P.Mendeika. Ar tik Kaziuko turgui dirbs kultūrinės industrijos regionuose?

Daug yra sakančių, kad Lietuva – maža šalis.  Per maža rimtam verslui plėtoti.

Taip, mūsų rinka tikrai nedidelė, tačiau mūsų verslas  atranda vis naujas rinkas ir naujas plėtros galimybes toli už respublikos ribų, taip pat ir  mokslas, bendradarbiaudamas su verslu, plečia savo  įtakos sferą. Tačiau kodėl tai netaikoma dailiesiems amatams regionuose?

Kodėl kol kas vis dar mažai kalbama apie kultūrinių industrijų svarbą, jų įtvirtinimą, plėtrą ir potencialą versle? Ar kultūrinės industrijos negalėtų būti ta sritis, kuriai Lietuva nebūtų per maža?

Jau vien tai, kad kultūrinės  industrijos daug lengviau įveikia sienas – didelis pliusas.

Čia derėtų pridurti, kad prie kultūrinių industrijų sukurto produkto skvarbos pasaulyje svariai galėtų prisidėti ir mūsų emigrantai, kurių nemaža dalis yra iš Lietuvos regionų  ir  natūraliais saitais yra su jais susieta. Tai galimybė ne tik jų verslumui  plėtotis, bet ir stiprinti  ryšius su Lietuva, verslo ryšius. Šį abipusiai naudingą ryšį derėtų tinkamai panaudoti. Tuomet Lietuvos mažumas taptų netgi privalumu, nes nedidelėje šalyje  kuo puikiausiai galima sukoncentruoti ne tik verslo,  mokslo, bet ir meno slėnius, kurie „skėčio” principu galėtų  skleistis visoje šalyje, neprarasdami nacionalinio savitumo, o kūrybingai bendradarbiaudami, ir tik sustiprintų vienas kitą platesnei plėtrai.

Vilnius ir Klaipėda jau kuria savo kultūrinių industrijų centrus, tokius ruošiamasi statyti ir kituose stambesniuose miestuose. Šių centrų koordinuojamos kultūrinės industrijos  galėtų  aprėpti  visus Lietuvos regionus – nuo rajoninių miestų iki kaimų, padėtų jiems rasti  finansavimo šaltinius, rašyti europinius projektus, rengtų parodas-muges ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje, padėtų susirasti partnerius svetur. Išplėtotos kultūrinės industrijos ne tik sukurtų kaimuose daug naujų darbo vietų,  atvertų  regionų žmonėms naujas rinkas, bet ir  skatintų natūralias, nuo senų senovės čia buvusias,  ne dirbtines  traukas vietos verslui plėtotis.

Visi žinome, koks populiarus ir vertinamas užsienio rinkose yra rankų darbas – o juk mūsų miesteliuose ir kaimuose dar yra nuostabių audėjų, pynėjų, kalvių, puodžių, stalių ir kitų amatininkų, išlaikiusių savo darbo paslaptis ir tradicijas. Jų gausą ir potenciją labai vaizdžiai parodo  kad ir Kaziuko mugė Vilniuje – į ją suplūsta tokia gausybė kultūrinių amatų meistrų iš regionų, kad per pirkėjų antplūdį Vilniaus senamiestyje ir jį supančiose gatvėse sunku prasibrauti iki prekystalių.

Tačiau mugė baigiasi, dailiųjų amatų meistrai išsivažinėja po miestelius ir kaimus ir palikti likimo valiai laukia kitos mugės, kurioje vėl galės realizuoti savo darbus. Ir taip metai iš metų be jokios  perspektyvos plėsti savo verslą.

Būtina šias tradicijas perimti, ugdyti ir regionų profesinėse technikos mokyklose įvesti naujas, su kultūriniais amatais susijusias specialybes, aktyviai remti kuriamus  kaimuose kultūrinių inovacijų centrus, praplečiant  merdinčių kultūrnamių veiklą. Kultūrinių inovacijų centrai jokia naujiena, pavyzdžiui, Suomijos kaime, kuriasi jie ir pas mus, turi geras perspektyvas ir  gali būti finansuojami ne tik iš vargano Kultūros ministerijos biudžeto, bet ir iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, ES regioninės plėtros ar Ūkio ministerijos  projektinių  lėšų.

