V. Radikaitė. Kur padėti paminklą?

Nesibaigiant diskusijoms dėl Žaliojo tilto skulptūrų Vilniuje, kas nors ima ir sumano judinti ir kitus paminklus Lietuvoje. Vienas tokių, kurį nuolat knieti iškelti – Biržuose stovintis paminklas Juliui Janoniui. „Na, kas tas J. Janonis? Ką jis paliko Lietuvai? Vien prišaukė bolševikus“, – žurnalistės retoriškai klausė Biržų rajono savivaldybės tarybos narys P.Stakionis. Keista sąsaja J.Janonis susiejamas su sovietiniu režimu kolaboravusiais rašytojais S.Nėrimi, P.Cvirka ir pastatomas į vieną gretą su Stalino saulę parvežusiais mūsų inteligentais, nors mirė poetas net nesulaukęs Spalio revoliucijos – 1917 m. gegužę.

Išties, sudėtinga ir skaudi mūsų valstybės istorija atsispindi ir mūsų tautos menininkų gyvenimuose bei kūryboje. Ne vienas jų patyrė pasaulėžiūros lūžių, neretai iš vieno kraštutinumo nusirisdami į diametraliai priešingą.

Imkime kad ir poetą Liudą Girą. Kažin ar buvo Lietuvoje valdžia, kuriai nebūtų tarnavęs šis žmogus? Liudas Gira dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, vėliau suartėjo su besikuriančiomis lietuvių politinėmis partijomis, propagavo tautinę vienybę, buvo Didžiojo Seimo sekretoriumi, vienas iš Valstiečių sąjungos steigėjų. Aktyviai dalyvavo 1907 m. kuriant Lietuvių mokslo draugiją, rašė įvairiuose laikraščiuose, ypač dešiniosios pakraipos, vienas darbščiausių tautinės pakraipos laikraščio „Viltis“, redaguojamo A.Smetonos, bendradarbių. Daug nuveikė, kurdamas Lietuvos saugumo tarnybas. Apie 1935 m.parašė poemą ‚Italia Nuova“, liaupsinančią Italijos fašizmą, o visai netrukus, 1937 m. draugai ir kolegos pastebėjo ryškų L.Giros posūkį kairėn. L.Gira buvo vienas aktyviausių tarybų valdžios apologetų, o savo ir taip gan vidutinišką kūrybą vainikavo rusiškų častuškų lygio eilėmis:

Lietuvos senos nebėr,
Ji dabar – LTSR!

Kaip skaudžiai ironizavo J.Aistis, „nuo senų girgždančių vėjarodžių sunku apsisaugoti, nes jos neturi pastovių pažiūrų ir kiekvieno vėjo pūstelėjimo klauso…“

Ir ką gi turime, praėjus ketvirčiui amžiaus, kai Lietuva nusimetė drg.L.Giros ir kitų draugų parvežtą jungą? Pilna Lietuva L.Giros vardu pavadintų gatvių, o bibliotekose rengiami jubiliejiniai skaitymai poeto 130 metinėms paminėti. Jeigu būtinai turime kažką iš mūsų kultūros istorijos pamiršti, tai ar neturėtume pradėti nuo tokių kaip Liudas Gira?

Kuo gi tokio griežto verdikto – būti iškeldintam iš gimtojo miesto – nusipelno J.Janonis, nors, kaip minėta, mirė, net nesulaukęs istorinio „Auroros“ šūvio 1917 m.spalį?

Reikia sutikti su teiginiu, kad išties tarybiniais metais J.Janonis buvo perdėtai sureikšmintas. Dėl ankstyvos mirties poetas nespėjo atskleisti viso kūrybinio talento ir jo niekaip negalima statyti į vieną gretą su Maironiu (iš kurio J.Janonis mokėsi eilėdaros ir juo sekė) ar bendraamžiais – V.Mykolaičiu-Putinu, B.Sruoga, K.Binkiu bei kitais, kuriems likimas lėmė ilgesnį gyvenimą ir kurių eilėmis mes taip žavimės.

Kita vertus, tarybinei ideologijai verkiant reikėjo surasti progresyvių, tarybine prasme, rašytojų, kurie būtų „pranašavę“ tarybų valdžios pergalę dar gerokai iki to, kai ją draugiškai įvežė ant tankų: juk negali tautos kultūros istorija prasidėti nuo 1940 m., kokie išliaupsinti jie bebūtų. Neslėpė to ir naujosios istorijos kūrėjai: „Mūsų kritika stengėsi ne tik atskleisti objektyvias Janonio kūrybos savybes, bet ir aktyviai panaudoti ideologinėje kovoje“, – rašė kritikas V.Kubilius 1978 m. išleistoje knygoje „Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje“.

