Kauniečiai supažindinti su „Vilko vaikais“

Kovo 5-9 d. Kauno „Romuvos“ kino teatre svečiuojasi festivalis – „Vokiško kino dienos 2014“. Kauniečiams kino gerbėjams pristatoma 10 naujausių filmų iš Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos.

Trečiadienį, sausakimšoje „Romuvos“ kino teatro salėje, šis festivalis pradėtas didžiulio dėmesio sulaukusiu vokiečių režisieriaus Riko Ostermano (Rick Osterman) filmu – „Vilko vaikai“, kuris prieš 2 m. buvo nufilmuotas Lietuvoje, o pirmą kartą auditorijai parodytas 70-ajame Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje (2013 m.).

Filmo istorija vystosi sovietinės okupacijos metais, buvusiame Rytprūsių kaime. Pasakojama keleto be tėvų ir artimųjų likusių vokiečių vaikų, iš buvusių Rytprūsių teritorijos, pavojų kupina kelionė į Lietuvą. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir prasidėjus žiauriai sovietų okupacijai, jie čia ieško prieglobsčio ir maisto. Įtaigiai vaizduojama, kaip maži, likę vienui vieni vaikai, bando išlikti gyvendami miške: ginantis nuo persekiojančių kareivių kulkų – plaukia per Nemuną, braido pelkėmis, klaidžioja miškais.

Mažai žinoma tema

Po filmo vykusioje aktyvioje diskusijoje su žiūrovais, režisierius R. Ostermanas atskleidė, kad apie „vilko vaikus“ jo gimtinėje – Vokietijoje, nėra daug žinoma: „Manęs žmonės anksčiau klausinėdavo: kas tai per vaikai? Kokie jie? Ar jie gyvena miškuose, apaugę plaukais nuo galvos iki kojų?“, – prisiminė aplinkinių samprotavimus režisierius.

Jo manymu, apie „vilko vaikų“ temą, anksčiau nebuvo žinoma absoliučiai nieko, žymiai populiaresnės temos anuomet buvę – Antrasis pasaulinis karas, pokario metas: „Galbūt tuo laikotarpiu, „vilko vaikai“ turėjo per mažai lobistų, todėl neišgalėjo atverti šios temos visuomenei?“, – svarstė R. Ostermanas.

Susijęs asmeniškai

Autorius atskleidė, kad „vilko vaikų“ istorijomis pradėjęs domėtis prieš 7-erius metus, kai atidžiau panagrinėjęs šeimos istoriją – pirmąkart susidūrė su „vilko vaikų“ sąvoka:

„Mano mamos šeima kartu su broliu, prieš baigiantis Antrajam pasauliniam karui, turėjo bėgti iš savo gimtinės – tuometinio Rytprūsio. Netikėtai atradau „vilko vaikų“ temą. Tai man padarė didžiulį įspūdį, todėl nusprendžiau ją pasirinkti savo pirmajam filmui“, – teigė R. Ostermanas. Ir pridūrė, kad tam ruošdamasis, jis atliko daugybę tyrimų, susitikinėjo su „vilko vaikais“ gyvenančiais Vokietijoje, išsamiai studijavo literatūrą.

Realybė-žiauresnė

Autorius pasakojo išsiuntęs daugybę laiškų Vokietijos „vilko vaikams“. Jiems ši tema vis dar skaudi: „Žmonės, kuriuos sutikau – dažnai man sakydavo: „Ponas Ostermanai, aš Jums dabar papasakosiu savo istoriją ir daugiau jos nebepasakosiu – niekam!.“ Išties, neįtikėtinai sunku dalintis savo patirtimi apie tokį sudėtingą gyvenimo tarpsnį“, – teigė R. Ostermanas.

Režisierius pripažino, kad tikrosios „vilko vaikų“ istorijos realybėje – žymiai liūdnesnės ir dramatiškesnės, nei rodoma filme. Pavyzdžiui, gamta vasaros, o ne žiemos metu pasirinkta dėl to, kad nenorėta sudaryti dvigubą neigiamą įspūdį: perteikti ir taip sunkų „vilko vaikų“ gyvenimą, kasdien kovojant už išlikimą bei visa dar sustiprinti negailestingų žiemos gniaužtų epizodais.

