D. Paukštė. Darbdaviai nori tik pigių juodadarbių

 „Troškimas – pusė gyvenimo, abejingumas – pusė mirties“. Kahlilis Džibranas (Gibran Khalil Gibran)

Antrojoje liepos pusėje darbdaviai, siekdami atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių, ir vėl diskutavo dėl imigracijos taisyklių liberalizavimo. Propaguodami šią diskusiją, surengė gerą viešųjų ryšių kampaniją, plačiai informavo jau abejingą (pusiau mirusią) mūsų visuomenę apie šį renginį, o po to Delfi portale Vitės Platačiūtės vardu dar spėjo atsikirsti ir į neplanuotą Valentino Mitės viešą „išsišokimą“.

Nenoromis tapau Valentino Mitės „Ar Lietuvos pramonininkai veikia prieš valstybę?“ ir V. Platačiūtės „Ar Lietuvos pramonininkai veikia už valstybę?“ neakivaizdžios žodinės dvikovos stebėtoju, nes vykstanti polemika susijusi su man itin aktualia emigracijos tema. Abu autoriai, nagrinėdami ją, iš priešingų pozicijų vertina Lietuvos darbdavių vaidmenį, darantį įtaką emigracijos bangos dydžiui. V.Mitė mato tame neigiamą darbdavių vaidmens aspektą, o V.Platačiūtė gina darbdavius ir atsakomybę perkelia ant valstybės pečių.

Vienareikšmiškai stoju V.Mitės pusėn, nes jo išdėstyti argumentai yra paremti logika, gyvenimiška patirtimi ir prognozuojamomis pasekmėmis, straipsnyje jaučiamas nerimas dėl emigracijos įtakos mūsų valstybės ateičiai. O V.Platačiūtės argumentai paremti dabar liberaliajame pasaulyje madingomis klišėmis apie „neutralią ir niekam žalos nedarančią bei laiko dvasią atitinkančią migraciją“. Tą patvirtina ir šios autorės straipsnio pradžioje suformuluota pozicija: „Atsakyti į Valentino Mitės klausimą galima klausimu: „Ar Lietuvos pramonininkai veikia už valstybę?“ Bet laisvosios rinkos ekonomikos kontekste ir situaciją vertinant realiai (t. y. pripažįstant pragmatiškus verslo sektoriaus interesus) turbūt apskritai nelogiška tokio klausimo formuluotė nei su „už“, nei su „prieš“. Tai labai supaprastintas požiūris į darbdavius, pamirštant, kad jie yra vieni iš socialinio dialogo dalyvių valstybėje ir socialiai atsakingo verslo apibrėžimas kartu reiškia ir atsakomybę už valstybės likimą ir socialinę taiką visuomenėje. Taigi, darbdavių misija šioje žemėje yra žymiai platesnio konteksto, talpinanti savyje visą spalvų gamą.

Reikia pasakyti tiesiai – V.Plačiūnaitės pozicija atstovauja multikultūriškumo ideologijai. Logiškai sekant šia autorės mintimi, verslui turi rūpėti tik pinigai, o jokie valstybės reikalai jų nedomina. Dar prieš dešimtmetį viename iš savo straipsnių rašiau apie tai, kad yra susidariusi paradoksali situacija, kai pilietiškumas bei tokie jo bruožai kaip patriotiškumas, visuomenės solidarumas ir tautą vienijanti idėja tampa tik samdomo darbuotojo prerogatyva, nes darbdavys tam neturi laiko – rūpinasi pelnu. O dabar jau akivaizdžiai matosi, kad nuo pinigų ir jų kiekio prasideda tikrasis šiandieninis ekonominis-finansinis internacionalizmas, gavęs globalizmo pavadinimą. O kaip pavadinti darbdavių kalbas, siekiant perkelti savo įmones į skurdesnes ir pigesnes valstybes, jeigu jiems nebus suteikiama lengvatų? Manau, kad tokius veiksmus reikia įvardinti tiesiogiai – taip šantažuojama valstybė! Daugelis Europos darbdavių prieš kelis dešimtmečius perkėlę savo gamybą į trečiąsias šalis, dabar gailisi taip padarę, nes įsitikino, kad jiems ir jų šeimos nariams tenka gyventi ekonomiškai pakitusioje ir žymiai nesaugesnėje aplinkoje.

