M. Kundrotas. Didieji koloradų atradimai

Jau kuris laikas vyksta informacinis karas dėl Rusijos ir Ukrainos santykių vertinimų. Vienas šios kovos būdų – pateikti akivaizdžius, savaime suprantamus ar bent tikėtinus duomenis lyg didžiausius atradimus, drauge su prielaida, kad kitiems tų žinių trūksta arba jos tiesiog slepiamos. Iš akivaizdžių faktų kuriamos anaiptol ne tokios akivaizdžios išvados, vienus duomenis išpučiant, kitus sumenkinant arba tiesiog nutylint. Aptarkime dažniausius pavyzdžius Rusijos draugų pusėje.

1. Jungtinės Amerikos Valstijos Ukrainoje turi savų interesų. Žinoma, jog turi. Neturėtų – būtų keista. JAV siekia likti pasauline galybe, tad savų interesų turi daugelyje pasaulio taškų. Savaime suprantama, kad Amerikai geriau, jog Ukraina būtų jos, o ne jos geopolitinės varžovės – Rusijos sąjungininke. O gal turėtų būti kitaip? Absurdas prasideda tuomet, kai Amerikos interesų buvimu pradedama neigti ar teisinti Rusijos agresija prieš suverenią Ukrainos valstybę.

Ar Amerika aneksavo Krymą? Gal dabar Krymas – Amerikos valstija? Ar Amerika kursto terorizmą Donbase? Gal čia siautėjantys banditai laksto su Amerikos vėliava, iš Amerikos plūsta karinės pajėgos, Amerika atstovauja jų pozicijoms tarptautinės diplomatijos arenoje?

Žinoma, Rusijos šalininkai, dėl savo simbolinės dryžuotos juostelės taikliai praminti koloradais, atsakys, kad konflikto iniciatoriai – Amerika ir jos sukurstyti ukrainiečių „banderininkai“, o Donbaso „opolčencai“ – besiginančioji pusė. Lygiai taip pat Rusija tiesiog gynusi savo tautiečius ir savo valstybės interesus Kryme nuo Amerikos ir „banderininkų“ agresijos. Ką gi, tai jau kitas klausimas, prie kurio dar prieisime, bet šie teiginiai savaime nėra loginė išvada iš fakto, kad Amerika čia taip pat turi savų interesų.

2. Viskas prasidėjo nuo Maidano, kurį sukurstė Amerika. Pirmoji teiginio dalis – dalinis faktas, antroji – išvis ne faktas, o geriausiu atveju – prielaida. Sakydami „viskas prasidėjo“ iš esmės teigiame, kad iš pradžių buvo Maidano revoliucija, o po to – konfliktas su dalimi rusakalbių Ukrainos gyventojų ir pačia Rusija. Tai – faktas. Bet kas nusprendė, jog ilgalaikėje įvykių grandinėje atskaitos taškas turėtų būti Maidanas? Tai visiškai pasirinktinis sprendimas, priklausantis nuo išankstinės pozicijos, bet ne nuo plikų ir vertybiškai neutralių faktų.

Maidanas kilo ne tuščioje vietoje. Tai buvo atsakas, sprendimas ligtolinei situacijai. Ukrainiečiams įgriso korumpuotas, klientalistinis Viktoro Janukovičiaus režimas, kuris galų gale dar nusprendė galutinai įtraukti Ukrainą į Rusijos politinę, ekonominę ir kultūrinę erdvę. Tad lygiai taip pat galima sakyti, jog „viskas“ prasidėjo nuo V.Janukovičiaus, ir tai bus didesnė tiesa, nes toks teiginys apimtų kur kas ilgesnę atkarpą tęstinėje įvykių grandinėje.

