A. Uktveris: „Žaliasis pasaulis“ – tiesiog mąstymo būdas

2025-ais sukanka 35-eri, kai išeina „Žaliasis pasaulis“, gausiai iliustruotas ir išsamus leidinys. Ta proga mes kalbiname šio leidinio sumanytojų, redaktorių ir leidėją, žinomą aplinkosaugos žurnalistą Augustą Uktverį.

– Visų pirma, Augustai, nuoširdžiai sveikinu su gražia sukaktimi. Tiek daug metų leisti savaitraštį tikrai nelengvas darbas. Tai gal pradėkime nuo pradžių. Kada ir kodėl kilo mintis leisti tokį periodinį leidinį? Kiek prisimenu, iš pradžių leisti padėjo Aplinkos apsaugos departamentas. Vėliau tarp leidėjų jo neliko. Kas atsitiko?

– 1990-ais, kai buvo atkurta Nepriklausoma Lietuva, vykstant garsiesiems Sąjūdžio mitingams, dirbau septintuosius metus tuometiniame garsiame žurnale „Švyturys“ (prieš tai per tris metus dirbau „Valstiečių laikraštyje“, kurio tuometis tiražas buvo per 200 000).

Dirbti „Švyturio“ žurnale pakvietė kolegos žurnalistai, o leisti aplinkosaugai pasitarnaujantį leidinį pasiūlė tuometis Aplinkos apsaugos departamentas (tuomet atskaitingas LR Seimui), kuriam vadovavo dr. Evaldas Vėbra.

Sutikau, tad kartu su 1990-ųjų rugsėju prasidėjo naujos profesinės ir žmogiškosios pamokos.

Pamenu ir pirmuosius susitikimus su tuometiniu JAV Penktojo regiono aplinkos apsaugos departamento (Čikaga) vadovu Valdu Adamkumi. Naujasis leidinys Lietuvai ir išėjo su mano interviu su Valdu Adamkumi, tuomet atvykusiu į Lietuvą, jam susipažįstant su atkurtosios Lietuvos gamtinėmis vertybėmis bei gamtos žaizdomis.

Jos, ko gero, suponavo Valdui Adamkui ir dr. Evaldui Vėbrai sumanymą: leidinys galėtų vadintis „SOS“. Tokiu pavadinimu ėjo iki 1993-ųjų pradžios. Vėliau teigta, jog valstybės lėšomis kad ir aplinkosauginį leidinį nereikėtų leisti, tad, pratęsdamas pradėtą redaktoriaus (gatvėje) veiklą, įsteigiau VšĮ „Ekologinio švietimo centrą“ ir dirbau pradžioje kiek remiant Aplinkos ministerijai, nors dabar joje finansinio draugiškumo nebeliko…

– Leidinio moto: laikraštis – „nepamirštantiems ateities“. Ką čia turi omeny?

– „SOS“ 1993-ųjų pradžioje pervadinau į „Žaliąjį pasaulį“, suvokiant pasaulį ne kaip erdvę vien kokiems „aštriems signalams“, o ir kaip mąstymo erdvę.

Joje juk talpinamas ir Žmogus, ir Gamta, ir Harmonija, kuri dabar įvardijama ir jau sunešiojamu žodeliu „tvarumas“. Tvarumo terminą naudojame „Žaliajame pasaulyje“ gal jau per 30 metų, tvarumas mums reiškia ėjimas gyvybės ratu (o ne iš to rato) ar nekenkiant jam.

…Turiu nuoširdžiai padėkoti Valdui Adamkui, jog jis visada dorai ir kitokiais būdais rėmė „Žaliąjį pasaulį“, tad jaučiuosi lyg kiek ir skolingas šiai Harmoningai Asmenybei.

Būdamas Lietuvos Respublikos Prezidento pareigose Valdas Adamkus pasikvietė į garbingą komisiją, kuri patalkino tuomet skiriant kasmetines Valdo Adamkaus gamtosaugines premijas.

…Prieš prasidedant Rusijos agresijai prieš Ukrainą (2022-ais) „Žaliasis pasaulis“ buvo spausdinamas Lietuvoje, išėjo kaip savaitraštis.

Stokojant laikraštinio popieriaus (jis buvo tiekiamas iš rytų), laikraštį „Žaliasis pasaulis“ imta spausdinti Lenkijoje (Baltstogėje), tad dabar išeina spalvotas jau ne 12-os, o 16-os puslapių (A3 formato) dvisavaitis periodinis leidinys. Jis, kaip ir anksčiau, rugpjūtyje (atostogų metu) neleidžiamas.

– Praktiškai kiekviename numeryje matau ir tavo straipsnių. Rašai probleminius straipsnius, reportažus. Kaip sekasi suderinti redaktoriaus, leidėjo ir eilinio žurnalisto veiklą?

