Yra šventų dalykų, kurių dergti neleidžia sąžinė, pilietiškumas ir paprasčiausias padorumas. Tačiau Baltijos kelias, kurio 25-metį neseniai džiugiai ir su nostalgija pažymėjome, kai kam kelia šleikštulį, ir, kaip metinių išvakarėse rašė vienas restoranų patiekalais permaitintas kolega, tą unikalų Baltijos vienybės pasireiškimą laikas pamiršti. „Nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai“, – apie tokius orakulus sako garsi patarlė.
Atvirkščiai: Baltijos kelio idėją, kaip ir jo himną „Bunda jau Baltija“, reikia nuolat stimuliuoti, nes to reikalauja naujas laikmetis, išauginęs seniai tūnojusią vėl pakibusios grėsmės hidrą. Juo labiau, kad kone šimtmetį trijų Baltijos šalių (tų grėsmių akivaizdoje dabar prie jų šliejasi ir Lenkija) vienybė yra tapusi daugiau iliuzorine ir deklaratyvia.
O kada ji buvo kitokia? Kalbininkas ir baltistas Alvydas Butkus, grįždamas į tarpukario laikus, paprieštarautų: po daugybės konferencijų 1934 m. rugsėjo 12 d. buvo įkurta Baltijos Antantė, egzistavusi iki šių valstybių nepriklausomybės netekties, tai yra, beveik šešerius metus. Jo bendrapavardis istorikas Zenonas Butkus tai išsamiau analizavo dokumentų rinkinyje „Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais“.
Antantė Lietuvos neglobojo
Mums geriau žinoma tarptautinė Antantė (pranc. entente – santarvė, gera valia, savitarpio supratimas), atsiradusi XIX a. pabaigoje, kai 1891–1893 m. Prancūzija ir Rusija sudarė karinę sąjungą. XX a. pradžioje ji išsiplėtė, prisijungus Didžiajai Britanijai. Ji sudaryta kaip atsvara Trilypei sąjungai, kuriai priklausė Vokietija, Austrija–Vengrija, Italija. Bendroji Santarvės sutartis buvo grindžiama trimis sutartimis: 1893–1894 m. Prancūzijos–Rusijos, 1904 m. Prancūzijos–Didžiosios Britanijos ir 1907 m. Didžiosios Britanijos–Rusijos. Kaip agresyvi karinė sąjunga ji ėmė bręsti artėjant Pirmajam pasauliniam karui. Antantė kovojo su Vokietija, Austrija–Vengrija, Turkija, Bulgarija. Italija į Antantę perėjo 1915 m. viduryje.
Ši galingųjų šalių Antantė mažai dėmesio skyrė Baltijos šalims. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, ji tenkino Varšuvos interesus. Kaip pastebėjo istorikė Audronė Veilentienė 2011 m. „Istorijos“ almanache išspausdintame straipsnyje „Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimas ir Vilniaus susigrąžinimo planas“, 1923 m. Antantės Aukščiausiosios Tarybos nutarimu sudarytas vykdomasis organas Ambasadorių konferencija nutarė Vilniaus kraštą priskirti Lenkijai, tuomet ir Lietuva pradėjo svarstyti apie geopolitinės orientacijos pakeitimą. Tačiau tik 1925 m. birželio 12 d. Ministrų kabineto posėdyje galutinai apsispręsta orientuotis ne į Antantę, o į SSRS ir Vokietijos bloką. Kai Vokietija siūlė išvaduoti Vilniaus kraštą iš lenkų okupacijos, Lietuva ir vėl buvo neryžtinga: ji 1939 m. geriau priėmė Vilniaus kraštą iš SSRS kartu su raudonosios kariuomenės įgulomis.
