P. Stonis. Kuriame respubliką ar tautinę valstybę?

Skelbdami šį tekstą toliau siekiame skatinti principingas diskusijas pilietinės visuomenės, tautos ir valstybės santykio klausimais. Esame įsitikinę, kad tokios diskusijos yra būtinos, nes grindžiamas tikru pasitikėjimu bendradarbiavimas galimas tik tarp savo vertybines nuostatas ir veiklos principus bei tikslus gebančių ir pasiryžusių aiškiai formuluoti ir atvirai juos įvardyti pilietinių darinių. Sutelkti tautiškai ir valstybiškai orientuotas jėgas niekada nepavyks, jei bus vengiama atviros ir sąžiningos diskusijos, kurios metu išaiškėtų konkretūs pasaulėžiūrinių ir vertybinių nuostatų skirtumai, trukdantys sutelktai veikti. Pateikiamą tekstą reikia suprasti kaip D. Kuolio straipsnyje išsakytų argumentų, prielaidų ir pateiktų apibrėžimų analizę, bet ne kritiką, nukreiptą prieš jo asmenį.

 „Respublikos“ vertinimo keblumai

Tekstą „Kaip kuriama Respublika?“ (toliau – „Respublika“) galima vadinti programiniu tekstu. Paprastai tokiuose tekstuose būna išdėstyta: 1) esamos problematikos ir rizikų matytas, kritinis jų įvertinimas; 2) siektinų tikslų įvardinimas; 3) esamų galimybių įvertinimas ir būtinų veiksmų apsibrėžimas; 4) pamatinių sąvokų ir vertybių išaiškinimas. Šiuos punktus suliejus į visumą galima išvysti politinės tvarkos viziją, kuri būna „užkoduota“ pačiame programiniame tekste.

Kaip ir kiekvieną modernų tekstą, „Respubliką“ vertinti sunku, nesistengiant išsiaiškinti pagrindinių šio tekstų sąvokų turinio. Mat, žiūrint paviršutiniškai, gan greitai peršasi išvada, kad „Respublikoje“ nerasime nieko daugiau, kaip tik gan aiškiai išdėstytą iki šiol mūsuose šlubuojančio pilietinio švietimo tobulinimo programą. Tačiau taip neįsigilinant į pagrindinius programinio teksto niuansus, net Europos federacijos kūrimo projektas arba vadinamoji Stambulo konvencija būtų laikytini visai sveikintinais, mat oficialiai deklaruojami jų tikslai – atitinkamai vien tik taika, gerovė ir stabilumas pirmuoju ir moterų apsauga nuo smurto antruoju atveju.

Vienas geriausiai tokį paviršutinišką vertinimą išblaškančių pavyzdžių yra D. Kuolio ir jo bičiulio, dabartinio Seimo nario Valdo Vasiliausko, visai neseniai įkurto judėjimo „Lietuvos Tautai“ pavadinimas. Kas tai? Juk kalbama ne apie lietuvių, tačiau Lietuvos – valstybės – tautą. Ar valstybė gali turėti savo tautą? Ar tai reikštų, kad pati valstybė tą tautą ir kuria? Taip pat visai pagrįstai galima klausti, kokios tautybės yra Lietuvos Tauta? Tačiau Lietuvos Konstitucija aiškiai byloja, jog Lietuvos valstybę kuria tauta – lietuvių, NE Lietuvos tauta. Puikią šio paradoksalaus pavadinimo analizę yra pateikęs žymaus lietuvių filosofo prof. Stasio Šalkauskio sūnus Julius Šalkauskas.

Pilietinis ar politinis viešasis reikalas?

„Turime geriau blogiau veikiančias demokratines struktūras. Tačiau mūsų Respublika iki šiol lieka be turinio, be idėjinių pamatų“. Tokį projekto leitmotyvą nurodo D. Kuolys. Reikia pripažinti, kad autoriaus keliami klausimai yra iš tiesų aktualūs nūdienos Lietuvai. D. Kuolys klausia: „Ar gali demokratinė valstybė turėti ateitį, kai jos jaunoji karta menkai domisi viešuoju gyvenimu ir bodisi politika kaip bjauriu ir nešvariu reikalu?“ Ir priduria: „Šiandien reikia grįžti prie nenuveiktų Lietuvos visuomenės kūrimo darbų, kad Lietuvos Respubliką galima atgaivinti stiprinant jaunimo ryšius su viešuoju šalies gyvenimu, ugdant jo gebėjimus atsakingai viešojoje erdvėje gyventi ir veikti“.

