Z. Zinkevičius. Lenkiškai kalbantys lietuviai

Juos vadiname įvairiai: tiesiog lenkais, Lietuvos lenkais, etniniais lenkais, Vilnijos autochtonais ir dar kitaip. Iš tikrųjų tai yra lenkiškai kalbantys lietuviai. Tokiais jie tapo čia pat, Lietuvoje. Nėra atsikėlę iš Lenkijos, nors anksčiau jų ideologai būtent taip ir aiškindavo. Kūrė teorijas apie masinę lenkų kolonizaciją Lietuvoje (iš tikrųjų tokios niekuomet nebuvo), apie kilmę iš belaisvių, kurių narsieji senovės lietuviai iš Lenkijos daug parsivarydavo.

Tie belaisviai esą ir sulenkino vietinius gyventojus. Bet taip niekur nėra buvę, užsilaikę svetimame krašte patys belaisviai nutausta.

Įsitikinus tokių aiškinimų absurdiškumu, pagaliau buvo liautasi šią lietuvių tautos dalį kildinti iš Lenkijos. Imta tvirtinti, kad tie „lenkai“ iš seno gyvena Lietuvoje. Kaip jie čia atsirado, apie tai vengiama kalbėti. Lietuviška jų kilmė nutylima. Tokią kilmę laikoma žeminančia. Juk iki tautinio atgimimo lietuviškai yra kalbėję tik valstiečiai baudžiauninkai. Apie tai, kad senovėje lietuviškai kalbėjo ne tik baudžiauninkai, bet ir diduomenė, vengiama net užsiminti. Lygiai taip pat nutylima, jog ir „poniškoji“ lenkų kalba Lenkijoje buvo vartojama ne tik diduomenės, bet ir valstiečių baudžiauninkų. Taigi abiejų kalbų – lietuvių ir lenkų – statusas savo valstybėse praeityje iš tikrųjų yra buvęs vienodas.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad pravartu detaliau aptarti lenkiškai kalbančių lietuvių sąvoką ir turinį, taip pat visa tai, kas su jais susiję.

Kas slypi sąvokoje lenkiškai kalbantys lietuviai?

Taip vadiname gausią savo tautos dalį, gyvenančią ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Ypač daug lenkiškai kalbančių lietuvių yra Pietryčių Lietuvoje, vadinamajame Vilniaus krašte. Jie atsirado įvairiais laikais, dalis dar senojoje Lietuvos valstybėje, ypač po Liublino unijos. Anksčiausiai lenkiškai ėmė kalbėti diduomenė. Vėliau ji tai daryti vertė savo pavaldinius. Kadangi valstybės piliečiais anuomet buvo laikomi tik kilmingieji, tai jų vartojama lenkų kalba buvo traktuojama kaip visos šalies Tarp lenkiškai kalbančių lietuvių praeityje yra buvę (iš dalies ir dabar yra) daug žymių žmonių. Prisiminkime Adomą Mickevičių ir jo amžininkus, to meto Lietuvos šviesuolius. Jie didžiavosi savo tėvyne Lietuva, tačiau nedaug tesidomėjo protėvių kalba, kurios jau nebelaikė savąja. Tai matyti, pavyzdžiui, iš Adomo Mickevičiaus lietuviško autografo, kurį yra ištyręs šių eilučių autorius, žr. Baltistica, XIX(1), 1983, 74–90 (perspausdinta: Zigmas Zinkevičius Rinktiniai straipsniai, II 312–333).

Lietuviai valstiečiai lenkiškai kalbėti išmoko daug vėliau negu diduomenė. Lenkų kalbininkė Halina Turska, tyrusi lenkų kalbos atsiradimą Lietuvoje, nustatė, kad artimos Vilniaus apylinkės prie lenkų kalbos perėjo tik devynioliktojo amžiaus paskutiniame ketvirtyje. Daugelyje Pietryčių Lietuvos vietovių lenkų kalba buvo prievarta įdiegta tarpukario okupacijos metu, taip pat bolševikų valdymo laikais, vykdant stalininę polonizaciją. Ilgą laiką vykęs kalbų keitimas, visoks jų maišymasis, žmonėse nuslopino tautinį jausmą, jie ėmė net tautybę painioti su tikyba. Iš čia atsirado vietinio (tuteišio) sąvoka, savotiškas tautybės pakaitalas.

Dabar dori lenkiškai kalbančių lietuvių šviesuoliai neneigia savo lietuviškos kilmės, stengiasi geriau pramokti protėvių kalbą, nevengia jos vartoti. Toks yra, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, kuris, be kita ko, kartais net pasirašydavo nesulenkinta pavarde Milašius. Jo tolimas giminaitis Oskaras Milašius, su kuriuo Česlovas kažkiek palaikė ryšius, buvo grįžęs prie protėvių kalbos ir lietuvių tautybės.