Pirmosios vienijimosi pastangos ir jų griovėjai
Kai kas Lietuvą kala prie sienos už jos prieškariu demonstruotą „pražūtingą neutralitetą“. Tačiau dar nelengvais 1919 m. ji ryžosi aktyviai dalyvauti, kuriant vadinamąją Didžiąją Baltijos Antantę (DBA) – penkių valstybių (Suomijos, trijų Baltijos šalių bei Lenkijos) diplomatinę sąjungą. A. Butkus išskiria keturis šio kūrimosi etapus. Pirmasis prasidėjo nuo 1919 m. rugsėjo 14–15 d. Taline sušauktos konferencijos, skirtos apibendrinti derybų su Sovietų Rusija rezultatus. Lapkričio mėnesį Tartu vykusiame susitikime jau dalyvavo ir stebėtojai iš Lenkijos bei bermontininkai – vadinamosios Rusijos Vakarų savanorių armijos, į Latviją atvykusios tų metų gegužę ir tariamai veikusios prieš bolševikus ir už vokiečių pasilikimą Baltijos valstybėse, atstovai.
1920 m. rugpjūtį Bulduriuose, prie Jūrmalos, buvo pasirašyta „Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis“, kuri dėl nesutarimų ir L. Želigowskio agresijos prieš Lietuvą taip ir neįsigaliojo. Beje, kaip pastebi A. Butkus, Lietuva abejojo ir dėl Ukrainos dalyvavimo sąjungoje, argumentuodama tuo, kad Ukraina nesanti Baltijos šalis. Iš tikrųjų, Lietuva Ukrainos įtraukimu į sąjungą vengė suerzinti Rusiją, baimindamasi netekti jos paramos konflikte su ekspansyvia ir arogantiška Lenkija. Tuomet, liepos 12 d., jau buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis.
Bet labiausiai Baltijos ir kitų regiono šalių vienijimosi procesui pakenkė pilsudskinės Lenkijos pozicija. Būtent jos ekspansinė politika Baltijos šalių atžvilgiu, pasak A. Butkaus, ilgainiui sunokino karčius vaisius ir palaidojo Vakarų šalių puoselėtas viltis sukurti Rytų Baltijoje penkiašalį karinį aljansą (Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija), kuris būtų galėjęs tapti stipria užtvara bolševikinės Rusijos užmačioms plėstis į Vakarus bei tramdęs vėlesnius revanšistinius Vokietijos apetitus.
Dar daugiau: Lenkijos įvykdyta užgrobtos teritorijos aneksija 1922 m. buvo bene didžiausia to meto jos geopolitinė klaida, susilpninusi Baltijos regioną, išardžiusi bet kokius mėginimus sukurti regionines sąjungas ir šitaip sudariusi sąlygas stiprėti bolševikinei Rusijai bei nacistinei Vokietijai, kurios abi buvo suinteresuotos šia Lenkijos sukelta nesantaika regione. Lenkijos agresija prieš Lietuvą Rusijai tapo puikiu destabilizavimo įrankiu. Maskva, palaikydama Lietuvą Vilniaus klausimu, visą tarpukarį sėkmingai kiršino lietuvius tiek su Lenkija, tiek su Latvija ir Estija, kurios buvo priverstos diplomatiškai laviruoti tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos. Plačiąja prasme būtent ši pilsudskinės Lenkijos klaida netiesiogiai padėjo pamatus II pasauliniam karui, kurio pirmąja auka ji pati vėliau ir tapo.
Iki 1940-ųjų kovo vyko bent 11 Baltijos šalių santarvės ir bendradarbiavimo konferencijų, tačiau bene ryškiausia buvo 1934 m. rugsėjo 12 d. įvykusi Ženevoje, kai trys Baltijos valstybės, palaikomos Sovietų Sąjungos, pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, dar vadinamą Mažąja Baltijos Antante (MBA). Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose.
Trečiajame straipsnyje buvo pripažintas specifinių problemų, kuriems netaikomi pirmojo straipsnio įsipareigojimai, egzistavimas. Turėta galvoje su Lietuva susijusi Vilniaus krašto problema. Priimta slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. „Estijos ir Latvijos sąjungos organizavimo sutarties“ 6-ojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.
Antantė buvo naudinga SSRS?