Atrodo, kad D. Kuolys kalba būtent apie politinį jaunimo švietimą, kurio tikslas būtų ne tik pažinti, gebėti analizuoti, bet ir dalyvauti viešųjų reikalų tvarkyme. Tačiau lieka neaišku, kas yra tų „viešųjų reikalų“ turinys. Mat nuo jo apibrėžimo galiausiai ir priklauso, ar tą jaunimo švietimą bus galima pavadinti pilietiniu ar politiniu.

Į šį klausimą padeda atsakyti paties projekto „Kuriame Respubliką“ tyrimų duomenys. Projekto tinklalapyje patalpintame pranešime skelbiama, kad „Pilietinės visuomenės institutas (PVI) po dviejų metų pertraukos atliko Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso 2012 metais tyrimą. Jo ypatybė – šalia visos Lietuvos visuomenės papildomai tirta Lietuvos moksleivių pilietinė galia. (…) Tyrimo duomenys atskleidė, kad Lietuvos visuomenės pilietinė galia per pastaruosius porą metų neaugo ir toliau išlieka pakankamai menka“.

Minėto tyrimo rezultatuose išskiriamas punktas „Pilietinis aktyvumas“ padeda geriau suprasti „viešųjų reikalų“ turinį. Šiame punkte išvardintos tokios „pilietinės veiklos“: aukojimas labdarai pinigais arba daiktais (tuo užsiima 48 proc. respondentų), dalyvavimas aplinkos tvarkymo akcijose (54 proc. respondentų), dalyvavimas vietos bendruomenės veikloje (37 proc.), kreipimasis į valstybės kontroliuojančias institucijas pranešant apie įstatymo pažeidimus (policiją, mokesčių inspekciją, etc. – 17 proc.), dalyvavimas visuomeninių organizacijų, judėjimų veiklose (12 proc.), dalyvavimas mitinguose ar piketuose (8 proc.).

Visas išskiriamas veiklas visgi sunku apibendrintai pavadinti „viešaisiais reikalais“ – tokiais politiniais sprendimais, kurie būtų nukreipti į politinės bendruomenės, tautinėje valstybėje vadinamos tauta, išlikimą ir stiprinimą. Politiniu švietimu, tokiu atveju, reiktų vadinti tokį ugdymą, kuris yra nukreiptas į tautinio ir valstybinio mokinių sąmoningumo augimą. Kitu atveju, turbūt, nesunkiai būtų galima pripažinti, kad net jei 99 proc. moksleivių ar net visų piliečių dalyvautų kasmetinėje aplinkos švarinimo akcijoje „Darom“, arba 99 proc. jų aukotų labdarai, vargu ar tai darytų stipriai teigiamą įtaką tautos politinio sąmoningumo augimui, jos demokratėjimui, tikros, politinę galią leidžiančios pajusti, savivaldos raidai ir pan. Tad galima konstatuoti, kad „Respublikoje“ viešieji reikalai yra suprantami gan apolitiškai.

Taip apolitiškai suprantant viešuosius reikalus, pastarųjų sfera tampa itin plati ir pradeda apimti itin daug ekonominių-buitinių bendro žmonių gyvenimo aspektų. Netvarkos laiptinėje neapsikentusi autoritarinėje santvarkoje gyvenanti kaimynų bendrija vieną dieną gali susiimti ir tą laiptinę išsikopti. Tokiu būdu ji pasielgs pilietiškai, bet ne politiškai.  Vystant mintį šia kryptimi, visai pagrįstai galima teigti, kad kokiai nors, procedūrinės demokratijos miražu besidangstančiai, bet de facto oligarchinei santvarkai būtų netgi itin palanku turėti kuo aktyvesnę pilietinę, bet ne politinę visuomenę. Mat aktyvi pilietinė visuomenė morališkai legitimuoja tokį oligarchinį valdymą, o ekonominius resursus valdantiesiems tereiktų pasiekti, kad tarp šios pilietinės visuomenės narių – individų ir grupių – vyktų pakankamai konkurencinga kova už savo intereso viršenybę. Aišku viena – tokia pilietinė visuomenė iš prigimties nėra ir negali būti vieningas darinys, nes ji neturi nė vieno jos tapatybę vieningai nusakančio bruožo, juolab – tautinio. Apolitinių viešųjų reikalų kontekste išnyranti pilietinė visuomenė laisvai gali būti sudaryta iš įvairiataučių piliečių ar tiesiog gyventojų. Todėl ją pagrįstai galima pavadinti kosmopolitine.

