Pagaliau ir Žuvinto ežere įsivyravo sodrios, džiuginančios akį vasaros spalvos. Nuo kalvų ir kalvelių, iš pietų pusės supančių paukščių ežerą, akivaizdžiai matyti kaip šiųmečių nendrių, švendrų ir meldų lapija baigia prisivyti pernykščius pilkšvai gelsvus nendrių stiebus. Iki dvidešimties laipsnių įšilęs vanduo skubina augalų vegetaciją, tad su kiekviena diena vis mažiau to senojo jau nublukusio geltonumo. Ištisus ežero vandens plotus nuklojo lūgnių ir vandens lelijų lapų skraistė. Geltonų lūgnių ir baltų lelijų žiedų gausu ir seklaus ežero užutėkiuose,ir visiškai atviruose plotuose, kur lapus skandina besiritančios ežero bangos. Dar margiau čia pat į ežerą subridusiose pakrančių pievose. Didžiuliais geltonais žiedais apsikaišę vilkdalgiai paežerėje jau baigia žydėti, užtai kaip ryškiai rausvai šviečia gaisrenų žiedynai, smulkiais geltonais žiedais pasipuošę vėdrynai, arba akinančiai baltos švylių pūkų galvutės.
Paukščių giesmes keičia jauniklių šurmulys. Kaip ir kasmet baigiantis birželiui, Žuvinto ežere vakarais stebina didžiuliai varnėnų pulkai. Jauni špokiukai dienomis turi ką veikti – būriais nugulę nušienautas pievas ieško vabzdžių, patikrina pradėjusių sirpti braškių lysves, bet vakare iš plačių apylinkių jau renkasi į ežerą ir tada savo neapsakomu triukšmu regis nustelbia visus kitus ežero balsus – rudagalvių kirų kolonijų šurmulį, juodųjų žuvėdrų čiauškėjimą ar iki vakaro giedančias didžiąsias krakšles ir nendrinius žiogelius.
Štai jau daugiau nei pora savaičių, kaip nutilo lakštingalos, pritilę devynbalsės. Tai ženklas, kad nebe giesmės, o jauniklių priežiūra labiausiai rūpi sparnuočiams. Kirų jaunikliai jau dideli, ankstyviausi miklina sparnus ir po savaitės gal net skraidys, didoki ir pilkųjų žąsų jaunikliai, tik jų lengvai nepamatysi: tėvai ruošiasi šertis, mesti plasnojamąsias plunksnas, tad slapstosi kiek įmanydami, maitintis renkasi ramesnėse ežero vietose, kur ir jiems, ir palikuonims mažiau pavojų.
Gulbių ežere – nauja perinti rūšis. Šįmet pirmąkart per ilgą paukščių stebėjimų istoriją ežere sėkmingai išsiperėjo gulbės giesmininkės. Pačiame vakariniame ežero pakraštyje, jei labai tyliai plauksi valtele, gali tikėtis pamatyti visai kitokių, nei įprasta gulbių šeimyną. Plonakakliai geltonsnapiai tėvai aukštai iškėlę galvas nuolat stebi teritoriją. Šeši prieš kokią savaitę išskilę gulbiukai jau bus kiek paaugę ir guvūs, savo pūkų spalva šiek tiek šviesesni už nebylių jauniklius. Pamatyti gulbes giesmininkes – didelė sėkmė. Mat skirtingai nei ežero senbuvės gulbės nebylės, giesmininkių šeimyna yra nepaprasti slapukai. Jau pernai džiaugėmės ežere aptikę gulbių giesmininkių porą. Bet tada jos patrimitavo, kiek pasipešė dėl teritorijos su nebylėmis gulbėmis ir kažkur dingo. Šįmet istorija kartojosi, tik skirtingai nei anksčiau, didžiule kantrybe apsišarvavę rezervato specialistai pagaliau aptiko plūduriuojančių augalų salelėje-kinyje iš švendrų ir nendrių stiebų sukrautą lizdą su šešias kiaušiniais. Dabar be būtino reikalo stengiamės nesilankyti toje giesmininkių gulbių teritorijoje ir jų netrikdyti.
Rečiau būnantiems gamtoje gal verta priminti, jog gulbės giesmininkės iki šiol yra labai reti mūsų šalyje perintys paukščiai. Būriais jos tik praskrenda pro mūsų kraštą kai migruoja į perimvietes tundroje ar į žiemavietes, bet perėti pasilieka vos viena kita. Bet jau maždaug dešimt metų, kaip ornitologai stebį įdomų reiškinį – giesmininkių gulbių perėjimo arealas plečiasi iš šiaurės link pietų. Tundros paukščiai nebe taip retai peri šiaurės Lietuvoje, pagaliau atėjo eilė ir Žuvintui. Kas žino, gal netolimoje ateityje šiais balsingais paukščiais visai nesistebėsime – sakė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.
Netrikdykime mažųjų ramybės, leisdami jiems augti, stiprėti, tapti savarankiškais ir džiuginti mus. savo būvimu. Apsilankykite Žuvinto rezervate ir susipažinkite su mus supančia aplinka bei sparnuočiais.
