Z. Vaišvila. Ar suvokiame netolimos istorijos pamokas?

Lygiai prieš 24 metus, rugsėjo 15 d., Vilniaus ir Šalčininkų liaudies deputatų tarybos siekdamos sutrukdyti Lietuvai atsiskirti nuo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos paskelbė apie lenkų autonomijos Lietuvos SSR sudėtyje sukūrimą.

Мūsų Atgimimo istorija, kurios mokome jaunąją kartą, deja, labai supaprastinta ir deklaratyvi. Žinome, kad kažkada įsikūrė Sąjūdis, nenorime prisiminti jo tikrojo pavadinimo ir esmės. Dar žinome, kad buvo mitingai ir gražus Baltijos kelias, vėliau – Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji. Ir viskas.

Neretas moksleivis, mano paklaustas, nuo ko Lietuva tapo nepriklausoma, pasimesdavo. Sulaukęs šio klausimo, mūsų švietimo sistemos auklėtinis net nepagalvoja, kad buvo tokia valstybė – Tarybų Sąjunga.

Nežinant priežastinių ryšių ir atsakymų į tokius klausimus, pvz. kodėl buvo Baltijos kelias, šią savaitę pakartotas Katalonijoje, jaunajai kartai sunku suvokti ne tik, kas ir kodėl tuomet vyko, bet ir susigaudyti šios dienos ne mažiau svarbiuose politiniuose procesuose. Primiršę tai, ir mes patys ieškome atsakymų į klausimus, kurių neturėtume ieškoti.

1989 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų liaudies deputatų tarybos paskelbė apie lenkų autonomijos Lietuvos TSR sudėtyje sukūrimą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Nekaltas faktas? Apie jį bene vienintelis www.alkas.lt šiandien priminė skaitytojams.

Bendraamžiai, ar bent mes prisimename šio fakto esmę ir priežastis, jo svarbą ir aktualumą šiandien? Ir tai, kad tai buvo vienas iš Maskvos atsakomųjų žingsnių į Baltijos kelyje trijų tautų aiškiai paskelbtą Nepriklausomybės siekį?

Visų pirma, priminsiu, kad ir Sąjūdžio Seimo tarybos apsisprendimas organizuoti Baltijos kelią ir tuo pat metu perimti iš Lietuvos laisvės lygos stringantį parašų rinkimą dėl okupacinės kariuomenės išvedimo, buvo toli gražu ne toks paprastas ir aiškus. Grasino ne tik Maskva, kuriai akivaizdžiai nepatiko TSRS liaudies deputatų komisijos paruoštos išvados dėl Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų, bet ir pačių sąjūdiečių dvejonės, Lietuvos laisvės lygos ir „Jaunosios Lietuvos“ atstovų tvirtinimas, kad toks šio TSRS ir Vokietijos slapto suokalbio paminėjimas „susikibus rankutėmis“ nieko neduosiąs.

Maskvos žingsniai buvo konkretūs ir grėsmingi. Rugpjūčio 10 d. Kalnų parke įvyko „Jedinstvo“ mitingas-protestas, prieš „tarybinės armijos diskriminavimą“, sąjunginio pavaldumo įmonėse partiniai biurai ruošė politinius streikus. Parengtose streikų instrukcijose buvo reikalavimai Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai „atšaukti visus įstatyminius aktus, prieštaraujančius TSRS konstitucijai“, „peržiūrėti Lietuvos TSR suvereniteto deklaraciją ir neseniai priimtas LTSR Konstitucijos pataisas“.

Buvo ir reikalavimas, atrodytų, nieko bendro neturintis su Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio deklaruotu ir organizuojamame Baltijos kelyje siekiamu žmonių vienybės parodymui – Baltijos respublikos siekia nepriklausomybės.