Istorikas Algimantas Kasparavičius savo monografijoje „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“, nagrinėjančioje Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, aiškina, kad ši Antantė buvo naudingiausia SSRS. „Antantė, iki šiol laikyta Baltijos valstybių politikos laimėjimu, vis dėlto buvo didžiausia Rusijos diplomatijos pergalė. Pasikeitus geopolitinei situacijai, pasikeičia rusų interesai, ir jie traktuoja, kad trijų Baltijos valstybių suartėjimas atitolins Lietuvą nuo Lenkijos, sumažins Lietuvoje Vokietijos įtaką, ir tai jau yra didžiulis Maskvos diplomatijos laimėjimas“, – rašė autorius.
„Baltijos valstybėms pasirašius Antantės sutartį, Lietuva pradeda dar atžagariau elgtis su Lenkija, įsivaizduodama, kad turi sąjungininkų Rygoje ir Taline. Kita vertus, Baltijos Antantės sudarymas sustiprina Lietuvos pozicijas santykiuose su tuometine fašistine Vokietija, kuri jau pradeda aiškiai reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Tai buvo lyg ir Baltijos valstybių laimėjimas taktine prasme, bet žiūrint strategiškai, į globalesnius valstybių tikslus, tai buvo didelis pralaimėjimas, nes vėliau sekė trijų Baltijos valstybių deklaruota neutraliteto politika“, – tęsia istorikas, teigdamas, kad visas regionines struktūras perbraukė vėliau paskelbtas „pražūtingas neutralumas“.
Vienybė grėsmių akivaizdoje
Kaip ten bebūtų, Baltijos šalių vienijimosi bandymai buvo akivaizdūs ir pamokantys. Kas iš tų pastangų liko dabar? Per 24 nepriklausomybės metus buvo girdima tik vienybės retorika ir nuogąstavimai. 2012-ųjų vasarą, turėdamas galvoje naujas grėsmes Baltijos šalims, juos skausmingai įvertino Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis, pareiškęs, kad „jei per artimiausius 10 metų nerasime būdų suartėti, šios šalys neegzistuos! Jei norime išgyventi pasaulyje, turime suvienyti savo jėgas“.
Latvijos vadovas šįkart turėjo galvoje regiono šalių verslo ryšius. Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius tuokart įžvelgė pagrindinius trukdžius vienytis. „Tarpukario metais įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai užkirto kelią glaudesniam tarpusavio bendradarbiavimui, – rašė jis tų metų rugpjūtį „Lietuvos žiniose“. – Ryga ir Talinas siekė būti neutralūs, tad laikėsi atokiau nuo abiejų besivaidijančių šalių. Atgavusios nepriklausomybę visos trys valstybės varžėsi dėl užsienio investicijų, narystės NATO ir Europos Sąjungoje, laikė viena kitą konkurentėmis. Jos sėkmingiausiai bendradarbiavo tose srityse, kuriose Vakarai labiausiai spaudė dirbti kartu“.
„Lietuva jautėsi esanti regiono lyderė, o kai kurie Estijos politikai išvis abejojo, ar Estija turėtų sieti savo likimą su pietinėmis kaimynėmis,“ – tęsė apžvalgininkas. – Dar nebūdamas Estijos prezidentu Toomas Hendrikas Ilvesas kalbėjo: nereikia manyti, jog Baltijos šalis sieja glaudesni ryšiai vien dėl to, kad visos trys buvo tuo pačiu metu okupuotos ir tuo pačiu metu išsivadavo. Sąjūdžio metais buvo sakoma, kad estai pasiryžę kovoti už savo nepriklausomybę iki paskutinio lietuvių kraujo lašo“.
Bet Atgimimo, liaudies frontų ir Baltijos kelio laikai seniai praėjo. Dabar daugiau nesutarimų, negu bendrumo ženklų. Ginčijomės dėl SGD terminalo svarbos, dėl bendros naujos atominės elektrinės statybos, nesutarėme dėl „Rail Baltica“ projekto, Lietuva ir Latvija niekaip nesusitaria dėl jūrų sienos Baltijos jūroje, kur guli maždaug 150 mlrd. litų vertės naftos klodai.