Tautinės valstybės (tokia pagal Konstituciją nedviprasmiškai laikytina ir dabartinė Lietuva) kontekste piliečio (arba gyventojo) ir tautiečio sąvokos įgauna esmingai skirtingą prasmę. Kaip teigė lietuvių filosofas Antanas Maceina, „(…) tautinės valstybės žymė yra josios tautiškumas. Senosios valstybės nariai buvo piliečiai. Piliečio ženklas buvo valstybės duotas pasas. Tuo tarpu naujoji valstybė savo egzistenciją grindžia ne piliečiu, bet tautiečiu. Tautiečio ženklas jau yra ne pasas, bet tautinė individualybė. (…) Tautiečiai yra tikri naujosios valstybės nariai, o visi kiti yra tiktai valstybės gyventojai“ [1]. Vadinasi, tautinės valstybės branduolys yra tauta. Ji kuria savo valstybę, o atsiradus valstybei, randasi ir jos piliečiai, kurių tarpui priklauso jau ir ne tik valstybę sukūrusios tautos nariai, gyvenantys sukurtos valstybės teritorijoje. Taip suprantant valstybę, vienu pagrindinių jos viešųjų reikalų turėtų būti tautiškumo, kaip bendruomenės solidarumo ryšius stiprinančios ir įprasminančios tapatybės, tvirtinimas. Tačiau, kad D.Kuolio tekste iš tikrųjų vadovaujamasi ne tautinės tapatybės prielaida parodo ir neatsitiktinai cituojamas graikų mąstytojas Aristotelis, anot kurio „per didelis, skirtybes naikinantis, vienovės siekis gali sugriauti pačią pilietinę bendruomenę, paversti ją monotonija, o politėja esanti įvairių garsų simfonija“.

Formaliosios „Respublikos“ vertybės

D.Kuolio „Respublikai“ būtent ir trūksta aiškaus tautinio tapatumo. Anot jo, Respublika – tai laisvų žmonių bendruomenė; Respublika arba piliečių bendruomenė yra daug stipresnė sąjunga, negu tauta, negu „gentis“ [2] (tauta ir gentis suprantama bei pateikiama sinonimiškai). Ši D.Kuolio ištara pagrindžia ankščiau išsakytą mintį, kad piliečių bendruomenė arba jos sinonimas Respublika visiškai pagrįstai gali būti laikoma ne tautiniu pagrindu sukurta bendruomene.

Vėliau, kalbėdamas apie „Respublikos“ vertybes, D.Kuolys tarp jų pamini ir tautiškumą, kurį vadina „žmogaus įsipareigojimu tautai ir valstybei, sąmoningu rūpesčiu tautinės tapatybės išsaugojimu ir kūrimu“. Tačiau tokios betautės pilietinės bendruomenės arba Respublikos kontekste tautiškumo vertybė tampa itin efemeriška. Mat ne tautiniu pagrindu sukurtoje pilietinėje bendruomenėje arba Respublikoje toks tautiškumas turės daugų daugiausiai etninę, bet ne politinę prasmę. Kuo daugiau skirtingų tokią tautiškumo vertybę puoselėjančių grupių Respublikoje atsiras, tuo labiau bus pagrįstas pilietinės bendruomenės arba Respublikos pliuralizmo principas. Taigi, pilietinėje bendruomenėje gyvenantis žmogus išties išliks ištikimu savo etninei bendruomenei (tautai), tuo pačiu išlikdamas ištikimu ir betautės (arba multitautinės / multikultūrinės) piliečių bendruomenės kuriamai tvarkai – valstybei arba, tiksliau kalbant, administruojamai santvarkai.

Lygiai tas pats nutinka ir su patriotizmo dorybe.  Nors ji apibrėžiama kaip „ištikimybė ir meilė Tėvynei, protėvių ir tėvų kurtam kraštui“, betautės pilietinės bendruomenės arba Respublikos kontekste toks patriotizmas lieka itin miglota vertybe. Lieka neaišku, ar galima Tėvyne vadinti kraštą, kuriame tiesiog gyveni ir dirbi, bet tavęs su juo nesieja daugiau jokie ryšiai? Juk puoselėti meilę tėvų kurtam kraštui galima išvykus ir į užsienį. Tad tėvų kurtą kraštą aiškumo dėlei būtų galima pavadinti tėviškės vardu.