Ar Amerika, ar kuri nors kita Vakarų valstybė, ar Europos Sąjunga rėmė ukrainiečių tautinį ir pilietinį judėjimą, ar ne – visiškai antraeilis klausimas. Juk ne jos sukūrė Ukrainą. Ivanas Mazepa rėmėsi švedais, Simonas Petliūra – lenkais, Stepanas Bandera kurį laiką rėmėsi vokiečiais. Kodėl dabartiniai ukrainiečių patriotai negalėtų remtis Amerika ar kuria nors kita Vakarų jėga? Tai – jų reikalas. Šiame kontekste svarbiausia pačių ukrainiečių teisė kurti savo tautinę valstybę ir nustatyti jos geopolitinį kursą. Jei Rusija šią teisę pažeidžia, o Amerika – nors ir labai vangiai – ją gina, tai kas šiuo atveju nusikaltėlis – Rusija ar Amerika?

Jei atskaitos tašku laikysime ukrainiečių tautos suverenumo teisę ir atitinkamą jos valią, tai įvykių seka bus maždaug tokia. Ukrainiečių tautos dauguma pasirinko kurti savo valstybingumą atskirai nuo Rusijos. Rusijai tai nepatiko. Nepatiko ir daliai surusėjusių ukrainiečių, o taip pat – ankstesnių okupacijų laikais atkeltų tikrųjų rusų. Bendromis pastangomis sukurtas separatistinis placdarmas, o tada Ukraina pasiuntė kariuomenę. Ji nebuvo siunčiama į kitus surusėjusius kraštus – Charkovą ar Dnepropetrovską. Ji pasiųsta ten, kur valdžią užgrobę Rusijos šalininkai pirmieji metė iššūkį Ukrainai. Šiame kontekste juos laikyti besiginančiąja puse – tiesiog nesusipratimas.

3. Prieš Ukrainą kariauja vietiniai sukilėliai ir iš svetur vykstantys savanoriai, o ne oficialiosios Rusijos karinės pajėgos. Dėl to Rusija nėra konflikto dalyvė ir atitinkamai nėra agresorė. Pirmas teiginys – „beveik“ faktas, antras – iš jo vedama interpretacija. Reikia pripažinti, jog ant šio kabliuko užkimba ir daugelis Rusijos kritikų, leisdamiesi į ginčus ir buhalterinius skaičiavimus – kiek Ukrainoje yra ar nėra „pasiklydusių“ Rusijos kareivių, tuo tarpu kai iš esmės šis klausimas – visiškai antraeilis.

Jei Lietuvoje būtų renkama parama Irako ir Levanto kalifatui, iš čia vyktų savanoriai, o dalis jų priklausytų Lietuvos kariuomenės pajėgoms, net jeigu patys vyktų kaip savanoriai, Lietuvos valstybė tai leistų ir dar teiktų jiems diplomatinę paramą tarptautinėje erdvėje – Lietuva būtų konflikto dalyvė. Galbūt tik iš dalies, bet būtų. Vis gi svarbiausias akis badantis faktas, jog pati Rusija ir asmeniškai dabartinis jos vadovas tokių „pusiau oficialių paramų“ ir „dalinių sąsajų“ atvejais taiko visiškai priešingus standartus, priklausomai nuo to, kurioje pusėje jie patys.

Prisiminkime, nuo ko prasidėjo Antrasis Čečėnijos karas, pasibaigęs Čečėnijos Respublikos Ičkerijos okupacija ir aneksija. Nuo atskirų čečėnų būrių išpuolių, įkaitų grobimų ir sprogimų Rusijos miestuose. Šiais atvejais net pusiau oficialios paramos nebūta. Čečėnijos valdžia visa tai besąlygiškai pasmerkė. Bet pretekstas atsirado. Šiuo atveju net ne tiek svarbūs tikėtini spėjimai, kad bent dalį šių išpuolių organizavo pačios Rusijos tarnybos. Vienaip ar kitaip teroristai susieti su Čečėnija ir tai tapo pretekstu naujam karui, okupacijai ir aneksijai.

Priešingai, kai iš Rusijos masiškai vyksta kazokų ir kadyrovininkų gaujos, kai tariamai „vietinių“ žmonių paskelbtose „respublikose“ aukščiausius postus užima atvykėliai, kai žymią dalį kovotojų sudaro Rusijos kariuomenės atstovai, o pati Rusija tarptautiniu lygiu atstovauja šių „respublikų“ pozicijoms, Rusija – pasirodo – jokia konflikto dalyvė. Jei ne kraujo klanai, šią situaciją galima būtų laikyti juokinga.