Latvijos parlamentas taip ir neratifikavęs sutarties dėl jūrų sienos su Lietuva. Liūdnus prisiminimus kelia 1995 m. gegužės 21 d. naktį po šaunios elitinės medžioklės tuometinių vadovų Algirdo Mykolo Brazausko ir Gunčio Ulmanio pasirašytas vadinamas slaptas Maišiagalos memorandumas, padaręs žalą Lietuvos interesams, tiesa, po pusantrų metų atšauktas.
Formali Baltų vienybės diena?
Nedaug sutarimo ir dabartinių grėsmių Baltijos šalims akivaizdoje. Rusijos agresijos Ukrainoje atžvilgiu Talinas laikosi daugiau pragmatiškos realpolitik pozicijos, kuria garsėja Skandinavijos šalys, ypač kažkada Antantėje dalyvavusi Suomija. Ryga demonstruoja savo atsargumą dėl didelės rusakalbių dalies Latvijoje. Vilnius kritikuojamas, kad „pernelyg iškiša galvą“, užimdamas proukrainietiškas pozicijas.
Pernai liepą vėl buvo prisiminta idėja kurti bendras Baltijos šalių ginkluotąsias pajėgas. Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas tuomet teigė, kad prezidento Andrio Bėrzinio idėja sukurti bendrą Baltijos šalių kariuomenę yra įdomi, tačiau jos neįmanoma įgyvendinti. A. Pabrikas pažymėjo, kad visame pasaulyje nėra panašių atvejų, kada kelios nepriklausomos valstybės savo noru sujungtų pajėgas ir sukurtų bendrą kariuomenę. Tačiau, anot jo, tai nereiškia, kad niekada neįvyks kažko panašaus. Estai tikina, kad jie vieninteliai iš Baltijos šalių gynybos biudžetui skiriantys 2 proc. BVP, tad bendras gynybinis projektas su Ryga ir Vilniumi sunkiai tikėtinas.
Ar Baltijos šalių vienybės idėja dar gyva? Netrukus bus švenčiama Baltų vienybės diena, minima rugsėjo 22 d., pažymint 1236 m. įvykusį Saulės mūšį. Tuomet Rucavoje (Liepojos raj., Latvija) vyks Lietuvos–Latvijos forumo suvažiavimas. Jis bus šventinis, prisimenant ir prieš 80 metų sukurtą Baltijos Antantę. Gal tarp šampano taurių skambesio bus užuominų ir apie Baltijos šalių vienybės tęstinumą?
Viskas priklauso nuo to, ką akcentuoji – skirtumus ar bendrumus. Iškauskas pabrėžia skirtumus. Ką gi – skonio reikalas. Tik bendrumų nuo to tikrai nesumažėja 🙂
Nu, pavardink bendrumus? Tik Baltijos kelias, kiš kurio nieko neliko… O ten str. pradžioj ar ne užuomina į tą paršiuką Užkalnį Lietrytyje? Panašu…
radot iš kur straipsnius perkelineti, is parsidavelių portalo”DELFI” 🙁
Nesvarbu, jeigu str. pozityvus, geras, tai nors iš Menulis.lt perkelk, savo kokybės jis nepraras
Kažkaip kryptingai Iškausko straipsniai veda link didesnio susiskaldymo 🙂
Tai jis baltų vienybėje mato tik skirtybes,
tai mąsto kaip čia Karaliaučių prisijungti, o tai reiškia, kad skleidžia putinišką pasaulio perdalijimo idėją, vedančią į trečiąjį pasaulinį karą…
Atvirkščiai: Putinas jau dalijasi pasaulį, Vakarai tyli, o mes irgi suglausime ausytes?Būtent reikia daugiau rašyti apie vienijimosi reikšmę, nes vieni mes būsime kaip 1939-1940 m.
“reikia daugiau rašyti apie vienijimosi reikšmę, nes vieni mes būsime kaip 1939-1940 m.”