Nuo 2000 metų dirbau Migracijos departamente. Dažnai susitikdavau su darbdaviais ir jų organizacijomis. Tačiau niekada nepamiršiu susitikimo Kaune, kuris įvyko prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Mūsų valstybė turėjo suderinti savo teisės aktus su ES teisynu. Tuo metu galiojusius Emigracijos ir Imigracijos įstatymus turėjo pakeisti Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, į kurį turėjo būti perkeltos ES galiojančios migracijos taisyklės. Susitikimas parodė, kad jau tada darbdaviai buvo nepatenkinti, kad ES valstybės narės „kišasi“ į imigranto ir darbdavio santykius, kuomet keliamos kvalifikacijos ir apibrėžiamos atlyginimo sąlygos. Posėdyje atvirai buvo pareikštas darbdavių požiūris: „Nėra reikalo jums (valstybei) kištis į mūsų ir imigrantų reikalus. Sutarsim su jais, jie mums dirbs ir už sumuštinį“. Taip tuomet kalbėjo būsimos ES narės darbdaviai… Ne tik valstybinės struktūros rengėsi narystei ES. Pamenu ir pirmą Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) delegacijos vizitą į Briuselį. Jo išvakarėse ES pristatė rengiamą naują direktyvą „Dėl darbdavių atsakomybės už nelegalių migrantų samdymą…“ LPK delegacija išvyko į kelionę pasirengusi „sumalti į miltus“ gimstantį naują ES dokumentą: „kaip galima bausti darbdavius, juk jie suteikia atvykusiems nelaimėliams darbą ir taip išgelbsti jų gyvybes?!“ Tai, kad šiuo dokumentu buvo kovojama prieš imigrantų išnaudojimą bei formaliai įteisintą vergystę, suduodamas galingas smūgis juodajai rinkai ir kovojama su mokesčių slėpimu, pasisakoma už sąžiningą konkurenciją darbo rinkoje ir pan., mūsų pinigų „darytojai“ net nepagalvojo. Po to vizito dar ilgai Briuselio koridoriuose buvo kalbama apie šios delegacijos poziciją.

Pasak jau minėto V.Mitės, dabartinis Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Robertas Dargis teigia, kad Lietuvos „pramonės įmonėms reikalingi žmones, kurie galėtų aptarnauti technologines linijas, kurios tikrai yra aukštai sofistikuotos.“ Toks pasakymas man primena nesenus laikus, kai dabartinis LLRI prezidentas Ž.Šilėnas buvo dar tik jaunesnysis ekspertas ir viename savo rašinėlių rašė, kodėl Lietuvos darbdaviai negali mokėti didesnių atlyginimų (nes visas laisvas pinigines lėšas darbdaviai investavo į pagrindinių priemonių modernizavimą ir jų atnaujinimą). Kaip matyti dabar, ne į tas „pagrindines“ priemones buvo investuota…

Taip jau atsitiko, kad Lietuvai įstojus į ES, mūsų darbdaviai, negavę pasipelnyti iš trečiųjų šalių piliečių, atsilošė ant savų darbuotojų. Aišku, kad tada niekas negalvojo apie tokio engimo pasekmes. Bedarbiai už įmonių vartų teikė darbdaviams garantiją, kad ir už kvalifikuotą darbą galima mokėti MMA arba tik vos daugiau. Nepatenkintiems buvo rodoma vartų link, o naujai priimami buvo priversti sutikti dirbti ir už minimumą. Įmonių privatizacija (apie skaidrumą nekalbėsiu), prof. sąjungos pakrikusios – dėl to kalti patys dirbantieji, o darbdavys darbe – viešpaties vietoje, politikai ir Vyriausybė, prašnekę apie darbo įstatymų liberalizavimą, stojo darbdavių pusėn, todėl socialinis dialogas (paremtas ES praktika), Lietuvoje tapo tik parodomuoju, formaliu dalyku. Vakarų šalys, per ekonominę krizę didėjant nedarbui, pirmiausiai skatindavo išvykti namo imigrantus, o Lietuvoje – atvirkščiai: darbdavių protegavimo politika vertė savus gyventojus ieškotis darbo svetur. Iš pradžių emigravo drąsiausi ir pavieniai asmenys, palikę šeimas namie, po penkerių metų jau buvo išvykstama poromis, vaikus paliekant seneliams. Dar po 5 metų, prasigyvenus svetur ir įsigijus būstą, pasiimami vaikai, o vėliau ir tėvai. Po to Lietuvoje privatizuojamas aukštasis mokslas, sukeliantis jaunimo emigracijos bangą. Iškalbingi šių metų skaičiai, kai studijuoti užsienin išvyksta 2 tūkstančiai abiturientų (tūkstančiu daugiau, nei pernai), o į valstybės finansuojamas studijas priimama tūkstančiu abiturientų mažiau nei pernai. Emigracijos smagratis įgavo pagreitį ir lėtinti jo apsisukimus bus labai sunku ir kol kas net neįmanoma, nes šalies aukščiausiosios valdžios politikams emigracija iki šiol nėra jokia problema.

