V. Turčinavičius. Vincas Krėvė – tautos savigarbos ir laisvės ugdytojas.

Skiriama Vinco Krėvės  59-osioms mirties metinėms

Dabarties publicistai rašydami apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinę veiklą nuolat kartoja, kad Krėvė buvo prieštaringa (kontraversiška) asmenybė. Tačiau atidžiau pažvelgus į jo kūrybą ir XX a. istorinę aplinką, galima teigti, kad Krėvė savo kūryboje buvo nuoseklus lietuvių tautos savimonės ir savigarbos ugdytojas, o kalbant apie jo politinę visuomeninę veiklą, tai jos vektorius buvo lietuvių tautos laisvės ir Lietuvos valstybės interesų gynimas.

1918 m. atsikūrus Lietuvos valstybei, iš rytų, pietų ir vakarų ją supo imperiško elgesio geopolitikos žaidėjai. Nors galima pripažinti, kad po Pirmojo pasaulinio karo Rusijos ir Vokietijos imperijų teritorijos buvo apkarpytos, tačiau pietvakariuose kūrėsi nauja agresyvi, viduramžiškų idėjų valdoma, Lenkijos imperija. Lenkija, paskelbusi savo nepriklausomybę  aštuoniais mėnesiais vėliau negu Lietuva, vietoj to, kad derėtis su vieno likimo istorine sese Lietuva, 1919 m. prieš ją pradėjo agresyvius karinius veiksmus ir 1920 m. spalio mėn. užgrobė Suvalkų, Gardino ir Lydos sritis su sostine Vilniumi, pažeisdama ne tik 1920 m. spalio 7 d.,  pasirašytą, dalyvaujant Santarvės šalių atstovams, Suvalkų sutartį su Lietuva, bet ir 1569 m. Liublino sutartį, pasirašytą tarp dviejų suverenų – Lietuvos ir Lenkijos, kurioje ir buvo apibrėžtos sienos, gyvavusios apie 250 metų. Šis Lenkijos elgesys turėtų būti svarstomas Tarptautinės teisės teisme. Taip Lietuva su apkarpytomis sienomis tapo maža ir apsupta trijų vanagų: Sovietų sąjungos, agresyvios Lenkijos ir apramintos, tačiau turinčios savyje slypinčios galios, Vokietijos.

Tokioje geopolitinėje apsuptyje Europos centre Lietuvai teko laviruoti, kurti ir ugdyti savo atgimstančią tautą ir valstybę. Žvelgiant į 1920-26 m., 1938-39 m. ir 1940-44 m. Krėvės visuomeninę ir politinę veiklą tai galima teigti, kad jo politinis elgesys reiškėsi priklausomai nuo supusių Lietuvą geopolitinių žaidėjų agresyvumo ir ano meto Lietuvos pavergėjų tikslų. Todėl galima viena išvada, kad Krėvės veiklos ir asmenybės vertinimas priklauso nuo to kuriam agresyviam vanagui pritarė, pritaria ar tarnauja vertintojas – čia ir slypi kontraversiškas požiūris į Krėvės asmenybę. Tad pažvelkime į Krėvės elgseną jo politinės veiklos  pavyzdžiais.

Politinės veiklos ištakos prasidėjo rašytojui gyvenant Baku. Bręstant Rusijos imperijoje revoliuciniams įvykiams, jis neliko nuošalyje, o susiejo savo politinę veiklą su Socialistų revoliucionierių (SR – eserų) partija, kurios atstovu 1917 m. spalio 29 d. buvo išrinktas į Baku miesto Tarybą ir susikūrus Azerbaidžiano Demokratinei Respublikai tapo Baku  Tarybos sekretoriumi, o 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos konsulu Azerbaidžiane. SR partijos elektoratas buvo valstiečiai ir tarnautojai. Po 1917 m. Vasario revoliucijos tapo stipriausia Rusijos partija, sudarė daugumą Steigiamajame susirinkime, nuo 1917-ųjų liepos iki lapkričio įėjo į Laikinąją vyriausybę. Po bolševikų Spalio perversmo eserai dalyvavo organizuojant kovą prieš bolševikų valdžią. Rusijos valdžioje įsitvirtinę bolševikai 1922 m. birželyje keturiolika pagrindinių SR veikėjų sušaudė, o vėliau represavo likusius.