O kur pagrindas tai vienybei, kai šios mažos Baltijos šalys žiūri tik kiekviena savojo intereso, ir galų gale glaudžiasi prie didžiųjų valstybių, tikėdamosi, kad šios jas užtars?
O gaunasi vis taip, kad didžiosios valstybės irgi žiūri savojo intereso, ir mažąsias “suvalgo”…
O tai ką tu patari – sėdėti nuleidus rankas ir laukti? Jei žūti, tai su muzika…
Patariu galvoti ne apie tai, kaip žūti, o kaip gyventi 🙂
jau geriau garbingai žūti, negu prisitaikėliu mankurtu gyventi, moterys tai turėtrų geriau suprasti
C.Castaneda gerai apibrėžė kovą su nelygiu priešininku:
1. Savitvarda (nepasiduoti jausmams).
2. Daryti tai, ką įmanoma tomis sąlygomis.
3. Ištvermė (nepasiduoti viduje nors ir iki mirties).
4. Sugebėti išlaukti ir nepraleisti tos akimirkos, kada galima viską išspręsti (ta akimirka gali būti laike nuo pirmos akimirkos, kada iškilo grėsmė iki paskutinio akies mirksnio prieš mirtį).
Rašiau taip, kaip skaitydamas suvokiau kovą su ‘smulkiu tironu’. Šie patarimai tinka ir ligos atveju ir užpuolus nesėkmių virtinei ir papuolus į labai pavojingas sąlygas.
tampax’sai, ‘garbinga žūtis’ tolygu pasidavimui – priešui to tik ir reikia, taip manau.
O kas gi jums siūlė prisitaikėliu mankurtu gyventi?
Gyvenkite laisvu žmogumi 🙂
Tai įmanoma 🙂
Taip ir maniau, kad su jumis neverta diskutuoti. Tiesiog užmuša tokios “genialios” fraszės kaip “Gyvenkite laisvu žmogumi…” Atią.
– Sakyk, ar tu pažįsti žmonių, apie kuriuos sakoma, kad jie yra vergiškos dvasios?
– Taip.
– O už ką jie taip vadinami: už išmanymą ar už neišmanymą?
– Aišku, kad už neišmanymą.
…
– Tad gal šis žodis apibūdina žmones, neišmanančius, kas yra grožis, gėris, teisingumas?
– Kaip tik šitaip aš ir manau, – nudžiugo Eutidemas.
– Vadinasi, iš visų jėgų reikia stengtis, kad nebūtume vergais.
(Ksenofontas. Atsiminimai apie Sokratą. Vilnius: Pradai. 1997, 181-182p.)
Matau, kad Dalė išsilavinusi ir tai mane džiugina. LInkiu sėkmės. Valios stiprybė perauga į dvasios stiprybę, ko ir linkiu visiems tautiečiams. O dėl Baltijos Antantės, tai galima įžvelgti, kad valstybinės politikos nepatyrimas slėgė tarpukario Lietuvos ir Baltijos sesių vadus, todėl jie negalėjo įsisąmoninti, kaip britai sako: “Anglija draugų neturi, o turi tik savo interesus” – maždaug taip skamba. Autorius tik kalba apie faktus ir skaldymąsi, bet neįžvelgia, kokios jėgos skatino tą skaldymąsi, o tos jėgos buvo iš mūsų kaimynių: Sovietų Rusijos ir Lenkijos. Manau praėjus tiek metų autorius turėtų analizuoti priežąstis, skelbti savo nuomonę ar įžvalgas.
Susivienijimo minties artumą ir latvių jungtį su lietuviais J.Rainis motyvavo demokratija ir tautos prigimtiniu pagrindu – abidvi tautos yra vieno kraujo ir suvienyta latvių-lietuvių tauta bus vis dėlto nepalyginamai stipresnė nei mes vieni patys. J.Šliūpas pagrindė geopolitinę vienos lietuvių-latvių tautos orientaciją ir tokios valstybės kūrimo užduotį (Lietuvių-Latvių Respublika ir Šiaurės tautų sąjunga. Stokholmas. 1918 m.).