Švelnesnės išraiškos formos jame pasirinktos, nenorint išgąsdinti žiūrovo: „Tenorėjau nieko apie tai nežinančius žmones, supažindinti su „vilko vaikais“, o ne išgąsdinti ir atstumti juos nuo šios temos“, – atviravo režisierius.

Diskutuotinas epizodas

Po filmo vykusiosje diskusijoje, vienos žiūrovės nepasitenkinimą ir kritiką sukėlė filmo scena, kurioje „vilko vaikus“ savo prieglobstin trumpam priima lietuviai partizanai, o vėliau vienas jų – puola mergaitę, tarsi kėsindamasis išprievartauti, tačiau kiti partizanai tą pastebėję – iškart nenaudėlį sudrausmina.

Filmo žiūrovei ši scena pasirodė „iškraipanti istorinius faktus ir neatitinkanti realybės, nes 1946 m. (kuomet vyksta filmo veiksmas) lietuviai partizanai nebuvę amoralūs ir negalėję taip pasielgti“.

R. Osterman į šią žiūrovės nuomonę sureagavo atsakydamas: „Šiuo epizodu neteigiu, kad visi lietuviai partizanai galėjo taip elgtis, tiesiog norėjau parodyti, kad „vilko vaikai“ niekada nesijausdavo saugiai, nesvarbu – ar jie susitiktų su kareiviais, ar su ūkininkais, ar su partizanais. Konkrečiai šioje scenoje – vienas iš partizanų kėsinosi išprievartauti mergaitę – tačiau kiti partizanai tą pastebėję, iš karto sudraudė užpuolėją. Darkart pažymiu, jog filme nesiekiau parodyti partizanų iš blogosios pusės. Tiesa, skaičiau apie tokią istoriją, tačiau negaliu patvirtinti, ar ji vyko iš tikrųjų“, – aiškino režisierius.

Šiandienai svarbus filmas

Per festivalio atidarymą kalbėjęs Kauno miesto mero pavaduotojas Vytautas Vasilenko džiaugėsi: „Romuva“ –  seniausias Kauno kino teatras, tarsi avangardinis, kuriame vyksta Europos šalių kino forumas „Scanorama“,  prancūziško kino festivalis „Žiemos ekranai“, o dabar – jau  ketvirtą kartą turime galimybę dalyvauti „Vokiško kino dienose“.

„Filmas „Vilko vaikai“ – tampriai surištas su Lietuva, čia atskleistas karas ir jo padariniai. „Vilko vaikų“ tema šiandienoje tikrai nėra išplėtota – Europoje žmonės apie ją labai mažai žino, tad neabejoju, kad šis filmas bus labai aktualus“, – įsitikinęs V. Vasilenko.

Jis pastebėjo, kad vokiškas filmas – labai dažnai nagrinėja sudėtingus ir aktualius gyvenimo aspektus: „Istorinius praeities perversmus, identiteto paieškas, socialinę įtampą, virsmą suaugusiu žmogumi ir galiausiai – meilę“.

Ieškos žiūrovo

R. Ostermanas pasakojo, kad filmas „Vilko vaikai“ jau rodytas Venecijoje, Čikagoje, šiuo metu – Lietuvoje. Tiesa, jis norėtas pristatyti ir Vokietijoje, Berlyno tarptautiniame filmų festivalyje „Berlinale“, tačiau, pasak režisieriaus, festivalio rengėjai nepanoro jo rodyti. Režisierius žada, kad rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais šį filmą kino salėse pirmąkart išvys ir Vokietijos žiūrovai.

Kalbėdamas apie tolimesnę filmo kelionę – R. Ostermanas atskleidė: „Toliau „Vilko vaikai“ keliaus į Norvegiją, planuose – ir Taivanas. Labai norisi, kad ši tema būtų žinomesnė kuo platesniam žmonių ratui“, – sakė režisierius R. Ostermanas.

Papildomas „Vilko vaikų“ seansas Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centre vyko kovo 7 d., o „Vokiško kino dienų“ metu nespėję filmo pamatyti Lietuvos žiūrovai dar turės galimybę tai padaryti netrukus  prasidėsiančiame festivalyje  „Kino pavasaris“.

Dvylika „Vokiško kino dienose“ rodomų filmų vasario 26- kovo 26 d. turi galimybę pamatyti 7-ių Lietuvos miestų kino gerbėjai: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Neringos žiūrovai.