Vengdamas bolševikų teroro Vincas Krėvė jau 1920 m. gegužės mėn. su šeima grįžo į Tėvynę. Lietuvoje eserų idėjos darė įtaką kai kuriems inteligentams. Idėjiškai artima buvo 1917 m. Petrograde įsteigta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP). Ši partija ilgą laiką, 1919-1926 m., kartu su Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) sudarė koaliciją ir vėlau tapusi Lietuvos valstiečių liaudininkų partija (LVLP) valdė Lietuvos respubliką,

Čia pravartu pažvelgti, kas buvo ta eserų partija, tai – narodnikų (liaudininkų) ir socializmo idėjų derinys. 1905 m. programa numatė panaikinti monarchiją ir Rusiją paskelbti federacine demokratine respublika, suteikti pilietines teises ir laisves, socializuoti žemę ir kt. Anuomet šios idėjos galėjo sudominti Krėvę, nes Lietuvai tapti federacijos subjektu su autonomijos teisėmis buvo pažangu, kai Rusijos imperijoje Lietuvos net vardo nei geografine, nei politine prasme nebuvo. Vadinasi, Krėvės dalyvavimas šios partijos veikloje buvo pažangu ir tai buvo pirmieji jo politinės veiklos žingsniai  mąstant apie Lietuvos valstybę.

Grįžęs į Lietuvą Vincas Krėvė savo politines idėjas susieja ne su eserams artima ir esančia Lietuvos valdžioje Valstiečių liaudininkų partija, bet su tuo metu buvusia opozicijoje Tautos pažangos partija, jos vadais Antanu Smetona, Juozu Tumu ir Augustinu Valdemaru. TPP ideologas Antanas Smetona kartu su redaktoriumi Juozu Tumu „Vilties“ laikraštyje, tęsdami Jono Basanavičiaus idėjas, kėlė lietuvių tautos atgimimo, kultūros, lietuvybės gaivinimo Lietuvos pakraščiuose, lietuvių teisių bažnyčiose ir kt. klausimus. Per šešerius metus „Viltis“ išvarė platų ir svarbų barą lietuvių visuomeniniame gyvenime, per šį laiką susikristalizavo vidurio srovės, būsimųjų tautininkų ideologijos pagrindai. Tuomet kai kitos partijos vykdė savo veiklą skaldydami visuomenę socialiniu ar religiniu pagrindu (dar tik beatsikuriančiai Lietuvai ypač buvo pavojingas skaldymasis), tai vienas iš svarbiausių siekiamų „Vilties“ tikslų tapo tautos vienybės idėjos ugdymas. Krėvė, sukūręs herojiškus personažus Šarūną, Skirgailą, kurių tikslas tarnauti Lietuvai („Šarūne“ tauta idiliškai gyvenusi  mažomis gentimis turėjo per kraują ir ašaras pereiti į vieningą ir didelę valstybę, o „Skirgailoje“ tauta patenka į pasaulėžiūros kryžkelę – senoji tikyba, kaip miela ji bebūtų, nebegali apsaugoti žūtbūtinėse grumtynėse valstybės), degė panašiomis idėjomis: atkurti vieningą, stiprią, su Vilniumi, Gardinu ir Klaipėda Lietuvą.

Krėvės sukurti personažai ir idėjos visu dramatiškumu jam iškilo tikrovėje, kai 1920 m. spalio – lapkričio mėn. vyko lenkų gen. Liucjano Želigovskio karių siautėjimai, kurie baigėsi pusės Lietuvos – Pietryčių Lietuvos (Dzūkijos)  su sostine Vilniumi užgrobimu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (toliau LDK) atkūrimo idėjos ir Dzūkijos sugrąžinimas Lietuvai tapo svarbiausia „Šarūno“ kūrėjo politine vizija. Matydamas sudėtingą padėtį Lietuvoje, Krėvė jau 1920 m. rugpjūčio mėnesį TPP laikraštyje „Tauta“ paskelbė politinę apybraižą „Bolševikai“, kurioje aprašė Rusijos bolševikų klastingus politinės veiklos būdus ir valdžios užgrobimą Baku mieste bei Azerbaidžane (2010 metais ši apybraiža išspausdinta Azerbaidžane rusų ir azerbaidžaniečių kalbomis sukėlė sensaciją).