– Žalioji mąstymo rūšis, mano nuomone, viską priartina, suderina, nes juk einama harmonijos su gamta link. Kita vertus, nevasnosiu reklamos skiautėmis ir nesakysiu, jog esame vedliai. Esame greičiau suvargėliai, vargdieniai, kurie neša sunkų visai žmonijai skirtąjį kryžių: IŠLIKTI… Dabartinis laikas tokiam užsiėmimui tikrai nėra dėkingas.

Kita vertus, pats jau senokai susivokiau, jog mieliausi autoriai, kad ir svečiai, yra visi tie, kurie yra gamtos bičiuliai, kuriems „Žaliasis pasaulis“ ir turi būti erdvė mąstymui.

Tad redaktoriui ar leidėjui reikia daugiau dirbti telkiant, o ne vien rašant. Jokia čia naujiena, kai tų atsakingai rašančiųjų gamtosaugos temomis vis mažėja ir mažėja (kaip ir skiriančiųjų lėšas aplinkosauginiam švietimui – labiau reikėtų kalbėti apie ignoravimą, dempingo politiką žaliosios spaudos atžvilgiu).

Dėl to – ir mano, kaip redaktoriaus, nuodėmė, tarsi neįveikiamas puntukų (ne)judinimas. Vienam užsimūrijus žaliojo mąstymo pilyse dirbti ir gyventi tikrai neįžvelgiu jokios didesnės prasmės, tad nuolat reikia ieškoti talkininkų, bendraminčių.

– Daug ir fotografuoji. Kas tau fotografija?

– Jei sakoma, jog ir šuo kariamas pripranta, kaip čia nepriprasi, kai fotografuoti įvykius, vaizdus tiesiog reikia.

Nuotraukos yra kaupiamos, žinau, jog ateityje jos gali būti ir niekam nereikalingos (kaip atsitiko su vienu žymiu ankstesniosios kartos gamtos fotografu).

Juk su didele nuoskauda skaičiau ir buvusio „Švyturio“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus, mielo ir bičiuliško žmogaus Juozo Baušio knygą „Atsiminimai, kurie niekam nereikalingi. Iš žurnalisto buities“.

Pavadinimas „Žaliasis pasaulis“ leidžia suprasti, kad leidinys yra skirtas gamtos pažinimui, aplinkosaugai, ekologijai. Tai plačios sąvokos. O konkrečiai kas tau, kaip aplinkosaugininkui, dabar labiausiai kelia nerimą?

Gražiai aprėdyta bei gale lauko pastatyta gali būti ir kaliausė. Pradžioje ji kažkiek baido, tačiau vėliau, kaip sako mano vaikystės patirtis, koks šernas baidykles šnipu nuverčia ir skaniai puotauja bulvių lauke.

Nerimą kelia turintys lėšas (nesvarbu, kam toji piniginė priklauso) ir gyvenantys nuo akcijos iki akcijos (nuo sumanymo iki sumanymo). O juk žmogus bei gamta nesutalpinama tarp batų ir kepurės.

Mes visi juk sakome: žvelgdami į talentingo dailininko tapybą pajaučiame dvasią. Žvelgiant į aplinkosaugininkų veiklą tos dvasios ir pasigendu. Nuo aukštojo vienos ar kitos žinybos gūbrio tik ir sklinda: žodį tegu taria mūsų atstovas medijoms.

Tik tas atstovas vis būna valdžiukių paspardomas ir išspiriamas (tampa bailiu), kol pasigirsta naujojo bėrio žvengimas…

Tai ne kartą suvokiau ir savo kailiu, kai seniai pažįstamas aplinkosaugininkas, sukorus apie 100 km (prieš tai susitarus telefonu) jau nesutinka bendrauti, nes susilauks viršininkų rūstybės. Darbai, veikla atskiruose kokonuose – tai lengviausia? Kam?.. Kažkoks Šiaurės Korėjos sindromas…

– Matyt pasidairai ką ir kolegos kitoje medijoje skelbia aplinkosaugos tematika. Ko joje trūksta? Į ką kolegoms patartum labiau skirti dėmesį?

– Žmogui iš gatvės kitose medijose neretai nutinka kaip vienam veikėjui iš sovietmečio kino filmo „Afonia“: „Afonia, rublį gink…“. Viskas – sandoriuose (pagal Donaldą Trumpą).

Gal čia – ir mažos šalies, nedideles kalbinės grupės problema, tačiau… Netoli keliausime, tik fetišistinio fašizmo (ar marazmo) link… Žmogus nebemato gamtos, gamta savyje nebejaučia pagarbos žmogui. Mokyklose gamtą siekiama suvokti vien pasaulietiškai, o ne ir vietiškai.

Jau minėjau, jog fragmentiškasis gyvenimas (turinys ir pardavimai) nuo projekto iki projekto nužudo patį GYVENIMĄ, jo dvasią.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbino Vytautas Žeimantas