Tačiau tarp lenkakalbių lietuvių atsirado ir tokių, kurie pridarė Lietuvai labai daug žalos. Prisiminkime maršalą Juzefą Pilsudskį (pavardė nuo Pilsūdai – vietovės Žemaitijoje, iš kur kilo Pilsudskių giminė, turėjusi Giniotų pavardę, kurią vartojo ir pats J. Pilsudskis) ir jo parankinį generolą Polszczyzna litewska (lietuviška lenkų kalba) – taip Lenkijoje vadinama lenkakalbių lietuvių kalba. Ji išlaikė gausybę lietuvių kalbos elementų, kurie apima visus kalbos klodus: fonetiką, gramatiką ir žodyną. Tą kalbą yra nemaža tyręs ir šių eilučių autorius.

Iš šios kalbos, o ne Lenkijoje vartojamos, plūdo į lietuvių kalbą polonizmai ir kitokios svetimybės. Dar ir dėl to ji yra mums įdomi ir verta. Lenkų dialektologai šios kalbos nelaiko savo tarme (taip kartais ją pavadina tik neišprusę žmonės, neišskiriant nei lietuvių), nesieja jos su jokia lenkų kalbos tarme. Tarp jų nėra nieko bendra.

Vilnius – Lietuvos, ne Lenkijos, sostinė. Lenkai Vilniaus niekuomet savo sostine nėra laikę. Vilniaus kraštą Pilsudskis ir jo pasekėjai vadino Litwa Środkowa (Vidurinė Lietuva, ne Vidurinė Lenkija). Jie kūrė dar Rytinę (dabartinės Gudijos teritorijoje) ir Vakarinę (arba Kauno) Lietuvas, bet nėra nei mažiausio abejojimo, kad lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, turinti, kaip minėta, labai daug lietuvių kalbos elementų.

Dabar plačiai besireiškianti, Valdemaro Tamoševskio vadovaujama, Lenkų rinkimo akcija yra traktuotina kaip antilietuviška organizacija, sukurta kenkti Lietuvos valstybei. Ji šmeižia tą valstybę ir lietuvių tautą, skleidžia demagogiškas, nieko bendra su Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorija neturinčias mintis, kelia Lietuvoje sąmyšį ir tuo didina lietuvių ir lenkų nesantaiką. Visi, kas šią organizaciją palaiko, kenkia Lietuvai, neišskiriant nė tokių, iš pirmo žvilgsnio atrodančių nekaltų tvirtinimų, kaip istoriko Alfredo Bumblausko skleidžiama nuomonė, esą dr. Jonas Basanavičius tautinio atgimimo laikais yra padaręs mums žalą, nukreipdamas atgimimą tautine, o ne tokia linkme, kokios norėjo lenkai.

Be lenkiškai kalbančių lietuvių, yra ir tokių, kurie kalba gudiškai (baltarusiškai). Jų, kaip ir lenkiškai kalbančiųjų, labai daug. Pati gudų kalba – rytų slavų kilmės. Su rytų slavais lietuviai praeityje turėjo glaudžius santykius. Šių slavų kilmės buvo ir senojoje Lietuvos valstybėje vartota raštinių (kanceliarinė) kalba, sukurta Lietuvos valstybės piliečių savosios valstybės reikalui ir vartota tol, kol ji tai valstybei buvo reikalinga. Tos raštinių kalbos šnekamuoju variantu ėjo ano meto gyvoji rytų slavų kalba, iš kurios ilgainiui išsirutuliojo dabartinė gudų (baltarusių) kalba.

Mažojoje, arba Prūsų, Lietuvoje buvo vokiškai kalbančių lietuvių. Praeityje jie sudarė didelę vietinių gyventojų daugumą. Esama kažkiek jų ir dabar Vokietijoje bei kitose vokiečių kalbą vartojančiose šalyse.

Dėl XVIII amžiaus pabaigoje pradėtos vykdyti prievartinės germanizacijos, lietuvių kalbos ir apskritai lietuvių persekiojimo atsirado tarp mažlietuvių tautybės pakaitalas šišioniškis, atitinkantis Rytų Lietuvos tuteišį. JAV gyvena daug angliškai kalbančių lietuvių. Esama jų ir Anglijoj, taip pat kitose anglakalbėse valstybėse. Romaniškomis kalbomis kalbančių lietuvių yra Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje (nedaug) ir Pietų Amerikos šalyje, daugiausia Argentinoje (ispanų) ir Brazilijoje (portugalų). Tą patį reikia pasakyti ir apie kitas šalis, kuriose yra daugiau ar mažiau tų šalių kalbomis šnekančių lietuvių, tarp jų ir labai žymių žmonių, garsių mokslininkų. Minėtinas semiotikas mokslo kūrėjas Algirdas Julius Greimas, su kuriuo šių eilučių autoriui teko daug bendrauti.

Paryžiuje Algirdas Julius Greimas paprastai kalbėdavo prancūziškai, o parvažiavęs į Lietuvą – tuoj pat tapdavo šimtaprocentiniu lietuviu. Rusijoje liko nemaža rusų kalbą vartojančių lietuvių, Latvijoje – kažkiek kalbančių latviškai, Estijoje – estiškai (nedaug). Priešingą reiškinį – lietuviškai kalbančių nelietuvių – nėra daug. Lietuvoje tokių pasitaiko tarp rusų, vokiečių, latvių, karaimų, totorių ir kitų. Viso to, kas pasakyta, negalima išleisti iš akių tiriant lietuvių ir kitų tautų istoriją. Į tai ir norima atkreipti šio straipsnio skaitytojų dėmesį.