Rugpjūčio 19 dieną Daugpilio kraštotyros ir meno muziejuje atidaryta kilnojama paroda „Latvija 1939-1991: nuo okupacijos iki laisvės“. Miesto savivaldybę atidarymo renginyje atstovavo Kultūros valdybos vadovė Eleonora Kleščinskaja. Pirmieji ją aplankė 8-13 metų vaikai – teatro mėgėjų vasaros stovyklos auklėtiniai.
Parodą sudaro eksponatai, atspindintys Latvijos valstybės ir latvių tautos likimą XX amžiuje. Tarp apžvelgiamų įvykių – Latvijos valstybės sukūrimas ir jos tarptautinis pripažinimas, nepriklausomybės praradimas, deportacijos, vokiečių okupacijos laikai ir žydų žudynės, partizanų kova už laisvę, atgimimo sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas. Tekstai ir paaiškinimai pateikti latvių, anglų ir rusų kalbomis.
Paroda parengta prieš dešimt metų, jos tikslas – apkeliauti visas šalies mokyklas ir kultūros centrus. Pirmasis parodos komplektas buvo paruoštas iš paaukojimų, antrasis – už Kultūros ministerijos skirtas lėšas. Šiuo metu po Latviją vežiojami jau trys parodos komplektai.
Tačiau Daugpilyje, kurio pusę gyventojų sudaro rusai, o latviai – tik maždaug 18 procentų, ne visi ramiai sutiko šią parodą. Rusakalbis naujienų tinklalapis iškalbingu pavadinimu nasha.lv („mūsų Latvija“) paskelbė Daugpilio rusų bendrijos pirmininko pavaduotojo Jevgenijaus Droboto kategorišką nuomonę.
Pasak minėto veikėjo, okupacijos tema yra pernelyg dirbtinė, ja manipuliuojama (ypač prieš rinkimus), o dabartinis okupacijos temos pateikimas daug kuo įžeidžia „Didžiojo Tėvynės karo“ veteranus, dauguma kurių jau visai nusenę ir nebegali už save pastovėti.
J. Drobotas skundėsi dialogo trūkumu, o tuo pačiu vadino latvišką istorijos supratimą nuodais jaunimui. „Istorines problemas reikia svarstyti, šiomis temomis galima ir reikia ginčytis ir kalbėtis, bet tai turėtų būti būtent dialogas, panašus, pavyzdžiui, į programą „Istorinis procesas“ televizijos kanale „Rossija“, – kalbėjo Daugpilio rusų bendrijos atstovas. „Tai lygiavertis ginčas, o ne primetama ideologija. Be to, „blogų okupantų ideologija“ primetama jau nebe mums, o mūsų vaikams ir anūkams. Prieš juos pirmiausia nukreipti šie nuodai. Todėl Rusų bendrija iš savo pusės ragina daugpiliečius ignoruoti Okupacijos muziejaus parodą mūsų mieste“, – aiškino J. Drobotas.
Sovietinės okupacijos metais Latvijoje ne tik buvo vykdomas vietos gyventojų naikinimas, bet ir plataus masto kolonizacija. Per penkiasdešimt komunistų valdymo metų latvių dalis jų valstybėje sumažėjo nuo 77 iki 52 procentų.
Dabartinė Latvijos valstybė susiduria su problemomis integruojant kolonistus ir jų palikuonis į visuomenę, nes nemaža jų dalis ne tik teikia pirmenybę rusų kalbai ir kultūrai, bet ir laikosi prosovietinės ir putiniškos istorijos kurso, kuris konfliktuoja su latvių tautos istorine patirtimi.
Nesunku nuspėti, kaip sovietinės okupacijos faktą neigianti visuomenės dalis (deja, nemažai tokių turi ir Latvijos pilietybę) elgtųsi naujos okupacijos akivaizdoje. Daugpilio rusų bendrija ne tik pasyviai priešinasi nesovietiniam Latvijos istorijos suvokimui, bet ir vykdo aktyvią diversinę veiklą. Jie giriasi rengę Latvijos ir Rusijos istorijos žinių konkursus, kurių nugalėtojai buvo vežami į Maskvą ir Sankt Peterburgą, o vaikai ilsėjosi pamaskvės poilsio stovyklose.
Pagal gulags.wordpress.com parengė Rokas Sinkevičius www.patriotai.lt
LIETUVOS ir LATVIJOS išlikimo garantas jungtis į vieną BALTŲ VALSTYBĘ.
Paties siūlymas prilygsta Zuoko idėjai kurti dipolį Kaunas – Vilnius, vis tik, vis ir dėl to, ir būtinai nepamirštant, kad božnyca tam taipogi ir gi pasirengusi – maždaug kas 20 kilometrų (pinigų yra) pastatyti po kapitalinę judaistinę karkasinę dievžnycą.
Šiuolaikinėje žnycoje aukso būtų, aišku, mažiau (tik gipso) – kad mažiau erzinti klijentus.
Tačiau, vis tik, idėjinė idėja ant san kryžų statyti po žydkryžių – nepraeitų, nes tam kategoriškai priešintatųsi Kauno stumbro su kryžium Kelių ir keliukų policija (nebent iš bėdos 50 kilometrų nuo kelio – kad neblaškyti į mažiau pastebimą saugumą dėmesio ir BŪTINAI susimokant metinį mokestį už reklamą, o tai jau būtų, ir durnam aišku, brangiau už patį kryžių – kai net kai paremtų kasmetinė nepriklausoma Vatikano ir Lietuvos valstybė). Tačiau, Variantas – auto stradoje ant reklaminių stendų paišyti žydkryžius, katekorizuotai atmetamas – neva tai neautentiška ir neįtraukta būtų į žydkultūros paveldą (nebent tai nuosavam kieme) tai.
V.rutkauskas su karvute-rėmėja prieš tam neturinčius laiko ir noro kolaborantus – nulis . Ir durnam aišku, kad, kažkur paburbėjus, “paveldo” žydnycos visur stovės. Kam nepatinka, tas lai nemato arba pasigydo.
Vlmantas Rutkauskas-gal prieš rašydamas prasipagiriok,na o jei rašai blaivas,nuoširdžiai užjaučiu,nejuokauk sveikata brangiausias turtas.
Pritariu, kad reiktu apsijungti…