J. Valatka. Socialdemokratų partijos ir Tėvynės sąjungos (konservatorių) politika. Ar skiriasi?

Savo laiku buvęs socialdemokratų vadovas prof. A.Sakalas  komunistų partijos įpėdinę LDDP ir konservatorių partiją vadino broliais dvyniais. Matomai taip lygino tik dėl to, kad abi partijos, žodžiais pabrėždamos nesutaikomą priešiškumą, savo veiksmais užtikrindavo absoliučią veiksmų vienybę oligarchinio kapitalo naudai. Ypatingai tai galima pažymėti apie buvusią demokratinę darbo partiją dabar besivadinančią LSDP. Profesorius Sakalas neseniai publikuotame savo straipsnyje padarė išvadą, kad LSDP ir TS-KDP koalicija negalima. Galima suabejoti. Verta pažvelgti į abiejų partijų praktinius veiksmus.

Mokesčių politika

Visokiais būdais iškoneveikta, taip vadinama, naktinė mokesčių reforma neabejotinai naudinga stambiajam kapitalui, iš esmės nekeičiama ir esant dabartinei valdančiajai koalicijai, vadovaujamai socialdemokratų partijos. Atvirkščiai, vietoj to, kad būtų grąžintas į buvusį lygį pelno mokesčio tarifas, kas būtų būdinga socialdemokratams, kad būtų užkamšytos konservatorių ir liberalų padarytos mokestinės lengvatos atskiroms kapitalo grupėms, penkiais procentiniais punktais sumažinamas dividendų apmokestinimas. Tuo pačiu niekaip nerandama finansavimo šaltinio nusavintų pensijų grąžinimui. Mąstoma apie naujų mokesčių įvedimą, apie monopolinių energetikos objektų pardavimą, apie energetinių paslaugų branginimą. Galų gale priimamas politinis sprendimas padidinti alkoholio akcizų dydžius, nors ir dabar šie akcizų mokesčiai nesurenkami. Lakmuso popierėliu tampa mažųjų bendrijų įstatymo mokestinės lengvatos, sudarančios galimybę, kad ir milijardinių apyvartų finansiniams dariniams išvengti atitinkamų socialinio draudimo mokesčių. Socialdemokratų partijos viršūnė šiuo klausimu nematė reikalo nieko keisti. Ryškiai matosi, kad konservatorių pradėta mokesčių politika, naudinga tik stambiajam kapitalui, toliau sėkmingai tęsiama. Suprantama, progresinių mokesčių idėja paslepiama giliame stalčiuje.

Darbo apmokėjimo politika

Darbo apmokėjimas Lietuvoje vienas mažiausių Europos sąjungoje. Minimali mėnesinė alga taip pat. Dabartinės valdančios daugumos nuopelnas pakelti MMA iki 1000 Lt buvo absoliučiai būtinas. Tą patį būtų padariusi bet kuri išrinkta valdžia. Tačiau ir siūlymas MMA pakelti iki 1500 Lt yra visiškai logiškas.

Nebūtina išvardinti visas Lietuvos ūkio sritis kur kainos yra europinės, o darbo apmokėjimas skiriasi kelis kartus ne Lietuvos dirbančiųjų naudai. Deja, kol kas nulemia darbdavių godumas ir kolektyvinio dirbančiųjų pasipriešinimo stoka. Todėl, norint bent kiek taisyti padėtį, nelieka nieko kito, kaip valdžiai valine tvarka kelti MMA ir biudžetinio darbo apmokėjimo kartelę. Verslas turės prie to prisitaikyti.

Bet tiek konservatoriai, tiek socialdemokratų partijos premjeras, savo laiku pareiškęs, kad jis už laisvosios rinkos ekonomiką, nemato reikalo to daryti. Na, galbūt, jei ir kelti, tai tik simboliškai. Tam pritaria ir prezidentė, atlyginimų kėlimą susiedama su euro įvedimu. Bet tai absoliuti netiesa. Euro įvedimui tokiu dydžiu padidėję atlyginimai nekeltų jokios grėsmės. Mastrichto kriterijai infliacijos lygiu tikrai nebūtų viršyti. Kaip matome, tiek konservatoriai, tiek socialdemokratų partija čia pilnai sutaria.

Energetikos politika

Nežiūrint į tai, kad Lietuvos žmonės referendume aiškiai pasisakė prieš atominę energetiką, Lietuvoje socialdemokratų partijos premjeras veda derybas su Japonijos atomininkais, bando gaivinti susitarimus su Estija ir Latvija ir neatsisako minties statyti atominę jėgainę prieš Lietuvos žmonių valią. Visiškai pritariant konservatoriams.

