J.Zabarskaitė perspėja dėl lietuvių kalbos, galinčios virsti tik virtuvine

Jei nieko nedarysime, jau po 25 metų lietuvių kalba gali tapti virtuvine – bus tinkama tik kaime iš močiutės paprašyti barščių, perspėja Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė. Interviu „DELFI“ J. Zabarskaitė ragina imtis priemonių, kad ateityje savo kalba galėtume diskutuoti moderniuose mokslo centruose, apie šiuolaikinį meną ir politinius procesus.

– Pirmiausia reikia atlikti rimtus tyrimus, kiek lietuvių kalba yra įsiskverbusi į įvairias gyvenimo sritis: pradedant švietimu, mokslu, žiniasklaida, verslu, politika. Tokie tyrimai pasaulyje atliekami, yra įvairiausių kriterijų: vertimų į lietuvių ir iš lietuvių kalbos skaičiai, kalbos specialistų įdarbinimo ir uždarbio rodikliai.

Tada pamatytume, kur mūsų kalbos silpnos ir stiprios vietos. Tuo remiantis turėtume formuoti rimtą kalbos politiką ir strategiją. Tai valstybės uždavinys. Nereikia norėti, kad kokia nors advokatų kontora, kuriai patogiau tvarkyti dokumentaciją angliškai, ims ją tvarkyti lietuviškai iš ideologinių ar patriotinių paskatų. Taip nebus. Valstybė turi rūpintis savo valstybine kalba.

Pas mus daug emocijų, mes esame silpna kalbos pajautos kalbinė bendruomenė. Mes vis jaučiamės nepatogiai, kad kalbame lietuvių kalba – kasdieniniame gyvenime jaučiamės lyg truputėlį atsiprašantys, kad kalbame lietuviškai. Bet jei paliestume giluminius mūsų tautos ir kalbos gyvenimo pagrindus, tai turbūt vėl stotume už mūsų kalbą ir ją gintume.

Tyrimai ir priežastys tų reiškinių, kurie silpnina mūsų kalbą, galėtų mums padėti tapti normalios kalbinės sąmonės bendruomene.

– Vilniuje vyko mokslinė konferencija apie kalbų reikšmę. Kokios Europos aktualijos daugiakalbystės srityje?

– Dabar į prioritetus Europos Komisijoje (EK) iškeltas Europos kalbų mokymas. Mokytis kalbų brangu, reikia mokėti dėstytojams, tačiau galima įvairiais būdais mokyti nuotoliniu būdu. EK galėtų remti įvairius kalbų kursus internete. Tai nekainuotų žmonėms, jiems padėtų ir paskatintų, Europos Sąjungos daugiakalbystę padarytų dar įvairesne.

Tačiau man įdomesnės kitos mintys, kurios šiek tiek revoliucingos. Reikalingas tam tikras lingvistinis posūkis ir naujas požiūris į kalbas. Kitaip sakant, kalbos turėtų būti pradėtos rimtai vertinti ne tik kaip kultūros, socialiniai ir komunikacijos reiškiniai, bet jas reikėtų įvertinti ir kaip ekonominius reiškinius. Kitaip sakant, kalbos mūsų dabartinėje tikrovėje, kuri didžiąja dalimi virtuali, gali kurti pridėtinę vertę. Stiprios nacionalinės kalbos yra pajėgios gerai sukurti naujas idėjas. Naujos idėjos tampa inovacijomis, jeigu jos geros, konkurencingos. Jei taip yra, jos atneša pinigus, politinę naudą demokratijos plėtros atžvilgiu, taip pat kultūrinę naudą. Tie dalykai jau veikia, bet nėra rimtai apmąstyti. Jeigu juos pradėtum rimtai analizuoti, mūsų kalbinėse sampratose turėtų pasikeisti daug dalykų. Ir, matyt, turėtų pasikeisti iki tokio lygio, kad turėtume keisti net ir kalbų mokymosi būdus.

– Užsiminėte, kad į kalbą galima žiūrėti kaip į ekonominį reiškinį. Ar neatrodo, kad lietuvių kalba būtų labai maža ekonomika? Juk verslininkai nori vadinti įmones ir prekės ženklus nelietuviškais pavadinimais, pavyzdžiui, „Pay Post“.

– Reikėtų rimtų tyrimų. Pati mėgstu populiarinti mintį, kad mes Lietuvoje tikrai neturime rimtų kalbos tvarumo tyrimų. Mes sakome, kad versle reikalinga anglų kalba, nes jis yra pigesnė. Bet mes nelabai žinome. Galime plėtoti įmonę anglų kalba ir ji bankrutuos.

Tačiau galime remdamiesi mūsų kalbos jėga sukurti kažką konkurencingo, kas atneš pinigus. Apskritai mąstyme apie kalbą yra labai daug stereotipų. Mūsų smegenyse išartos kelios gilios vagos: kad kalbininkai riboti kvailiai, kad lietuvių kalba niekam nereikalinga, tinkama tik paveldui saugoti.

– EK vertimo žodžiu generalinis direktorius Marco Benedetti paragino Lietuvos atstovus, ypač pirmininkavimo metu, tarptautiniuose renginiuose kalbėti lietuviškai. Kaip vertinate tokią idėją?

– Kad mes turime gerai mokėti anglų kalbą, kuri yra tapusi Europos lingua franca – tai, manau, nesvarstomi dalykai. Bet mes anglų kalbai gyvenime turime skirti aiškią vietą – tai tarptautinio bendravimo kalba. Jeigu mes norime atskleisti lietuvių kalbos svarbą, reikšmę, jeigu mes norime ideologiškai parodyti, kad štai, mūsų valstybė yra Europos valstybių šeimoje, be jokios abejonės, tada reikia kalbėti lietuviškai. Dėl to turime puikų vertimą.

Manau, kad mūsų vertėjai šiuo metu tikrai pasiekę aukštą lygį. Pradžioje visko buvo – jie susidūrė su iššūkiu, kada greitai reikėjo kurti įvairius naujus terminus – bankininkystės, teisės. Aišku, gal ir ne viskas buvo gerai padaryta. Mūsų galvoje įsišaknijęs stereotipas, kad ES vertėjai tik darko kalbą. Iš tikrųjų ES vertėjai kuria labai neblogą lietuvių teisinę sąvokinę kalbą. Dėl to, manau, tikrai svarbu nebijoti naudotis jų paslaugomis tada, kai norime pasipuikuoti ir savo lietuvių kalba, ir Lietuva. Tai du dalykai, kurie vienas kitams netrukdo.

Jei tikrai prasčiau moki anglų kalbą, tikrai jokia gėda užsidėti ausines, paklausyti, ką oficialiame susitikime išverčia vertėjai. Ne mes vieni tokie – yra sunkiai angliškai kalbančių ir italų, ir prancūzų, ir ispanų.