4. JAV taip pat vykdo imperialistines akcijas. Dažniausiai pavyzdžiais pasitelkiami Irakas, Libija ir Sirija. Iš tiesų Irake vyko masiniai susidorojimai su kurdais ir šiitais. Šiuo atveju tirono pašalinimas tiesiog sutapo su JAV geopolitiniais interesais. Ar po to viskas vyko teisingai – atskiras klausimas. Teisingiausia būtų bent jau pripažinti valstybingumą seniai to siekiantiems kurdams, bet čia kyla problema su strategine partnere Turkija. Suteikus valstybę Irako kurdams, liktų vien laiko klausimu, kada prie jos prisijungti nuspręstų Turkijos kurdai.

Sirijos ir ypač Libijos atvejai kiek kitokie. Tiek Muamaras Kadafis, tiek Bašaras Asadas – autoritariniai vadovai, nors vargu, ar tokie pat despotiški kaip Irako Sadamas Huseinas. Vis dėlto klausimas, kada šių valstybių gyventojai gyveno geriau – valdant jiems ar po to, Libijoje pašalinus ligtolinį vadovą, Sirijoje – sukursčius masinį pasipriešinimą ir apribojus vadovo galias.

Libija pasinėrė į visišką chaosą, gauja kovoja prieš gaują, liejasi kraujas, aidi sprogimai. Neliko net su kuo tartis, nes valstybės faktiškai jau nėra. O šiame chaose tarpsta jėgos, šimtąsyk pavojingesnės patiems Vakarams, nei M.Kadafis. Tarpsta al-Kaida. Sirijoje padėtis dar šiek tiek kontroliuojama, bet vėlgi – tiek, kiek ją kontroliuoja gerokai apsilpęs B.Asado režimas ir iš dalies – kurdai. Vis labiau stiprėja Irako ir Levanto kalifatas, faktiškai – Talibano ir al-Kaidos hibridas. O jo tikslas Nr.1 – sunaikinti „bedieviškus“ Vakarus.

Ne visi Amerikos žingsniai teisingi, net vertinant pačios Amerikos interesų atžvilgiu. Vis gi šis argumentas iš Rusijos imperializmo rėmėjų lūpų primena seną sovietinį anekdotą.

Armėnų radijo klausia: Kiek Sovietų Sąjungoje politinių kalinių?

Armėnų radijas atsako: O pas jus negrus muša!

Tokia argumentacija galima tik tada, kai pasaulį matai juodai baltą. Vienoje pusėje – Rusija, kitoje – Amerika. Bet palaukite, o kur Ukraina? Ir kur šiame kontekste Lietuva?

5. Įspraustas į kampą koloradas dažniausiai nusimeta paskutinę „objektyvumo“ kaukę ir atvirai pareiškia savo geopolitinį šališkumą. Kontrolinis jo argumentas: Vakaruose (jau ne tik Amerikoje) – homoseksualizmas, beribė migracija, laukinis kapitalizmas. Ką gi, aptarkime ir tai.

Laukinis kapitalizmas sėkmingai veikia ir Rusijoje. Nors dažnam „vatinukui“ Rusija – tai senoji „geroji“ Sovietų Sąjunga, iš tiesų ji tokia tik politiškai. Ekonomiškai ji mažai ką bendro turi su bet kokiu socializmu, net ir tokiu iškreiptu bei totalitariniu, koks jis buvo Sovietų Sąjungoje.

Rusijoje lygiai taip pat, kaip daugelyje šalių, visuomenė padalinta į didžturčius ir vargšus. Gal tik vidutiniojo sluoksnio čia mažiau, nei brandaus kapitalizmo šalyse, šiuo atžvilgiu Rusija artimesnė tikrajam laukiniam kapitalizmui – Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje. Dar vienas skirtumas nuo demokratinių kapitalistinių šalių – čia kapitalas pajungtas politiniam režimui. Vakaruose kas turi pinigų, tas turi valdžią. Rusijoje – po senovei – kas turi valdžią, tas turi pinigų.