Tai buvo streikininkų reikalavimas „įsteigti nacionalinius-teritorinius (autonominius) darinius, kuriuose būtų lygiomis teisėmis vartojama lenkų, lietuvių, rusų kalbos“, „uždrausti visus antitarybinius ir antisocialistinius neformalius susivienijimus“.

Šalčininkų, Vilniaus Trakų, Švenčionių ir Širvintų rajonuose pradėti rinkti parašai „už autonomiją“. Analogiškai Kremlius TSKP rankomis naudojo ir nuo Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų nukentėjusios moldavų tautos nepriklausomybės siekius pažaboti – tuo metu jau skambėjo reikalavimai įkurti Gagaūzų autonominę respubliką.

Visa tai apibendrino 1989 m. rugpjūčio 15 d. straipsnis „Pravdoje“ „Sustabdyti negatyvius procesus, apginti pertvarką“, atspausdintas vykdant slaptą TSKP CK Politinio biuro nutarimą, kuriuo buvo nutarta, kad neformalūs judėjimai trukdo pertvarkai.

Baltijos kelias įvyko. Manau, visų mūsų ne tik laimei, bet ir nuostabai. Negaliu nepriminti Sąjūdžio Seimo tarybos nario Virgilijaus Čepaičio vienasmenį apsisprendimą, nesulaukus dvejojusios Seimo tarybos nutarimo, 1989 liepos 19 d. „Atgimimo bangoje“ pristatyti trijų liaudies frontų Baltijos kelio idėją mūsų žmonėms. Tačiau Maskva sunkiai tramdė pyktį.

Ne tik KGB pradėjo ruošti Sąjūdžio aktyvistų ir jų šeimų internavimo operaciją. Rugpjūčio 25 d. „Pravda“ atspausdino provokacinį straipsnį apie mūsų „separatizmą“, o kitą dieną TSRS Centrinės TV programa „Vremia“ paskelbė TSKP CK pareiškimą „Apie padėtį Tarybinio Pabaltijo respublikose“, kurį išspausdino visi TSRS dienraščiai. Pareiškimas baigėsi žodžiais apie „katastrofiškus padarinius tautų gyvybingumui“. Istorinė TSRS patirtis rodė, kad tai reiškia grasinimą panaudoti jėgą.

Sąjūdžio Seimo taryba reagavo Sąjūdžio TSRS liaudies deputatų raštu TSRS II-ajam liaudies deputatų suvažiavimui. LKP reagavo pasiūlymu Sąjūdžio Seimo tarybai prisijungti prie LKP CK XX plenumo pareiškimo, kuriame buvo pasmerktas mūsų žmonių „ekstremizmas“. Sąjūdis mūsų žmonių ir jų siekių neišdavė, atsisakė prisijungti prie šio LKP pareiškimo.

LKP atidėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesiją dėl svarbių sprendimų, pvz. pilietybės įstatymo priėmimo. Akivaizdžios grėsmės akivaizdoje, pvz., Estijos KP ir Estijos liaudies frontas „Rahvarinne“ susivienijo prieš Maskvą.

Trys liaudies frontai rugpjūčio 31 d. drauge su jų TSRS liaudies deputatais iš Pabaltijo respublikų rinkosi Rygoje Baltijos taryboje, kuri kreipėsi į TSRS tautas: Mes žengiame keliu, kurio neišvengs nė viena dvasiškai gyva tauta. Tik šiuo keliu žengiant galima susigrąžinti kiekvienos tautos orumą, tradicijas, moralines vertybes. Ir tik laisvos, lygiateisės, suverenios tautos gali jungtis į pilnavertes sąjungas, valstybes, kurias sutvirtina bendri interesai ir savitarpio pasitikėjimas, o ne jėga ir prievarta. Kreipimasis baigtas žodžiais: …tegul nebūna vietos prieš ką nors nukreiptam pykčiui. Už gera geru bus užmokėta. Už jūsų ir mūsų laisvę!