Tai štai, 1922 m. liepą Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos pirmininku išrenkamas humanitaras Vincas Krėvė. Gali kilti klausimas: kodėl pusiau politinei visuomeninei-karinei organizacijai vadovaus rašytojas ir dar mažai susidūręs su paskutiniais įvykiais Lietuvoje bei iki 1920 m. negyvenęs tėvynėje? Jau 1921 m. rudenį Krėvė, dalyvaudamas mitinguose, rašydamas spaudoje, kritiškai pasisakė Lenkijos grobuoniškų veiksmų atžvilgiu, akivaizdu, kad tai turėjo įtakos išrenkant jį LŠS pirmininku. Krėvė žinojo visuomenės ir kariuomenės bei šaulių sluoksniuose sklindantį nepasitenkinimą Kazio Griniaus vyriausybės nuolankia Lenkijai ir Antantei vykdoma politika. 1921 m. ši Vyriausybė Briuselyje vedė derybas, pagal Belgijos ministro Pauliaus Hymanso projektą, dėl federacijos su Lenkija sudarymo. Visuomenė šioms deryboms priešinosi, rengdama Kaune mitingus (1921 spalio mitinge dalyvavo ir kalbėjo Krėvė) ir Griniaus vyriausybė 1922 m. vasarį buvo priversta atsistatydinti.

Vincui Krėvei vadovaujant LŠS tapo dar populiaresnė, o tam  pasitarnavo Šaulių sąjungos vaidmuo rengiant ir dalyvaujant Klaipėdos sukilime. Apie tai buvo išsamiai aprašyta, [1] todėl dabar apsiribosiu tik kai kuriais faktais, bylojančiais apie Krėvės charakterį. 1922 m. lapkričio 20 d. slaptame Vyriausybės posėdyje, sprendžiant Klaipėdos sukilimo klausimą buvo nutarta, kad „jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai […] (LŠS vadovybė – V.T) gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn […] Vyriausybė kol kas negalinti Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis [..]“ [2] Pasitarime  Krašto apsaugos ministras Balys Sližys Krėvei išrėžė, kad jis „įsivaizduojąs esąs Šarūnas“ ir „jo sugalvota avantiūra“  pasibaigs nieku. Po tokių sprendimų kitokio būdo žmogus būtų apsiraminęs ir sėdėjęs pirmininko kėdėje, juolab, kad tai buvo tik visuomeninės pareigos, bet ne Krėvė, „Šarūno“ ir „Skirgailos“ autorius. Matome, kad jam Lietuvos interesai buvo svarbiausi – šaulių pirmininkas visą atsakomybę prisiėmė sau ir pradėjo organizacinius Klaipėdos išvadavimo žygius. Jam iškilo klausimas: kas, kokios valstybės ginklais ir politiniu palaikymu galėtų  paremti  šį žygį? Kilo gana išmintinga, atitinkanti geopolitinę situaciją, idėja, kad Klaipėdos reikalu galėtų padėti Santarvės valstybių nuskriaustoji Vokietija.  Šaulių sąjungos pirmininkas, slaptai nuvykęs su dviem kapitonais į Berlyną vedė slaptas derybas su Vokietijos kariuomenės vadu (apie tai, menkindami Krėvės nuopelnus, nutyli istorikai Mindaugas Tamošaitis ir Vygandas Vareikis). Krėvei lengvatinėmis sąlygomis pavyko gauti ginkluotę (gavo per privačias struktūras, nes Vokietijai buvo uždrausta prekiauti ginklais), slapta atgabenti į Kauną ir apginkluoti šaulius bei savanorius Kaip žinome, 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas buvo sėkmingai išvaduotas iš prancūzų karinės administracijos, į kurį labai gviešėsi Prancūzijos palaikoma Lenkija. Taigi, galime teigti, kad Vincas Krėvė ne dėl asmeninių ambicijų tapo  Klaipėdos sukilimo organizatoriumi, bet veikė tik dėl Lietuvos valstybės interesų, juolab, gerai žinodamas, kad nepavykus sukilimui bus nuteistas. Vadinasi, prolenkiškieji publicistai anuo metu bei dabartyje stengėsi ir stengiasi Krėvės nuopelnus Klaipėdos įvykiuose menkinti arba nutylėti.

