ne pirmoje, o paskutinėje eilėje – po to, kai padėtis pagerėja visoms visuomenės grupėms (prisiminkime, kuomet Seimas pirmiausiai sau atlyginimus kompensavo); skaidrumas (sprendimų priėmimo ir valstybės pinigų išlaidų viešos ataskaitos); masinės informacijos priemonių (visų rūšių) atsakomybės stiprinimas (ne sensacijų vaikymasis, o žmogiškųjų vertybių propagavimas, tautos auklėjimas patriotiškumo dvasia).

Tai ne mano mintys. Tai – tik nedidelė emigravusios Lietuvos norų ir siekių dalis, surašyta internete. Tik įvykus proveržiams šiose srityse, emigrantai rimtai svarstytų grįžimo į Tėvynę klausimą. Taigi, kaip matosi, darbo turėtų visi – ne tik savivaldybės, ministerijos, bet ir Seimas, ir Prezidento institucija. Nieko nepadarysi – šiuos klausimus reikės tvarkyti pasitelkiant biurokratines priemones.

Ar kada nors klausėt savęs, kodėl emigracijos mažinimo klausimais pasaulyje nėra nei mokslinių darbų, nei vadovėlių, nei strategijų ar kokių nors kitų paviešintų priemonių, kurių pagalba galima būtų įtakoti išvykstančiųjų srautus?  Atsakymas šioje vietoje gali būti tik vienas: nuo emigracijos kenčia pačios neturtingiausios, t.y. neturinčios pakankamų finansinių išteklių bei intelekto šalys. Apie tokias šalis kalbama, kad tai pačios nelaimingiausios šalys. Galiu pateisinti ir suprasti, kuomet žmonės bėga nuo karo, maro, gamtinių kataklizmų ar žmogaus teisių pažeidimų bei represijų – tuomet jokios jėgos jų nesustabdys. Tai žmonėms reiškia Apokalipsę – didžiulio mąsto katastrofą arba pasaulio pabaigą. Labai keista, bet būtent šia logika jau du su puse dešimtmečio vadovaujasi ir mūsų Seimo politikai, paleidę savieigai emigraciją ir, kartais, savo priimamais įstatymais net dar labiau paskatindami emigracinius procesus. (Pašalpų mažinimas draudimui nuo nedarbo, aukštojo mokslo privatizavimas, darbuotojų įbaudžiavinimas darbo rinkoje ir pan.).

Galiu paminėti dar vieną ruošiamą įstatymą, kurį priėmus, Seimas tikrai padidins emigracinius srautus – tai Darbo įstatymų kodekso liberalizavimas. Politikai sako: „nėra jokių vaistų prieš šią „epidemiją“, todėl nieko nereikia ir daryti.“ Kai nieko nedarai, tai nieko ir nereikia. Bet, juk tokio lygio emigracija kaip Lietuvoje, vyksta taikos metu ir mūsų egzistencijos sąlygomis pačiame Europos centre!? Tai gal šį procesą reikia įvardinti kaip ekonominį karą, valdžios vykdomą prieš savo piliečius?

Sudėjus į vieną vietą visas emigracijos priežastis, egzistuojančias pasaulyje, turėsime tik 3 procentus žmonijos (apie 220 mln.), kuri ieško sau ir savo vaikams saugesnės vietos pasaulyje. Taigi, 97 procentai žmonijos yra sėsli ir tai yra šiandieninio pasaulio norma. Bet mes nuo 1990 metų šią normą viršijome daugiau nei 6 kartus. Sėslumas Lietuvoje yra tik tariamas dydis, nes sudaro apie 80 procentų gyventojų! Tai ne gi Lietuva tapo kažkokio mistinio blogio centru, kur surinktos visos pasaulio blogybės? Jau 25 metus kasmet iš Lietuvos išvyksta po 34 754 žmones ir po 6 393 (čia kartu su atvykstančiais užsieniečiais) sugrįžta į Lietuvą. Tai gali reikšti tik vieną: pragarą gyventojams ir rojų politikams bei darbdaviams. Bet ar ilgai tai gali tęstis?