Padėties rimtumą patvirtino ir Sąjūdžio Seimo tarybos narių Vytauto Landsbergio, Romualdo Ozolo, Virgilijaus Čepaičio, Zigmo Vaišvilos ir Mečio Laurinkaus kreipimasis „Į Lietuvos visuomenę“ dėl gyvenimo ir veiklos, jei karinės padėties įvedimo atveju Sąjūdžiui tektų veikti pogrindžio sąlygomis. Kreipimosi originalą kolegos patikėjo paslėpti man.

Štai tokiomis aplinkybėmis 1989 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus ir Šalčininkų liaudies deputatų tarybos paskelbė lenkų autonomiją. Šiandien, matydami, kad šios idėjos organizatoriai nelabai ir pasikeitė, tik turi papildomą paramą iš Lenkijos, turėtume ne tik atsiminti istorijos pamokas, bet ir suvokti reiškinių priežastis. Suvokus tai, oriai ir deramai imtis priemonių.

Nesuprantama, kodėl mūsų besikeičiančios valdžios neturi noro ar laiko susipažinti su tarpvalstybine Lietuvos ir Lenkijos sutartimi ir atkreipti Lenkijos pusės dėmesį į ją, šioje sutartyje fiksuotas nuostatas. Vieši užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pareiškimai dvikalbystės klausimais, prieštaraujantys Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus pareiškimams ir toleruojami užsienio politikai mūsų valstybėje vadovaujančios Prezidentės Dalios Grybauskaitės, ne tik nesiderina su šia tarpvalstybine sutartimi, bet ir reiškia mūsų įstatymų bei įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymą. To niekas neturi teisės daryti – įstatymų laikytis privalu visiems.

Net ir labai sudėtingomis 1991 m. rugpjūčio mėnesio sąlygomis, Maskvoje dar nepasibaigus pučui, 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimus „Dėl Šalčininkų rajono tarybos prezidiumo ir Ignalinos rajono Sniečkaus gyvenvietės tarybos prezidiumo antikonstitucinės veiklos“, sukūrė komisiją, vadovaują Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Eugenijaus Petrovo, pučistų rėmimo šiose savivaldybėse veiklai tirti.

Negaliu užmiršti mūsų krašto apsaugos savanorio, šiandien generolo, Vytauto Žuko liudijimo, kaip jis vyko į Šalčininkų rajono policijos komisariatą iš vyriausiojo policijos komisaro vaduoti pririštą ir kankinimą Šalčininkų rajono pasienio apsaugos vadą, kad šis atiduotų visus užkardos ginklus.

Priminsiu, kad Ignalinos AE, atlaikiusi Maskvos spaudimą nutraukti elektros energijos tiekimą ekonominės blokados metu po Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo, pučo metu šį grasinimą paskelbė, reikalaudama Lietuvos valdžios atsistatydinimo. Šalčininkų ir Sniečkaus (dabar – Visaginas) savivaldybėms vadovauti mūsų Aukščiausioji Taryba paskyrė įgaliotinius.

Sakykite, prašau, kuo šiandien sudėtingesnė padėtis, kad toleruojama atvirai vykdoma antivalstybinė Valdemaro Tomaševskio ir jo bendrininkų veikla?

Negi nematomas panašus autonomininkų tikslas, Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybių priimami antikonstituciniai nutarimai, teismų sprendimų nevykdymai? Kodėl Seimas ir Vyriausybė, Prezidentė to nenori matyti?

Bent susipažinti su Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybine sutartimi, kad viešai kalbėdami  ar derybose su Lenkija žinotų jos turinį. Nesuprantu ir valstybės, kuri laiku, t.y. nelaukdama Punsko lietuviškų mokyklų uždarymo, negali surasti viešai mūsų tautiečiams pažadėtų kažkokių varganų valstybės mastu 300 000 Lt.

Atsakyti į šiuos klausimus privalo Prezidentė, Seimas ir Vyriausybė, jei prisimena jų priesaiką valstybei. Nieko neveikimas – tai nėra atsakymas.