Jaunų žmonių tarpe kasmet vis labiau populiarėja savanorystės idėja. Dažnai tenka išgirsti, kaip žmonės tam tikrų programų pagalba savanoriauti išvyksta net į tolimas pasaulio valstybes. Kasdien internete galima aptikti žinučių, kurios kviečia savanoriauti rengiamuose kultūriniuose (ir ne tik) renginiuose, ar savanoriškais pagrindais prisidėti prie įmonių veiklos.
Apie savanoriavimo idėjas, patirtis bei galimybes kalbama su VšĮ „Socialinis veiksmas“ atstove Jūrate Bukauskaite.
– Kokia Jūsų savanoriavimo patirtis?
– Savanoriauti pradėjau prieš 5 metus. Būdama antrame kurse dalyvavau vietinėje savanorystės programoje – „Jaunimo savanoriški metai“. Lankiau programą 9 mėnesius ir tuo pačiu metu savanoriavau „Bernardinų vaikų dienos centre“. Taip pat savanoriavau „Carito“ ,,Vaiko ir motinos globos namų” stovykloje. Po vienerių savanoriavimo metų tapau vietinės savanorystės programos „Jaunimo socialiniai metai“ vadove. Taip pat esu savanoriavusi Šv. Kryžiaus namų socialiniame centre bei namų programos ,,Senamiesčio vaikai” vasaros stovykloje. Apie pusę metų esu savanoriavusi „Carito“ slaugos ir globos namų skyriuje, taip pat esu lankiusi vienišą močiutę namuose, kuriai padėdavau apsipirkti, bendraudavau su ja.
– Kuo Jums atrodo svarbus savanoriavimas?
– Man atrodo jog nepaprastas reiškinys. Padėdamas kitam, kartu padedi ir sau. Savanoriavimas įprasmina laisvą laiką (liekantį nuo kitų savo įsipareigojimų: šeimos, mokslų, darbo ir pan.), išmoko naujų dalykų, praplečia socialinį tinklą, susirandi bendraminčių ir draugų. Tai puiki erdvė savęs ieškojimui, patirties įgijimui. Kartais tai ir naujos veiklos pažinimas, kuri gali virsti į profesinę veiklą.
– Kodėl skatinate žmones pradėti savanoriauti, kaip sekasi tai daryti?
– Mums atrodo, kad savanorystė duoda daug svarbių dalykų ir norime, jog jaunas žmogus išbandytų visa tai savo „kailiu“. Daug jaunų žmonių užsisuka savo gyvenimo rate ir geriausius gyvenimo metus, praleidžia tiesiog mokydamiesi teorinių žinių arba paskirdami savo dienas vienai darbinei sričiai, o savanorystė tai niša, kur gali įprasminti savo turimas žinias praktiškai, patikrinti kiek jos veikia realiame gyvenime ir be didelių įsipareigojimų išbandyti kaip sekasi viena ar kita veikla, pažinti save.
Kviesti jaunus žmones savanoriauti sekasi gana įvairiai. Vieni jaunuoliai patys jaučia motyvaciją savanoriauti ir yra žmonių, kurie apie savanorystę nėra girdėję arba girdėjo, tačiau nežino arba net nepagalvoja, jog ir patys galėtų savanoriauti, jog visai šalia savo namų gali būti reikalingi ir imtis savanoriškos veiklos. Tokiu atveju mūsų tikslas – parodyti jaunam žmogui, kas yra savanorystė, atskleisti, kad ir jis gali savanoriauti, kad yra labai daug skirtingų savanorystės vietų ir veiklų ir gali pasirinkti sau tinkamiausias.
– Turite sukūrę filmą apie savanorystę, plačiau papasakokite apie jį.
– Tai dokumentinis filmas – ,,Kita stotelė”. Šis filmas programos ,,Veiklus jaunimas”, finansuotos jaunimo iniciatyvos ,,savanoriAUK”, rezultatas. Projektas susidėjo iš kelių etapų. Viename iš jų jauni ir aktyvūs projekto vykdytojai kūrė dokumentinį filmą, kuriame yra siekiama atskleisti užsieniečių, savanoriaujančių Lietuvoje, lietuvių, savanoriaujančių užsienyje bei lietuvių savanoriaujančių Lietuvoje patirtis. Taip pat filme nagrinėjama savanorystės sąvoka, tarpkultūrinė ir socialinė savanorių integracija, tolerancija ir lygios galimybės visiems. Filmas leidžia iš arti pažiūrėti į savanorių kasdienybę – džiaugsmus ir rūpesčius, visuomenės požiūrį į neatlygintinai dirbančius žmones. Filmas buvo filmuojamas įvairiuose šalies miestuose – tiek didmiesčiuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, tiek ir mažesniuose miestuose, kaip Panevėžyje, Plungėje, Telšiuose, Birštone bei Kalvarijose. Pagrindinis projekto ,,savanoriAUK” tikslas – populiarinti savanorystės idėją šalyje, tai puikiai atskleidžia ir filme pateikti pokalbiai.
– Geriausias prisiminimas savanoriaujant.
– Man geriausias prisiminimas, tai pirmieji mano savanorystės metai. Kai lankiau „Jaunimo socialinių metų programą“, skirtą savanoriams. Visi tie 9 mėnesiai buvo ypatingi. Esu dėkinga savo vadovėms, kurios tais metais koordinavo programą ir rūpinosi jog kiekvienas kassavaitinis susitikimas bei išvykstamasis seminaras būtų tikrai prasmingas ir reikalingas. Pamenu, jeigu susitikimo dėl vienokių ar kitokių priežasčių kokią savaitę nebūdavo liūdėdavau, atrodydavo, jog tą savaitę kažko trūko.
– Linkėjimas žmogui, kuris dar nėra savanoriavęs.
– Išbandyk savanorystę – tikrai nepasigailėsi!