Neturime būti naivūs: nei Amerikai, nei Didžiajai Britanijai, Kanadai ar Australijai bei kitoms imigrantus priimančioms šalims emigracijos klausimai nerūpi. Jie dabar sprendžia kaip tik priešingas problemas, nes yra suinteresuoti, kad kuo daugiau kvalifikuotų žmonių atvyktų pas juos.  Tačiau, kaip rodo patirtis, ir imigracija nėra panacėja nuo visų ligų. Šiandieną ir šios šalys sprendžia: ar atvykusiųjų sukuriama pridėtinė vertė ekonomikoje atsveria valstybės daromas išlaidas savo šalyse dėl vis didėjančių kultūrinių skirtumų, atsirandančių priimančiose visuomenėse. Tokių problemų sprendimas yra labai brangus ir nuolat trunkantis.

Taip kad skęstančiųjų išsigelbėjimas (šiuo atveju – Lietuvos) yra paliktas tik pačių skęstančiųjų pastangoms. Norint kovoti su emigracija – būtina išbandyti visas priemones. Ir tik tai gali duoti teigiamą rezultatą. O štai, iš karto tvirtinti, kad politikų įsijungimas į kovą su emigracija neduos jokių rezultatų – kaip tik yra blogas pavyzdys. Nuo pat 1990 – jų Lietuvoje emigracijos klausimai yra „nuleisti“ vykdomajai valdžiai – ministerijoms. Esu įsitikinęs: kad ir kokie geri būtų jų norai ir pastangos, vieniems jiems emigracijos neįveikti.

Pavyzdžiui, ką gali vykdomosios valdžios struktūros atsakyti į darbdavių pareiškimus, kad jiems trūksta darbo jėgos ir būtina atverti duris trečiųjų šalių piliečiams? Kalbėdami apie kvalifikuotą darbo jėgą, darbdaviai gudrauja, nes omenyje turi visus – ne tik kvalifikuotus darbuotojus. Nors tuo pat metu vykdomoji valdžia puikiai žino, kad Lietuvoje yra pilna neturinčių darbo žmonių! Ir ne todėl, kad jie nenori dirbti, bet todėl, kad darbdaviai už darbą (net kvalifikuotą!) moka nepagrįstai mažus atlyginimus. Vartų atvėrimas užsieniečiams reikštų, kad darbdaviai išsaugos savo pelnus (imigrantai sutiks dirbti ir už siūlomą atlyginimą), bet valstybei toks sprendimas reikš, kad emigracijos srautas nesumažės (gal net padidės), o valstybė dar privalės papildomai planuoti išlaidas, būtinas imigrantų integracijai. Šioje vietoje būtina politinė valia, kurios jau gerus du dešimtmečius iš mūsų politikų pusės nesimato. Matyt, taip politikams paprasčiau ir patogiau. Kuo ne rojus, ramiai laukiant savo kadencijos pabaigos?

Šiuo atveju pareikšti politinę valią – reiškia mūru stoti už valstybę ir jos žmones, bet priešintis darbdaviams. Tam reikia pilietinės drąsos. Politikai turėtų iškelti darbdaviams sąlygą: kol nedarbas Lietuvoje taps, pavyzdžiui, kokie 5 procentai, jokių palengvinimų iš valstybės pusės atsivežti trečiųjų šalių imigrantus nebus. Pirmiausiai darbu turi būti aprūpinti savi žmonės. Pavyzdys šalia: Didžioji Britanija, kur ekonomiškai stiprios valstybės gyventojai ima kaltinti jų darbo vietas užimančius emigrantus ir kurios politikai dabar karštligiškai ieško išeičių, nes politinė sistema ima staigiai kisti ir kaisti.

Į valdžią, palaikomos nepatenkintų rinkėjų, braunasi antiimigracinės partijos. Todėl mažinti nedarbą yra ir darbdavių problema! Jie privalo kelti atlyginimus. Darbdaviai privalo susitarti su profsąjungomis dėl darbo užmokesčio sistemos įvedimo privačiame sektoriuje. Tuomet darbuotojo atlyginimas priklausys ne nuo darbdavio noro, o nuo darbuotojo kvalifikacijos, įdėtų pastangų, darbo laiko ir sukurto produkto.

Politikai aiškiai turi suformuluoti savo politinę valią: mokėti  MMA už kvalifikuotą darbą – nėra ir niekada nebus Lietuvos kelias! Ar politikai sugebėtų tą pasakyti mūsų darbdaviams? Šiandien abejoju, nes dabar jie sprendžia kaip dar labiau liberalizuoti Darbo kodeksą, kuriame ir taip nesimato dirbančio žmogaus. Štai jums ir atsakymas. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti ne vieną ir ne du, kuomet mūsų politikai užuot sprendę Lietuvai iš tiesų svarbius klausimus, lindo į krūmus.

Kol kas esu nusivylęs tuo, į ką paversta Lietuvos politinė sistema ir kokius iki šiol turime politikus. Jie man primena „Titaniko“ ar „Conkordijos“ laivo įgulas, kuomet avarijos metu jie pirmiausiai rūpinosi savo reikalais ir savo išsigelbėjimu, o ne pasimetusiais ir likimo valiai paliktais keleiviais. Taip neturėtų būti! Bet iš kur gali rastis tokie politikai, jeigu įstatymų pagalba sunaikinamos esančios už Seimo ribų partijos ir atsiranda didelių problemų kurtis naujoms partijoms, joms augti ir konkuruoti su seiminėmis partijomis? Politinę sistemą reikia auginti ir puoselėti, o ne kastruoti. Konkurencijos nebūvimas politikoje mus sužlugdys!

Aišku, galima tik pagirti esamų kai kurių politinių jėgų iniciatyvą imtis kovos su emigracija klausimų. Bet tai duos teigiamą efektą tik tuo atveju, jeigu kova su emigracija taps bendra  ir vieninga  valstybės politika, t.y. šiais klausimais kartu dirbs  ir Seimas, ir Vyriausybė, ir Prezidentūra, ir savivaldybės. Seimo paminėjimas reiškia, kad ne viena, o visos partijos ir visa politinė sistema privalo prisiimti atsakomybę už šios kovos rezultatus. Tai reikštų konkretų ir bendrą darbą ne kokiame nors atskirame fronto ruože, o darbą visomis kryptimis. Taigi, tiesiog savaime prašosi bendranacionalinis politinių jėgų susitarimas su įsipareigojimu imtis kovos su emigracija reikalų. Šiuo atveju geras pavyzdys yra partijų susitarimas dėl 2 proc. BVP skyrimo krašto gynybai.

Kiek svarbus kovos su emigracija žingsnis, reaguojant į šios dienos aktualijas? Net nesigilinsiu į ekonomiką, bet pavyzdžiu paimsiu tik kelias emigracijos sukeltas aktualijas. Kas  šiandieną gali atsakyti: kilus agresijai, kaip ir kodėl turės ginti Tėvynę tie 834 000, kurie yra emigravę? Gal į šį klausimą atsakys daugiausiai prie to prisidėję darbdaviai (o kas gins jų kapitalą?) ar savo darbo neatlikę politikai (ginsis ar emigruos pirmieji?)? O kaip gins Tėvynę Lietuvoje esantis jaunimas iki 35 metų, kurių net 70 proc., pasak švedų atlikto žurnalistinio tyrimo, yra pasirengę susikrauti lagaminus ir vykti … ne į mobilizacinius punktus, o emigruoti?

Esminis klausimas formuluojasi pats: ką per 25 metus žmonių labui nuveikė politikai, kad žmonės būtų pasirengę už Tėvynę aukoti net savo gyvybes? Ir ką šiuo atveju reiškia jau daug metų trunkantis emigravusiųjų reikalavimas turėti antrą pilietybę? Taigi, Lietuvai emigracija konkrečiai šiuo atveju, yra nei daug, nei mažai, o valstybės saugumo, valstybės ateities klausimas. Turime suvokti kaip svarbu jaustis Lietuvos piliečiu būtent pavojaus, o ne tik gerovės akivaizdoje. Šitos pamokos, deja, mes dar neišmokome, nes Vyriausybė, vykdydama vieną iš strategijų, ir toliau kelia Lietuvą į virtualią erdvę. Sakau, gal taip norima suklaidinti potencialų užpuoliką, kad nežinia kaip Lietuvoje atsiradę žalieji žmogeliukai mūsų čia jau nesurastų?

Autorius yra migracijos klausimų ekspertas.