Pasiremdami to paties A.Maceinos apibrėžimu galime nesunkiai nužymėti Tėvynės ir tėviškės skirtį. Anot lietuvių filosofo, Tėvynės sąvoka iš esmės yra surišta su tautos sąvoka. „Kaip suprantama tauta, taip suprantama ir tėvynė. Tautos vietoje senovėje buvo gentis arba didšeimė, todėl ir tėvynės vietą tuomet užėmė tėviškė. (…)  Tėviške vadinama toji vieta, kur gyvena mūsų tėvai ir kur mes patys esame gimę arba bent augę. (…) Tėvynės sąvokoje yra trys esminiai pradai: žemė arba teritorija, tautos istorija ir pati tauta. Pilnutiniam tėvynės supratimui visi jie yra būtini. Tikra prasme tėvynė nėra tik šitas ar anas kraštas, kaip žemės dalis dar laukinėje būtyje. Tėvynės žemė turi būti jau perkeistoji žemė, patyrusioji tautos veikimo. Joje turi būti vykusi tautos istorija“ [3].

Remiantis šiuo apibrėžimu būtų galima teigti, kad patriotizmas, kaip tautiečio ištikimybė savo Tėvynei, kyla dėl natūraliai atsiradusio ir subrendusio ryšio su toje teritorijoje istoriškai egzistuojančia tauta. Tačiau D.Kuolio apibrėžta patriotizmo vertybė tampa miražu, nes betautės pilietinės bendruomenės arba Respublikos kontekste nebėra tautos, tad nutrūksta ir nebeturi pagrindo rastis natūralus ryšys su Tėvyne. Pati Tėvynės sąvoka be tautos nebetenka prasmės. Pilietinės bendruomenės arba Respublikos gyventojas teturi tėviškę, o kaip „migruojantis asmuo“ iš principo gali tapti bet kurios Respublikos patriotu.

Kosmopolitinė respublika ar tautinė valstybė?

Apžvelgtame D. Kuolio išsakytų tezių ir atskleistų prielaidų kontekste prieš akis iškyla dvi, viena kitai priešingos, politinės tvarkos vizijos. Pirmąją būtų galima pavadinti tautine valstybe, kurios branduolį sudaro politiškai sąmoninga ir savivaldi tauta, demokratiškais rinkimais renkanti savo atstovus. Antrąją būtų galima pavadinti kosmopolitine respublika – procedūriškai „renkamos“ arba tiesiog paskiriamos (nes nebėra tautos – demoso, o tik kintanti pilietinė visuomenė), biurokratijos (panašiai, kaip Europos Komisija) pareigūnų administruojama kosmopolitine pilietine visuomene, laikinai darbinių ar kitokių santykių susietai su teritorija, vadinama Lietuva.

Tokioje kosmopolitinėje respublikoje tikra politika neįmanoma iš principo, kadangi, kaip jau minėta, pačios pilietinės bendruomenės egzistavimas yra nukreiptas ne į politinių reikalų tvarkymą. Tad, perfrazuojant prancūzų politikos filosofą Pierrą Manentą, galima teigti, kad tokiu būdu prieinama ne prie atstovaujamojo, bet prie vadinamojo demokratinio valdymo, kuris „panašus į atstovaujamąjį tuo, kad juo nebeatstovaujama ir nebevaldoma“ [4]. Kosmopolitinėje respublikoje itin priartėjama prie situacijos, kai politiką (asmeninį valdymą) ima keisti biurokratinis (niekieno) valdymas. Toks valdymas, anot vokiečių politikos teoretikės Hannos Arendt, yra visiška pilietinės visuomenės pergalė – tai, kas iki šiol buvo vadinama valstybe arba vyriausybe, užleidžia vietą grynam biurokratiniam administravimui [5].

Kosmopolitinėje respublikoje būtent biurokratija, o ne reali tautos savivalda tampa pačia „visuomeniškiausia“ valdymo forma. Tautinę valstybę, kuri savo esme yra demokratinė valstybė (jos demos – tauta), pakeičia betautė respublika – biurokratinėmis taisyklėmis grįsta pilietinės bendruomenės kuriama tvarka. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, Lietuvą, kaip būtent taip administruojamą multitautinės pilietinės bendruomenės (arba internacionalinio proletariato) apgyvendintą teritoriją, regėjo ir sovietai. Tą liudija ir garsi TSRS partinio ir politinio veikėjo Michailo Suslovo ištara „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Atrodo, kad labai panašią viziją omenyje turi ir Europos Komisijos pirmininkas, viešai prabilęs, kad artimiausiu metu suverenių tautinių valstybių Europoje nebeturėtų likti.