Elektros energetikoje taip pat nieko naujo. Viskas tęsiama taip, kaip nubrėžė konservatoriai. Taip vadinamoje elektros rinkoje tarpsta tarpininkai, kurie nei energiją gamina, nei ją perduoda, bet puikiai gyvena vartotojų sąskaita. Būsimo dujų terminalo pajėgumai dalinami privatiems subjektams jiems suteikiant dujų tiekimo licencijas taip, kad bus galima nenustebti, jeigu, pradėjus veikti terminalui, dujų kainos vartotojams pigs tik simboliškai.

Socialinė politika

Vienas jautriausių visiems Lietuvos žmonėms klausimų yra pensijų klausimas. Visi mes kada nors būsime pensininkais. Na gal ir ne visi to sulauks, tačiau tikėtis verta. Ką daro šiuo ypač jautriu klausimu socialdemokratų partijos valdžia? Ogi tęsia konservatorių nubrėžtą liniją. Tęsia privačių pensijų fondų maitinimą prasiskolinusio biudžeto lėšomis. Tuo pačiu remia privačius bankus mokesčių mokėtojų pinigais iš bankų skolindamasi ir mokėdama jiems palūkanas. Apgaunami ir būsimi pensininkai. Jiems aiškiai nesakoma, kad dalyvaujantiems antros pakopos pensijų fonduose bus ženkliai sumažinamos Sodros mokamos pensijos.

Žemės nuosavybės klausimai

Žemės klausimai Lietuvoje visada buvo aktualūs. Neveltui konservatorių valdžia žemę pavertė preke, kurią buvo galima kilnoti kur nori. Tačiau žemė niekada nebuvo ir nebus preke su visomis visuotinai pripažintomis  prekei būdingomis savybėmis, nors ją rinkos sąlygomis galima pirkti ir parduoti. Jeigu visus prekėmis pripažintus darinius galima pagaminti, žemės dar niekas, išskyrus dangiškas jėgas, nepagamino.

Teritorijų, žemės nuosavybės klausimai yra valstybių egzistencijos klausimai. Dėl šių klausimų sprendimo vyko patys žiauriausi žmonijos konfliktai, nusinešę milijonų žmonių gyvybes. Pastaruoju metu visu aštrumu šis klausimas iškilo ir Lietuvoje. Valdžios ir ją palaikančio elito nenoras rengti referendumą, nors didžiulių pastangų dėka yra surinkta virš trijų šimtų tūkstančių parašų, dar labiau padidina valdžios atotrūkį nuo eilinių Lietuvos žmonių. Konservatoriai kartu su socialdemokratų partijos premjeru užima tą pačią poziciją. Jų nuomone referendumo iniciatoriai tik klaidina Lietuvos žmones.

Prezidento rinkimai

Galima įtarti, kad tarp esamų valdžios viršūnių sutarta ir valdžia jau pasidalinta. Socialdemokratų partija nekelia savo populiariausių politikų. Premjeras, kuris galėtų mesti pirštinę dabartinei prezidentei, neria į krūmus. Jį tenkina dabartinė premjero pozicija. Keliamas kandidatas Balčytis, kuris, suprasdamas, kad nugalėti rinkimuose dabartinę prezidentę šansų nėra, dalyvauja ir Europos parlamento rinkimuose pirmu socialdemokratų partijos sąrašo numeriu. Žymiai rimtesnį iššūkį negu Balčytis, galintis dabartinei prezidentei mesti Andriukaitis, socialdemokratų partijos nekeliamas. Tai reiškia, kad socialdemokratų partijos viršūnes tenkina dabartinė esamos valdžios padėtis. Tai absoliučiai atitinka ir konservatorių norus, nes jie pareiškė remią dabartinės prezidentės kandidatūrą.

Ir tai toli gražu ne visi klausimai, kuriais puikiai sutaria socialdemokratų partija ir konservatoriai.

Vien iš paminėtų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad tiek socialdemokratų partija, tiek konservatoriai vykdo tą pačią stambiajam kapitalui naudingą politiką, kuriai pritaria ir prezidentė. Politiką kuri skurdina daugumą Lietuvos žmonių. Dalis tų žmonių, kurie tėvynėje nerasdami darbą atitinkančio atlyginimo, socialinio ir ne tik socialinio teisingumo, nematydami perspektyvos, renkasi emigrantų dalią. Ir dėl šios padėties didelė kaltės dalis tenka socialdemokratų partijai, kurioje įsivyravo buvusios LDDP įtaka visais svarbiausiais klausimais. Socialdemokratijos beveik neliko. Nežinau, ką dabar apie tai turėtų pasakyti socialdemokratų vardu besivadinančios partijos garbės pirmininkas prof.A.Sakalas.

Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos valdybos narys.