Rusijos prezidentas ir jo aplinka – pasaulio didžturčių sąrašuose, kaip ir daugelio autoritarinių valstybių vadovai. Didžiumą šalies ūkio tvarko privatūs kapitalistai a la Abramovičius, tik vienintelis reikalavimas – jie privalo būti ištikimi valdančiajam politiniam režimui. Kas eina prieš arba tampa per daug įtakingas, keldamas grėsmę režimo vadams, baigia kaip Gusinskiai, Berezovskiai ir Chodorkovskiai. Užtai „vatinukams“ džiaugsmo, kaip sakoma, pilnos kelnės: tai šauni valdžiukė – dar vieną buržujų sutvarkė. O tikrovė tokia, kad geresnio gyvenimo žmonės vyksta ieškoti iš Rusijos į Vakarus, bet ne atvirkščiai.

Dėl migracijos – apsirinka tie, kas Vladimirą Putiną laiko nacionalistu. Nėra jis ir komunistas. Gal arčiausiai tiesos būtų apibrėžtis: imperinis fašistas. Maždaug Benito Musolinio tipo, tik be socialinio solidarumo. Rusijos imperija – daugiatautė ir multikultūrinė, kaip ir dauguma imperijų. Maskvoje ir Peterburge šeimininkauja kaukaziečiai ir azijiečiai, tuo pat metu, kai Kaukazą ir Aziją siekiama prispausti kietu imperijos kumščiu. Ne veltui daugelis rusų nacionalistų – prieš V.Putiną. Nežiūrint to, kad Rusijos imperijos plėtros ir konkrečiai Ukrainos atžvilgiu jų požiūriai skirtingi.

Aiškinantiems, kad geriau rusai, negu „babajai“, derėtų prisiminti, iš kur į Lietuvą atvyko patys pirmieji „babajai“. Ne iš Europos Sąjungos, ne iš Amerikos, o visai iš kitur. Atsidūrus Rusijos erdvėje šie procesai tik tęstųsi. O ir sustabdyti juos būtų gerokai sunkiau. Vakaruose, net Europos Sąjungoje dar įmanoma šiokia tokia demokratinė diskusija, taip pat ir šiuo klausimu, nors liberaliosios ir kairiosios jėgos ją vis labiau varžo. Rusijoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, nacionalizmas reiškia Baudžiamojo kodekso straipsnį.

Pagaliau – homoseksualizmas, gal pats mėgstamiausias, dažnai – pirmas ir paskutinis argumentas. Iš tiesų, Rusijoje draudžiama homoseksualizmo propaganda, vienalytės „šeimos“, homoseksualistams užkirstas kelias įsivaikinti. Vis gi net šioje plotmėje ne viskas taip gražu, kaip kartais vaizduojama. Vaikų namuose ir kariuomenėje iškrypimai ir net lytinė prievarta klesti, kaip sakoma, tik daina. Dar nuo senų „gerų“ sovietų laikų. Jei Vakaruose apie tai galima kalbėti – vėlgi, tam tikrose ribose, bet galima – tai Rusijoje panaši informacija tiesiog slopinama. Juk ji kenkia puikiam valstybės įvaizdžiui ir kursto visuomenėje sumaištį.

Antra vertus, net pripažįstant, kad šių iškrypimų mastai Rusijoje mažesni – o tai bus tiesa – lieka fundamentalus klausimas. Jei žmogžudys nėra tvirkintojas – ar dėl to jis liaujasi būti žmogžudžiu? Ar viena pozityvi iniciatyva – uždrausti homoseksualizmo plėtrą – atperka visą skurdą, visą kraują, mariomis liejamą Kaukaze ir Ukrainoje, visų laisvų žurnalistų ir politikų žūtis, tiesiog ore sklandančią vergovę, kai žmogus verčiamas mašina, už kurią mąsto valdžia?

Iš tiesų Vakarų pasaulyje – daug blogybių. Vis gi čia dar yra galimybė su jomis kovoti. Yra gausios ir stiprios jėgos, su kuriomis galima žengti išvien. Rusijoje kai kurių blogybių mažiau. Bet gausiau kitų. Ir su jomis kovoti lieka vis mažiau kam.