Jau ne vieną amžių Lietuvoje metų laikai yra siejami ir su gandru – dar ir dabar gyvas tikėjimas, kad po žiemos parskridęs gandras yra ateinančio pavasario simbolis, nes jo parnešta kielė, liaudiškai dar ledspira vadinama, savo smagiomis kojytėmis išspardo visus ledus. Vasaros pabaigoje besibūriuojantys gandrai – tai jau artėjančio rudens pranašai. Nuo seno yra sakoma, kad gandrai išskrenda per šventą Baltramiejų, rugpjūčio 24 d.
Ruoštis kelionei gandrai pradeda jau nuo rugpjūčio pradžios. Jaunikliai mankština sparnus, o jų tėvai intensyviai gaudo maistą ir neša savo vaikams, kad tik šie sukauptų pakankamai jėgų. O prasidėjus rugiapjūtei į laukus suskrenda jau ir jauni, ir suaugę paukščiai, ištikimai lydi kombainus ar ražienas suariančius traktorius. Čia jiems daug lengviau surasti ir sugauti išbaidytus vabzdžius, peles, varles, ištraukti slieką ar kitą riebią kirmėlę.
Rugpjūčio pradžioje gandrai dar sugrįžta nakvoti į savo lizdus, tačiau su laiku šis ryšys silpsta ir gandrai nakvynei renkasi laukų ar pamiškių medžius. Žmonės sako, kad prieš išskrisdami gandrai dar apsilanko gimtuosiuose lizduose – atsisveikinti prieš ilgą kelionę. Tačiau ne visi. Jei pasiseks, tai ražienose ar pievose pavyks pamatyti didesnį susirinkusį gandrų būrį, kuris liaudyje gandrų seimais vadinami.
Gandrų susibūrimams prieš jiems išskrendant apibūdinti iš seno buvo vartojama „seimų“ sąvoka, plg.: ilgakojai seimus neša – ruduo atėjo. Tautosakoje posakis „Seimą nešti“ reiškė „tartis susirinkime, posėdžiaujant“.
Žmonės pasakoja, kad seimų metu gandrai bando jėgas, tikrina, kaip būrys pasiruošęs kelionei. Gal tai ir tiesa, nes vieną dieną, kai gandrai po kelių repeticijų pakyla ir išskrenda, lieka „išbrokuoti“ paukščiai, todėl rugpjūčio pabaigoje ir pirmosiomis rugsėjo dienomis lieka tik sužaloti, ligoti ar neišsivystę gandrai, kurie be žmonių pagalbos vargu ar sulauks pavasario.
Pasilieka ir kai kurie sveiki, dažniausiai žmonių išauginti paukščiai. Pastarieji drąsiai lankosi žmonių sodybose ieškodami šilumos, maisto ir prieglobsčio. Žmonės, nusižiūrėję į pasiliktus ir po apylinkes žirgliojančius gandrus, apie nepritapusį vienišių ar senbernį kaimuose sako „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“.
Baltieji gandrai keliauja toli – per 2–3 kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8–10 tūkstančių kilometrų ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tačiau pasiekia ne visi – net jei jiems pasiseka įveikti tolimą kelią ir nepalankias oro sąlygas, Etiopijoje, Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai medžiojami maistui.