O man norisi užduoti klausimą: kokia ir kur yra oficiali mūsų Vyriausybės bei politikų reakcija ir pozicija į darbdavių organizuotą renginį? Nereikia būti profesionaliu politologu, kad pamatytum, jog vyksta žaidimas į vienus vartus (valstybės). Tai rodo ne tik politikų neatsakingumą, bet ir savotišką politinį bukumą bei nesugebėjimą suformuluoti savo pozicijos ir atsakyti į aktualius valstybei bei tautai klausimus. Net ir valdantieji mūsų politikai, jau nekalbant apie esančius formalioje opozicijoje Seime, yra nesavarankiški, neturi būtino politinio stuburo, nes bet kuriuo momentu yra pasirengę pakeisti savo nuomonę, jeigu tik to pareikalaus partijų viršūnės, ir palikti likimo valiai, net išduoti juos aptarnaujančius vykdomosios valdžios struktūrų atstovus. Gal todėl renginio metu vykdomosios valdžios atstovai buvo palikti patys sau ir apie jų pasisakymus, dėstomus faktus ir nuomones plačioji visuomenė nebuvo informuota. Mat taip patogiau politikams, kurie tokiu būdu užsitikrino sau laisvę bet kokiam „politiniam manevrui“.

Nors darbdaviai kalba apie kvalifikuotos darbo jėgos atsivežimą, iš tikrųjų mąsto apie juodadarbius iš trečiųjų šalių. Reikia suvokti, kodėl dabartinis darbdavių lobizmas yra be ribų, nes politikai nesugeba suformuluoti valstybės net artimiausios ateities vizijos. Vija Platačiūnaitė savo straipsnyje pakankamai išsamiai išaiškino Lietuvos Respublikos įstatymus, nustatančius, kiek turi uždirbti kvalifikuotas darbuotojas. Ji rašo: „Natūralu, jog verslas ieško mažiausiai kaštų reikalaujančio sprendimo – šiuo atveju kvalifikuotų darbuotojų iš užsienio, kuriems yra pasiruošę mokėti ne mažesnį kaip 2 šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio atlyginimą, kaip numato teisės aktai.“ Štai šioje vietoje noriu sarkastiškai nusišypsoti, nes autorė išvadą, ko gero, sąmoningai padarė neteisingą. Atsakingai pareiškiu: mokėtų mūsų darbdaviai po 2 VDU už kvalifikuotą darbą savo darbuotojams – tokių emigracijos srautų tikrai neturėtume. Vietoj dabartinių 20 proc. emigracijos rodiklių turėtume pasaulio vidurkį, t.y. kokius 3 proc.

Dažniausiai darbdaviai valstybės struktūroms reiškia pretenzijas dėl ilgų dokumentų (Leidimų laikinai gyventi) tvarkymo procedūrų (iki 6 mėn.) ir su jomis siejamo biurokratizmo. Kad nevyktų žaidimas vien tik į valstybės vartus, matyt, teks man padaryti tą darbą, kurį privalėjo atlikti Vyriausybė, teikdama visuomenei būtiną informaciją. Nuo šių metų sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo Mėlynosios kortelės direktyva. Prašymo dėl leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo terminas – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Praktiškai tokie prašymai (nelaukiant Mėlynosios kortelės direktyvos įsigaliojimo) jau dabar nagrinėjami iki 1 mėn. (toks nagrinėjimo terminas sudaro 95% visų išnagrinėtų prašymų aukštos kvalifikacijos reikalaujančio darbo pagrindu – tokia 2013 m. statistika). Šios kategorijos užsieniečiai, gavę leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, mūsų šalyje iš karto gali apsigyventi su šeimos nariais.

Štai imigracija į Lietuvos Respubliką darbo ir teisėtos veikos pagrindais. 2012 m. buvo pateikti nagrinėti 13 432 prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 3 733 užsieniečiai pateikė prašymus išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Šių prašymų nagrinėjimo Migracijos departamente prie VRM terminas dažniausiai neviršija 3 mėn. (!) (2013 m. 85% visų prašymų darbo pagrindu buvo išnagrinėti iki 3 mėn.). Tai išmuša iš darbdavių rankų bet kokius argumentus kaltinti Migracijos departamentą dokumentų patikros vilkinimu ar biurokratizmu.

Na, o dabar atėjome iki tos vietos, kai galima atsakyti į klausimą, kodėl darbdaviai iškėlė darbo jėgos atsivežimo iš trečiųjų šalių klausimą į viešumą. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime nagrinėjamas Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatų, susijusių su prašymų nagrinėjimo terminais trumpinimu, pakeitimas. Vietoj 6 mėnesių (toks terminas yra įteisintas visose ES narėse) siūloma prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminą sutrumpinti iki 4 mėn. Taigi darbdaviai ir jų lobistai pasiekė savo, nes kitus darbuotojus (neturinčius kvalifikacijos ir nereikalaujant mokėti jiems 2 VDU) galės atsivežti jau ne per 6, o per 4 mėnesius. Iš karto įspėju: nepadidinus Migracijos departamento valstybės tarnautojų skaičiaus, tokia skuba bus daroma Lietuvos ir kitų ES narių valstybių saugumo sąskaita. Mažai tikėtina, kad Seimas išdrįs tam pasipriešinti. O gal? Ar mūsų visuomenė dar turi kokių nors troškimų?

Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas, migracijos klausimų ekspertas

Spausdinti