Kol zondai skrenda ar ruošiasi skrydžiui į kitas planetas, Žemės mokslininkai gyvybės ieško ir ją atpažinti mokosi ekstremaliausiuose savo planetos kampeliuose. Atokiame Aliaskoje esančiame Sukoko ežere ir akliname Meksikos urve dirbantys mokslininkai įsitikinę, jos gyvybę už žmonių planetos ribų pavyks surasti dar mūsų kartai, – rašoma žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje.
Abi šios vietovės – tiek sušalęs arktinis ežeras, tiek nuodingas atogrąžų urvas – gali padėti perprasti vieną labiausiai intriguojančių paslapčių: ar už Žemės ribų egzistuoja gyvybė? Kitose planetose, besisukančiose aplink Saulę ar kitas žvaigždes, gyvybei gali tekti formuotis užšalusiuose vandenynuose, kaip, pavyzdžiui, Jupiterio palydove Europoje, arba uždaruose dujų pilnuose urvuose, kokių gali būti apstu Marse.
„Jei pavyktų išsiaiškinti, kaip galima atskirti ir nustatyti panašiomis ekstremaliomis sąlygomis Žemėje klestinčias gyvybės formas, padarytume pažangą ieškodami gyvybės kituose pasauliuose“, – „National Geographic Lietuva“ rašo straipsnio autorius Maiklas D. Lemoneikas (Michael D. Lemonick).
Abi šios vietovės leidžia mokslininkams išbandyti naujus būdus ieškoti gyvybės aplinkose, bent apytikriai panašiose į tai, su kuo gali susidurti kosminiai zondai. Visų pirma ieškoma biologinių ženklų – buvusių arba esamų gyvybę žyminčių regimų arba cheminių požymių.
Orbitiniai erdvėlaiviai parodė, kad Marse taip pat yra urvų. Prieš maždaug 3 mlrd. metų planetai netekus atmosferos ir paviršinio vandens, šiuo urvuose galėjo išlikti mikrobų. Nuodingąjį Vila Luzo urvą tyrinėjantys mokslininkai jame rado keliolika mikrobų bendrijų, kurios skiriasi ne tik savo išvaizda, bet ir naudojasi skirtingomis maistinių medžiagų sistemomis. Mokslininkus labiausiai domina bendrija, ant sienų kurianti įvairius raštus, primenančius hieroglifus.
„Paaiškėjo, kad raštus formuoja ne tik ant urvo sienų augantys mikroorganizmai. Panašius vingius suformuoja ir žolės bei medžiai sausringuose regionuose. Panašiai elgiasi ir dirvožemio pluta, kur įsikuria bakterijų, samanų ir kerpių bendrijos, dengiančios gruntą dykumose“, – aiškina straipsnio autorius.
Jei ši hipotezė pasitvirtintų, mokslininkai turėtų ko džiūgauti. Iki šiol gyvybės ieškantys astrobiologai dairėsi dujų (pavyzdžiui, deguonies), kurias išskiria organizmai Žemėje, bet deguonies biologinį pėdsaką paliekanti gyvybė gali būti tik viena iš daugelio.
Nė viena iš šiuo metu atrastų planetų nėra tiksli Žemės kopija, bet mokslininkai įsitikinę, kad netrukus tokia bus atrasta. Remdamiesi iki šiol aptiktomis kiek didesnėmis planetomis, astronomai neseniai apskaičiavo, kad daugiau kaip penktadalis į Saulę panašių žvaigždžių turi gyvybei palankių Žemės tipo planetų. Be to, pastaraisiais metais planetų ieškotojai suprato, kad nebūtina apsiriboti tik Saulės tipo žvaigždėmis.
Daugiau informacijos apie naujausius mokslininkų tyrinėjimus, atradimus ir nežemiškos gyvybės paieškas galima rasti žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje.
Netenka abėjoti, kad Žemės kloduose galima daug ką atrąsti. Tačiau gal reikėtų pradėti ne nuo tai kas “gali būti”, bet nuo to kas jau yra žinoma, kas yra matoma plika akimi ir tada jau eiti link tuo kas “gali būti”!
Mokslininkams yra gerai žinomi tokie pasaulio stebuklai kaip Egipto piramidės Gizoje bei legendinis Sfinsas, kaip Čandraguptos geležinė kolona Delyje, kaip Tiahuanako kompleksas Čilėje ir daugelis kitų, kurie gali būti geru atspirties tašku į tolimąją praeitį bei į jos pažinimą.
Sfinksas bei jo “kailiniai” liudija, kad šiam žmonių, bet ne ateivių, sutvėrimui jau per 40 000 metų!
Proistorikas ir inžinierius kaunietis Romualdas Zubinas, atradęs III bei IV Žemės judėjimus ir nustatęs globalinių tvanų periodiškumą Žemėje, daro išvadą, kad Sfinksas “gyvavo” dar iki globalinio tvano įvykusio prieš 45 000 metų.
Beje, panašaus amžiaus yra ir aukščiau minėti pasaulio stebuklai.
Tad neieškokime ateivių ir jų pėdsakų Žemėje bet geriau pažinkime savo protėvių pėdsakus šioje Žemėje!!!