Po Klaipėdos sukilimo triumfo Krėvė su Smetona ir Voldemaru puoselėjo planus rengti, analogišką Klaipėdai, sukilimą Vilniuje ir susigrąžinti Lenkijos okupuotą Lietuvos sostinę Vilnių su Lydos, Gardino ir Suvalkų sritimis. LŠS pirmininkas, siekdamas šio tikslo, tikėjosi pagalbos iš Sovietų sąjungos, todėl kartu su pažangiečių bendražygiais vedė derybas su šios šalies ambasada. Juolab, kad Klaipėdos įvykių metu Rytų kaimynė nota perspėjo Lenkiją, kad nesikištų ir net pritraukė savo kariuomenę prie Lenkijos sienos. 1923-24 m. Vilniaus susigrąžinimo klausimu Krėvė su  bendražygiais tautininkais derėjosi su Sovietų sąjungos ambasada Kaune ir ruošėsi net užimti valdžią, kad su  Sovietų sąjungos pagalba susigrąžintų sostinę Vilnių su visa teritorija, kuri 1920 m. liepos 12 d. sutartimi buvo pripažinta buvusio suvereno Rusijos. Krėvei rūpėjo jaunos atsikūrusios valstybės strateginiai interesai, nes išlaisvinus Lenkijos užgrobtas etnines lietuvių žemes, Lietuva būtų tapusi nemaža valstybe. Tačiau šio Vilniaus sukilimo Krėvei, Smetonai ir Valdemarui surengti nepavyko, matyt, sovietams buvo naudingiau laikyti tarp Lietuvos ir Lenkijos konflikto židinį – Vilniaus klausimą ir taip jas valdyti. Ar nesikartoja ano meto situacija  dabar, kai aplink Vilnių vėl kuriamas konfliktų židinys?

Deja, kai kurie istorikai ir publicistai, iškreipdami ar nutylėdami faktus apie ano meto Krėvės veiklą, akcentuoja tik priemones – palankius sovietams straipsnius, lankymąsi jų atstovybėje Kaune, o apie tikslą – Pietryčių  Lietuvos (Dzūkijos) teritorijos iš Lenkijos okupacijos išvadavimą, nutyli. Kaip žinome: „Neskelbiama visa tiesa, o tik jos dalis, yra didesnis melas“. Galima teigti, kad kai kurie istorikai šioje LŠS pirmininko veikloje įžvelgdami menamą jo asmenybės prieštaringumą, tarnauja svetimai valstybei.  Peršasi išvada, kad tai  prolenkiškųjų istorikų darbas – patriotiškus asmenis, pasisakančius ir veikiančius prieš ano meto Lenkijos grobuonišką politiką, tikslinga  menkinti ir kaltinti ryšiais su Sovietų Rusija.

1923-1925 metais Krėvė aktyviai dalyvavo politikoje, rašydamas LŠS žurnale „Trimitas“ kritinius straipsnius Vyriausybės vykdomai politikai bei karštai patriotinius, skirtus šauliams ir visuomenei, lyg ruošdamas juos Vilniaus žygiui. „Trimite“ skelbti straipsniai: „Kuriuo keliu?“, nr.173; „Tėvynė pavojuje!“, nr. 175; „Gelbėkim savo tėvynę!“, nr. 176 išreiškė kitokį nei valdžios požiūrį į Lietuvos užsienio politiką, ugdė demokratiškumą ir patriotiškumą visuomenėje. Jo vedamieji pasižymėjo emocionaliu patosu, aktyviu raginimu „remti savo valdžią sunkioje kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir duoti jai moralios paspirties, atsisakyti nuo pražūtingo Antantės mums pasiūlymo (Hymanso projekto – V. T.).“ [3] Kituose straipsniuose LŠS pirmininkas atskleidė lietuvių visuomenėje buvus prolenkiško nusistatymo piliečių, kurie yra „antinacionalinė jėga – mūsų kapitalistai, mūsų bankininkai, lietuviai ir žydai be skirtumo, jų vienas dievaitis, kuriam pardavė savo sielą, pinigas. Apiplėšę visą Lietuvą, prisikrovę milijonus dolerių, jie jaučia, kad jiems ankšta Lietuvoje […]. Tokia sritimi galėtų būti Lenkija, jeigu prie jos prieiti – o prieiti į ją galima tik Lietuvos nepriklausomybę pardavę […]. taigi jie ir stumia prie derybų su lenkais.“ [4] Toliau Krėvė mini, kad dar yra silpno būdo lietuvių, kurie susidūrę su didžiųjų valstybių (anglų, prancūzų) diplomatų raginimais „susitaikinti ramiu būdu su lenkais“ pasijunta pernelyg silpnadvasiais. O tai yra įmanoma, rašo LŠS pirmininkas, bet tik tuomet, kai lenkai pripažins Lietuvos nepriklausomybę ir atsižadės Vilniaus visiems laikams. Dėl Lenkijos agresyvumo atsiradęs antilenkiškumas bei Antantės valstybių kritika dėl jų beatodairiško Lenkijos užmačių palaikymo, buvo esminis 1922-1924 m. „Trimite“ Krėvės politinių straipsnių tonas. Aišku, jis kaltino ir Lietuvos vyriausybę aklu patiklumu Antantės valstybėms, ragino savo politiką nukreipti į Vokietiją ir Sovietų Rusiją, kaip potencialias pagalbininkes atgaunant Vilnių, nes „rusų pavojus – tik priešų gąsdinimas, o lenkų pavojus yra įvykęs ir realus“. Šios valstybės oficialiomis notomis Tautų sąjungai protestavo prieš Pietryčių Lietuvos (Dzūkijos) su sostine Vilniumi pripažinimą Lenkijai.  