Galiausiai išryškėja visos kosmopolitiniam respublikonizmui būdingos vertybės: pliuralistinė ir aktyviai savo interesus siekianti įgyvendinti pilietinė visuomenė arba pilietinė bendrija; stiprus valstybės aparatas, pagrįstas biurokratija, gebantis užtikrinti piliečių bendruomenės kuriamoje tvarkoje taiką, gerovę ir stabilumą; kultūriškai atvira ir vertybiškai tolerantiška visuomenė, gebanti priimti Kitą – t.y., bet kokią kitokią tapatybinės raiškos formą, nesvarbu kuo ji būtų pagrįsta – tautybe, rase, religija, seksualine orientacija ar lytiniu neapibrėžtumu (socialiniu lytiškumu). Todėl D.Kuolys iš tikrųjų teisus, sakydamas, kad respublikos negalima suprasti tik kaip valdymo formos. Kosmopolitinis respublikonizmas – tai visai nauja politinės tvarkos vizija, kurią galima priešpastatyti tautinės valstybės idėjai.

Tautinis auklėjimas ar pilietinis švietimas?

Šios analizės metu atkleistos ir išryškintos dvi politinės tvarkos vizijos atveria kontekstą, kuriame galima aptarti tautinio ir pilietinio švietimo skirtį. Darosi aišku, kad toks jaunimo pilietinis švietimas, apie kurį savo „Respublikoje“ kalba D. Kuolys yra apolitinis ir antitautinis savo esme. Tai paliudija dar vienas projekto metu išleistas pranešimas, kuriame skubama konstatuoti, kad Lietuvos moksleiviai, priešingai nei yra manoma, yra labai pilietiški. Tačiau paradoksas – tyrimo metu taip pat atskleista, kad tarp moksleivių daugiausia yra politika beveik nesidominčių (55 proc.). „Labiau ir greičiau šia sritimi domisi tik 3 iš 10. Apie politiką moksleiviai tiek su tėvais, tiek ar su draugais mokytojais išvis nesišneka arba šnekasi retai“. Tačiau tokius, atvirai apolitiškus, moksleivius projekto vykdytojams niekas netrukdo pavadinti pilietiškais. Taip dar kartą pagrindžiamas apolitiško pilietiškumo turinys. Todėl tenka sutikti su a. a. Edvardu Kriščiūnu, teigiančiu, kad „modernioji kosmopolitizacija labiausiai pavojinga tautos jaunimui, kurio tautinei savimonei neleidžiama susiformuoti.“

Tuo tarpu tautinės valstybės kontekste iškyla tautinio ir patriotinio auklėjimo vaizdinys. Teorinius tokio auklėjimo apmatus yra sudėliojęs jau minėtas mąstytojas A. Maceina, o tikrove Lietuvoje jį bandyta nesėkmingai paversti, įgyvendinant Tautinės mokyklos koncepciją.

Toliau šios analizės neplėtojant, galima klausti – koks yra tokio jaunimo pilietinio švietimo rezultatas: stiprios valstybiškos ir tautinės savimonės Lietuvos patriotas ar bendruomeniška meile, atvirumu, tolerancija ir gebėjimu „sumaniai daryti“ pilietinius projektus pasižymintis respublikos pilietis? Kas yra šitaip kuriamos „Respublikos“ veikėjas: abstraktus individas ar lietuvis? Kas sudaro „Respublikos“ tautą: lietuviai ar „Lietuvos tauta“?  Ar sėkmingai sukurta „Respublika“ laisvanoriškai taptų Jungtinių Europos Valstijų federacijos nare? Ar tokioje „Respublikoje“ galėtų laisvai vykti homoseksualų, transeksualų ar belyčių asmenų paradai? Ar šios „Respublikos“ piliečiai galėtų mėgautis dvigubos pilietybės teikiamais privalumais? Galiausiai, ar šios „Respublikos“ darbdaviai galėtų laisvai atsigabenti daug pigiau dirbančios darbo jėgos iš kitų „Respublikų“?

Konkretūs atsakymai į šiuos klausimus nupieštų pakankamai aiškų kuriamos „Respublikos“ paveikslą.

________________________

[1] Antanas Maceina. Tauta ir valstybė
[2] D. Kuolio kalba Kėdainiuose 2 dalis
[3] Antanas Maceina. Tautinis auklėjimas
[4] Pierre Manent.  Demokratija be tautų: apie savivaldos pabaigą Europoje, p. 45
[5] Hannah Arendt. Žmogaus būklė, p. 48

Spausdinti