Birželio 14-oji. Vienas paveikslas

Kiekviena tauta, nors ir patyrusi tą patį skausmą ir paniekinimą kaip kitos, linkusi tas nuoskaudas apverkti viena ir savaip.  Matyt, kitaip negali ir būti. Bet suartina ir nelaimės. 1941 –ųjų Birželio 14- oji bendra visų Baltijos tautų netekčių naktis.

To jausmo atvaizdą didžiausia jėga gali perduoti kitiems tik meno kūrinys. Vienas tokių – visų  Baltijos sesių, tautų, žmonėms pajaučiama Aleksandro Karpovo (Karpovs) realiu pagrindu sukurta litografija „Juodoji skylė. 1941 m. birželio 14 d. deportacija. Lyvanai“. Paveikslo pavadinimas asocijuojasi su viską į save sutraukiančia kosmine juodąja skyle. Tik ši paveiksle, atrodytų, sutraukia ne tik materialius dalykus, o ir viską, ant ko laikosi kiekvieno žmogaus pasaulis: laimę, viltis , ateitį, meilę, jaunystę, sveikatą, grožį ir, pagaliau, gyvybę… Vos vos įžvelgiama prieblandos ryškuma tunelio – Juodosios skylės gale. Tai ir viskas, kas lieka. Tas laikinas ir kartu lyg amžinas sustingimas, kai nieko negali padaryti, net ištiesti rankos vaikui, kurį pagavo uniformuota, raudonžvaigžde kepure  kaip žmogus jau mirusi giltinė, arba kaip zombis dar judanti, įsakymus beatodairiškai vykdanti būtybė. Tas paveikslas yra Daugpilyje, prieš keletą dienų atidarytoje pomirtinėje Aleksandro Karpovo (Karpovs) dailės parodoje.  Tas paveikslas leidžia pajusti abiejų tautų  latvių ir lietuvių likimo bendrumą, tarytum apsikabinimą, ar apsikabinimo iliuziją. Juk sielvartą lengviau pakelti tokį bendrumą jaučiant.

Talentingas dailininkas gimė JAV 1953 metų kovo 21 dieną ir mirė tą pačią dieną, sulaukęs lygiai trisdešimt devynerių metų. Iš motinos pusės jis kilęs iš žinomo Latvijos visuomenės veikėjo Janio Volonto giminės. Pastarasis 14 metų buvo Daugpilio meras, nuo 1938 iki 1940 metų vadovavo Latvijos gerovės ministerijai. Aleksandro motinai Liucijai Volont 1941 metų tremties į Sibirą  pavyko išvengti, tačiau visi artimieji buvo išvežti. Vokietijoje motina ištekėjo už Anatolijaus Karpovo, šeimai pavyko persikelti į JAV, tačiau ją ir trys berniukai netrukus prarado tėvą (jis juos paliko), ir visos šeimos išlaikymas užgriuvo motinos pečius. Nepaisydama vargo (net bado) Liucija Volant daug dėmesio skyrė vaikų meniniam ugdymui ir augino vaikus (vienas mirė) latviška dvasia. Ji mirė nuo vėžio, kai berniukai dar buvo maži.

Aleksandras Karpovas profesionalaus meno mokėsi Minesotos universitete, o vėliau, repatrijavęs į Latviją, baigė Latvijos meno akademiją, dėstytojavo Rezeknės meno mokykloje.

Parodoje pateikiami politiniai piešiniai priskiriami socialinio realizmo žanrui. Kadangi Aleksandras visada atvirai reiškėsi kaip kovotojas tiek prieš raudonąjį, tiek prieš rudąjį fašizmą, nei Rytuose, nei Vakaruose (JAV) jo menas nebuvo priimtinas valdantiesiems. Jo  kūryboje atsispindi socialinis neteisingumas Amerikoje ir aiškiai pabrėžiama antisovietinė pozicija. Todėl, suprantama, kad jam buvo grasinama, jis buvo kelis kartus sumuštas, kaip pats sakė, raudonųjų fašistų, jo lavonas buvo rastas šalia buto durų, koridoriuje, ir mirties priežastys tebėra paslaptis, nors oficiali versija yra „natūralios aplinkybės“. Už poros dienų jo butas buvo išplėštas.

Visa tai ir mums labai labai pažįstama.

Dabar Aleksandro meniniu  palikimu rūpinasi brolis Konstantinas. Jis pristatė ir Aleksandro kūrybą Daugpilyje. Paroda (beje, Konstantinas, parodos atidarymo datą derino su motinos gimtadienio 1914 m. birželio 12 d. šimtmečiu) nėra didelė, joje trys teminės dalys: Socialinis realizmas (arba neteisybė)  Amerikoje; Prisimenant Latviją; Istorija kaltina, sovietų nusikaltimai. Paroda veiks dar porą savaičių. Daugiau apie ją ir Aleksandro gyvenimą rasite čia arba aleksandrskarpovs.com.