Tokiu būdu revoliucijos šaukliais ir socializmo pranašais lenininiais metodais suredaguotoje lietuvių literatūros istorijoje virsdavo net rašytojai demokratai, savo kūryboje aprašę socialinę neteisybę, kaimo ir miesto vargus, skurdą ir nepriteklius: A.Strazdas, J.Biliūnas, Žemaitė ir net „Tautiškos giesmės“ autorius V.Kudirka. „Tad nereikia stebėtis, kad Donelaitis grįžta iš Prūsų, iš tenykštės jau vietovardžiu surusintos tėviškės, didžiojon tarybinėn Lietuvon ir net pačion didžiausion rusiškon Maskvon kaip socialinis maištininkas, liaudies draugas, nacių priešas ir sovietinių idealų šalininkas. Su šiokiais tokiais „ribotumais“ ir apgailėtinais trūkumais didžiojon tarybinėn šeimon pažingsniui grąžinami vienu kitu veikalu ir Vaižgantas, ir Krėvė, ir Maironis, ir Strazdelis, ir net Vincas Kudirka, kurio lietuvišką giesmę kadaise žandarai kaltais išgrandė antkapyje“, – ironizavo B.Raila 1972 m.

J.Janonis tokiam pranašo vaidmeniui neturėjo jokių apgailėtinų, anot B.Railos, trūkumų. Kilęs iš vargingos šeimos, didelio užsispyrimo dėka baigęs gimnaziją, anksti pradėjęs rašyti, besidomintis marksizmu, karo metu į Rusiją nublokštas jaunuolis, kurioje maištingos nuotaikos dar labiau sustiprėjo, ir laiku miręs – itin dėkingas egzempliorius tarybinės propagandos meistrams, turintiems užduotį sukurti revoliucinės poezijos stabą. Dabar mes galime tik spėlioti, kaip būtų toliau pakrypęs J.Janonio likimas, jeigu į jaunutę lietuvių literatūrą nebūtų įsisukęs džiovos dalgis. Pamenu, su kokiu nuoširdžiu liūdesiu prof. V.Daujotytė mums, lituanistams, per paskaitas kalbėjo, kad džiova – tai juodoji lietuvių literatūros lemtis, nes per didelė mūsų talentingų jaunuolių dalis sudegė taip ir neišskleidusi nuostabiai sukrautų talento pumpurų: V.Kudirka, J.Biliūnas, P.Vaičaitis, P.Višinskis, R.Bytautas, Z.Gėlė-Gaidamavičius ir, be abejo, J.Janonis.

Ar tikrai J.Janonis buvo užkietėjęs marksistas, revoliucionierius, siekęs įžiebti revoliucijos liepsną Lietuvoje? Biografijos faktai to vienareikšmiškai nepatvirtina, o visa, kas parašyta tarybinėse lietuvių literatūros istorijose, reiktų vertinti itin atsargiai. J.Janonis jau nuo Biržų mokyklos laikų buvo aktyvus ir kūrybingas moksleivis, aktyviai bendradarbiavęs žurnale „Aušrinė“, rinkęs ir kitus agitavęs rinkti tautosaką. (Beje, jo surinktais Biržų krašto tautosakos tekstais, tarpe kitų, naudojosi ne vienas žymus mokslininkas).

Į Šiaulių gimnaziją išvažiuoja mokytis su Biržų inteligentų, atkreipusių dėmesį į nepaprastus jaunuolio gabumus, pagalba, nes šeima vargu ar būtų pajėgusi apmokėti mokslą. Šiauliuose veržlus ir energingas jaunuolis pasuka socialdemokratijos link – politinė srovė, kuri iki šiol gyvuoja visoje Europoje. Reikia pasakyti, kad tuometinė Šiaulių gimnazija apskritai subrandino nemenką būrį iškilių Lietuvos socialdemokratų: Andrių Domaševičių, Nepriklausomybės Akto signatarus Steponą Kairį ir Mykolą Biržišką, Augustiną Janulaitį, Vincą Čepinskį, tad nenuostabu, kad visada jautriai išgyvenęs socialinę neteisybę J.Janonis lengvai pasirinko šią politinę kryptį.

J.Janonio poezijoje atsispindi visas tas vargas, kurį patyrė pats ir kurį matė savo artimoje aplinkoje. Keista būtų dėl to vadinti poetą revoliucijos šaukliu, nebent manytume, kad nei vargo, nei skurdo Lietuvoje nebuvo, arba buvo tiek mažai, kad jį aprašyti ėmėsi tik bolševikine ideologija persisunkę literatai. Deja, tiek XIX, tiek XX a. Lietuvoje pasibaisėtino skurdo sąlygomis gyveno išties nemažai Lietuvos gyventojų, tą savo kūriniuose aprašo dar vysk. Valančius, ir Vilniaus žydų rašytojai (U.Kacenelenbogeno porą kūrinėlių, beje, J.Janonis išvertė iš jidiš į lietuvių kalbą – pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje apskritai), ir Žemaitė, ir kiti daugiau ar mažiau žinomi rašytojai – tad J.Janonio balsas lietuvių literatūroje išsiskiria nebent tuo, kad rašo daugiau apie miesto, o ne kaimo, skurdą – taigi, atspindi proletariato gyvenimo niūrią tikrovę.

