Sekmadienio sakmė. Zuikelia rašybas

Zuikelis dieną miežiuos ganėsi. Ir pamati jį medinčiai, sukvieti strielčių pulką, šunų atsivedi gaują, apspita zuicelį iš visų šalių.

Visi šauki:
– Šiandien zuikiui smertis!

Zuikelis, paka[u]šį kasydams, pamislija, ką reik daryt:
– Reiks pirmia[u] laikyt dalybas, kam ką užrašysiu, luk matau, jau šiandie nišspruksiu. Kailį mano duokit kažemėkui, plaukelius kepurninkui, kojeles nupjovę bile kam šluostyklei, auseles vaikeliams zabovui, galvelę skalikams, grobus varnai, mėsą ponams, kaulelius šuneliams, o širdelę patelei, mana patelei. Šermenis kelkit jūs, ponai, triūbas tėst mana vargonai, valgydami atsidūsėkit, mane minėdami, iš širdies.

Vislab vos priskyrus, iš visų šalių an zuikučia ėja. Kurtai loja, tarnai trūbyja, ponai rankoms moja, strielčiai šovi, iš pūčkų ugnys tiška, giria skambėja no šauksma, o kiškis sveiks į girią pasmuka.

– Nėr čia jo, nėr čia jo!

Užrašė Kristupas Jurkšaitis, 19 a. [Lietuviškos pasakos yvairios. Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago, 1903.]

***

Tautos išmintis moko, kad net aršiausioje apgultyje, baubiant didžiausioms grėsmėms, gebėjimas sukurti Darną perkelia iš pražūties gniaužtų į laisvę, į naują gyvenimo viją. Kelias į Darną grįstas aukojimu ir pasiaukojimu. Tebūnie Darna!