Žinoma, tam reikėtų ne tik centrinės valdžios supratimo bei pritarimo, bet ir vietos valdžios iniciatyvos, kuri, deja, dabartiniais įstatymais nėra skatinama. Ir, be abejo, konkrečių veiksmų bei tam skiriamų lėšų – ne tik žodžių.

Kad  ne visi valdančiosios koalicijos atstovai tai suvokia, liudija ir faktas, kad šių metų biudžete numatyta vos 20 milijonų litų šioms visos valstybės reikmėms, o tai mažiau nei po pusę milijono kiekvienam rajonui. Maža to, beveik visos šios lėšos yra skiriamos  vien kaimo turizmo plėtrai,  kai tuo tarpu net krizės metais kultūrinių industrijų skatinimui  buvo skiriama  gerokai  daugiau. Čia derėtų prisiminti ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimą sugražinti kultūrai jos pačios uždirbtus pinigus.

Gaila, kad šio klausimo svarbos dažnai neįvertina ir patys menininkai – matyt, toji pati sovietinio supratimo  dvasia bus  gerokai paveikusi ir jų mąstymą. Dažnas iš jų vis dar mano, kad kultūrinės industrijos – tai saviveikla, „chaltūra”, popsas, skirtas prastuomenei, plačiosioms masėms.

Taip, kultūrinės industrijos skirtos plačiam vartojimui, tačiau jų vertė beigi kokybė priklauso tik nuo mūsų ir mūsų profesionalaus požiūrio į šią sritį.

Tik nereikia iš visos kultūros komponentų suplakti kokteilio, kai nesusigaudoma, kas yra kas. Kultūroje galioja tos pačios ekonominės taisyklės ir dėsniai, tik  būtina atskirti, kokie yra aukštojo meno, o kokie – kultūrinių industrijų tikslai, uždaviniai bei funkcijos.

Aukštoji kultūra – tai mokslas, o kultūrinės industrijos – jo realizacija, sukuriantį  svarią  nacionalinio produkto dalį (5 %) ir maitinanti bei suteikianti galimybę plėtotis tai pačiai  aukštajai kultūrai.

Kultūrinės industrijos veikia ne tik kultūrinėje gamyboje, to taip pat negalima pamiršti. Ką gamintų mūsų lengvoji pramonė be dizainerių, dailininkų, ką statytų statybininkai be architektų, interjero ir eksterjero kūrėjų ir t.t.? Nepersūdysiu teigdamas, kad be menininkų sustotų visa mūsų pramonė.

Nauji laikai visada susiję su naujais iššūkiais.  Todėl  reikia bent pabandyti suvokti – nors tai ir būtų sunku, kad kultūrinės industrijos, realizuodamos aukštojo meno idėjas, ugdo ir kitų ekonomikos  sričių kūrybingumą, o  nuo jo  nemažai priklauso, ar  visada jausimės maži.

Kita vertus, kultūrinių industrijų  įsitvirtinimas ir plėtra  ne tik  susijusi su naujomis darbo vietomis,  kaimo regionų  atgaivinimu ir modernizavimu, bet  ir su  pilietiniu  kaimo žmogaus orumu, su jo gyvenimo  įprasminimu.  Jeigu valdžia bus abejinga šiam projektui, vadinasi, jai nerūpi  ir  žmogaus orumas, juolab jo pilietinė branda.

Žinoma, kultūrinės industrijos neišspręs visų šalies ekonominės plėtros problemų regionuose, tačiau šiai sričiai skirti deramą dėmesį privalome.

Kultūrinių industrijų  klausimas –  tai ir  testas dabartinei valdžiai. Išlaikys ar neišlaikys?

Autorius yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys