Paskutiniai gyvybės bastionai Žemėje ginklus kovoje prieš mirtį sudės maždaug po 2,8 mlrd. metų, kai mirti susiruošusi Saulė išsipūs ir virs raudonąja milžine. Tačiau ištisą milijardą metų iki to momento vieninteliai gyvi sutvėrimai Žemėje bus… vienąlasčiai organizmai, gyvuojantys izoliuotuose, druskinguose karšto vandens telkiniuose.
Nyki perspektyva, tiesa? Modelis, numatantis tolimoje Žemės ateityje liksiant tik tokias skurdžias gyvybės kišenes taipogi primena, kad sąlygų tinkamumas gyvybei aplink žvaigždę yra gerokai labiau kintantis faktorius nei manyta iki šiol. Viena vertus, liūdna – gyvybė Žemėje karaliaus trumpiau nei tikėjomės. Kita vertus… padaugėja vilčių gyvybę aptikti mažiau tikėtinose vietose.
Įvertindami visą turimą informaciją apie Žemę ir Saulę, britų mokslininkai paskaičiavo laiką, kada mūsų šviesulys taps raudonąja milžine ir išnaikins gyvybę Žemėje. Naująjį kompiuterinį modelį kūrę tyrėjai norėjo apibrėžti galimybę, jog gyvybė gali egzistuoti gana ekstremalioje aplinkoje.
Įvairių dydžių Saulės tipo žvaigždžių amžius įvairuoja, tad tyrėjai taip pat įvertino, kiek ilgai ir primityvūs, ir sudėtingi organizmai galėtų egzistuoti planetose, skriejančiose aplink mažesnes ar didesnes už Saulę žvaigždes.
„Tinkamumas gyvybei yra ne kiek planetos charakteristika, kiek tam tikro jos periodo charakteristika, – tvirtina vienas iš tyrimo autorių O‘Malis-Džeimsas (O’Malley-James).
Tyrėjų grupė iš pradžių pradėjo modeliuoti oro temperatūros kilimą įvairiose Žemės platumose, taip pat ilgalaikius planetos orbitinių charakteristikų pokyčius. Gautas modelis byloja, kad Saulei senstant ir vis labiau kepinant Žemę, sudėtingesni organizmai (augalai, žinduoliai, žuvys, galiausiai ir bestuburiai) išnyksta. Okeanai išgaruoja, o tektoninės plokštės trinasi viena į kitą be vandens, kuris atlieka lubrikanto funkciją. Galiausiai iš vandenynų lieka tik menki karšto vandens baseinėliai poliariniuose regionuose, urvuose ar giliai po žeme. Tokiuose baseinėliuose prisitaikę gyventi mikrobai Žemėje galėtų karaliauti apie milijardą metų. Po to ir jų lauktų neišvengiama žūtis.
Šį modelį taikant įvairių dydžių Saulės tipo žvaigždėms, aiškėja, jog Žemės tipo planetose net 3 mlrd. metų gyvybė viešpatautų vienaląsčių organizmų pavidalu. Sudėtingesnės gyvybės formos, pagal šį modelį, galėtų egzistuoti santykinai trumpą laiką prieš prasidedant žvaigždės agonijai, o jai prasidėjus, sąlygos vėl tampa palankios tik vienaląsčiams mikroorganizmams. Tad, vertinant statistiškai, jei ir egzistuoja nežemiška gyvybė, labiausiai tikėtina, jog tai yra tik mikrobai – „pataikyti“ į tą laikotarpį, kai planetoje vyrauja sudėtinga gyvybė, yra gerokai mažesnė tikimybė.
„Tačiau, kad ir kokios formos gyvybę pavyktų aptikti už Žemės ribų, tai vis tiek būtų neįtikėtinas atradimas, – teigia O‘Malis Džeimsas. Dabar mokslininkas mėgina išsiaiškinti, kokie būtų tolimoje ateityje liksiančios mikrobinės gyvybės cheminiai požymiai ir ar tokių požymių galėtume aptikti jau atrastose egzoplanetose, kurios laikomos negyvomis. – Visai gali būti, jog tos egzoplanetos – visai ne mirę, o dar gyvi pasauliai, esantys netoli gyvybei tinkamo periodo pabaigos.“
Su idėja, jog gyvybę planetoje reikėtų įsivaizduoti kaip ciklą nuo primityvių formų iki sudėtingų ir, ko gero, atgal, sutinka ir Juanas Monagenas (Euan Monaghan) iš Atvirojo universiteto Milton Keinse (Jungtinė Karalystė). Toks gyvybės modelio įsivaizdavimas palengvintų nežemiškos gyvybės paieškas.
„Jei gyvybė yra paplitusi, mums tereikia aptikti tam tikrą momentą, kai ji įgyja daugialąstį pavidalą“, – tvirtina mokslininkas.