Karo vėtros nublokštas į Rusijos gilumą, negailestingos ligos sekinamas, jaučiantis besiartinančią mirtį, jau ir taip liguistai jautriai į bet kokią neteisybę reaguojantis jaunuolis vis labiau linko į socializmą, dalyvavo po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje itin suaktyvėjusioje visuomeninėje veikloje, kurioje matė galimybę pakeisti neteisybių pilną pasaulį ir sukurti geresnį gyvenimą. Pasitraukė iš gyvenimo 1917 m. gegužę, vos 21-rių, amžiams palikęs neįmintą mįslę, kuriuo Lietuvos keliu būtų sukęs, jeigu likimas būtų davęs šiek tiek ilgesnį gyvenimą.

Vėl ir vėl grįždami prie to paties klausimo – kelti ar nekelti J.Janonio paminklą iš Biržų, nedaug tesiskiriam nuo tų sovietmečio ideologų, paskubomis naktimis sprogdinusių paminklus kunigaikščiui Vytautui, Nepriklausomybei, Tris kryžius Vilniuje, naikinusių tarpukary išleistas knygas ar griovusių kryžius pakelėse. Kuo skiriamės nuo jų, jeigu iš valstybės, tautos kultūros istorijos išsirankiojame tik tas dalis, kurios mums šiandien tinka ir patinka? „Vėl naikinti, griauti, – stebėjosi Seimo narė, poetė, tremtinė Dalia Teišerskytė. – Kažkada griovė bažnyčias, niekino mūsų istoriją. Gana pagaliau. Mes turime žinoti visas mūsų istorijos briaunas“, – teigė poetė, vienareikšmiškai pasisakanti prieš paminklo griovimą.

„Poetai yra emocijų žmonės, jų mąstymas kitoks, – apie J.Janonio kūrybą kalbėjo D.Teišerskytė. – Buvo toks laikmetis: karas, suirutė, Rusijoje revoliucinė retorika buvo „ant bangos“, o jam tuo stilium gerai sekėsi rašyti.“

„Talentingas poetas, deja, nespėjo atsiskleisti, – pritaria poetė Marytė Kontrimaitė. – Juk iš tiesų jis žinojo tą vargšų gyvenimą, apie kurį rašė. Jaunas, mirtina liga sergantis idealistas – kaip lengva tokiam įkvėpti kairuoliškas pažiūras!“ Ir pats paminklas, poetės nuomone, gražus, biržietiškas, puošiantis miestą.

Užmojis iškelti paminklą nemaloniai nustebino ir Budapešto universiteto profesorių Endre Bojtarą, daug laiko paskyrusio Rytų Europos avangardinės poezijos tyrimams ir įtraukusio J.Janonį į proletarinių poetų žinyną; deja, anot profesoriaus, tokių neprotingų tendencijų Rytų Europoje dabar pasitaiko ne taip jau retai.

„Julius Janonis buvo jautrus, gyvenimui atviras, aistringai tiesos ieškojęs savo amžiaus vaikas. Sovietmečio propaganda jo asmenybę ir kūrybą gerokai suprimityvino. Užuot kovojus su tuo primityviu Juliaus Janonio vaizdiniu, regis, šiandien būtų daug prasmingiau pažinti jo kūrybos ir veiklos įvairovę. Manau, patriotiškiems biržiečiams derėtų ne Julių Janonį griauti, bet susitelkti ir miesto centre pastatyti paminklą poetui partizanui Broniui Krivickui,“ – norą iškelti paminklą komentavo literatūros tyrinėtojas Darius Kuolys.

D.Kuolio mintis išties prasminga. Net jeigu J.Janonis, netekęs ideologinės potekstės, nebėra toks reikšmingas poetas, ypač lyginant su kitais XX a. pradžioje kūrusiais autoriais, visgi, kaip 1922 m. žurnale „Skaitymai“ recenzuodamas 1921 m. išleistus Janonio raštus, rašė M.Kemšio slapyvardžiu prisidengęs autorius (greičiausiai V.Krėvė-Mickevičius), „mūsų literatūra tiek dar neturtinga, kad jos puslapiuose užteks vietos ir Janonio vardui įrašyti“.

J.Janonis neprišaukė bolševikų, nevežė aitrios Stalino saulės, nieko neišdavė, neįskundė, tad noras iškelti paminklą neturi jokio nei emocionalaus, nei racionalaus pagrindo.

Nebekarpykime savo istorijos įvairiausių ideologijų žirklėmis. Daug prasmingiau būtų šalia paminklo J.Janoniui (kuris pats savaime yra vertingas meno kūrinys, sukurtas iš Biržų kilusių menininkų) įamžinti kitų Biržų žemę išgarsinusių kūrėjų atminimą: maištingojo ir nepakartojamo Kazio Binkio, Dievų miške palūžusio Balio Sruogos, stalinistų nužudyto Kazio Jakubėno, poeto partizano Broniaus Krivicko. Ir suteikti aikštei kitą vardą.