Galima išvada, kad Vincas Krėvė-Mickevičius  minimais metais savo veikla ir straipsniais nuosekliai gynė  lietuvių tautos laisvę ir aktualizavo Lietuvos valstybės   strateginius tikslus. 

1924 metais Krėvė paliko LŠS pirmininko postą, tačiau savo politinės veiklos nenutraukė. Jau tų pačių metų rugpjūčio 17-19 dienomis Šauliuose įvyko reorganizacinis TPP ir Ekonominės politinės žemdirbių sąjungos suvažiavimas įkūręs naują politinę organizaciją – Lietuvių tautininkų sąjungą (toliau LTS). Jos pirmininku buvo išrinktas rašytojas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, o vicepirmininku – buvęs krašto apsaugos ministras Antanas Merkys. Kaip rašo istorikas Juozas Jakštas: „Įsikūrusi Lietuvių tautininkų sąjunga galėjo didžiuotis išsirinkusi pirmuoju pirmininku klasiką rašytoją V.Krėvę-Mickevičių.“ [5] Čia Krėvės įtaka  parengiant Tautininkų sąjungos programą akivaizdžiai matoma: „1. Tautininkų Sąjungos tikslas – tautiška kultūra, ugdoma laisvoje nepriklausomoje, demokratiniais ir teisės pagrindais tvarkomoje Lietuvoje su Klaipėda, Vilniumi ir Gardinu.“ [6]  Šis pirmas programos punktas, byloja, kad Krėvė visuomet buvo aktyvios iniciatyvos teigėjas nemėgstantis atsargios ginties ir prisitaikymo pozicijos. Buvęs TPP vadovas Smetona buvo išrinktas tik garbės pirmininku, o Voldemaras net nepateko į Centro valdybą. Šie faktai rodo, jog Krėvės populiarumas tautoje buvo labai išaugęs ir nustelbė buvusių TPP vadų populiarumą.

Po metų kitame tautininkų suvažiavimo, 1925-ųjų birželio 29 d., Krėvė užleido LTS pirmininko postą Smetonai, pats pasilikdamas tik Centro valdybos nariu. Šie pasikeitimai gali būti paaiškinami tuo, kad artėjo rinkimai, todėl tautininkams vadovauti labiau tiko tautinių idėjų ištakų kūrėjas ir tarppartinėje kovoje labiau patyręs Smetona.  Neabejotina, kad šiam rašytojo apsisprendimui turėjo įtakos profesoriavimas Lietuvos universitete bei jo išrinkimas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Fakulteto organizaciniai rekalai ir akademinė aplinka pilnai užpildė jo gyvenimą.

Pasikeitus geopolitinei situacijai Europoje kai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Vakarų bankininkų finansuota Vokietijos Nacionalsocialistų  partija rinkimų būdu atėjo į valdžią  Vokietijoje ir pradėjo vykdyti agresyvią politiką, iki to laiko Vakarų viešosios nuomonės kritikuota Sovietų sąjungos  vidaus tvarka ir užsienio politika, įgavo priešingą pobūdį. D.Britanijos ir Prancūzijos politikai ir intelektualai pradėjo ieškoti alternatyvos šiai augančiai agresijai Europoje ir pozityvią jėgą įžvelgė Sovietų sąjungoje.  Vakarų Europos žiniasklaidos palankumas, dažnos intelektualų (Herbertas Džordžas Vellsas, Bernardas Šou, Romenas Rolanas ir kt.) viešnagės diktatoriaus Stalino valdose ir liaupsės „naujai civilizacijai“[7] (Lui Aragonas (Louis Aragon), Anri Barbiusas (Henri Barbusse), Polis Eliuaras (Pauli Eluard)) sujaukė daugelio protus – Vakarų visuomenės požiūris į komunizmo citadelę ėmė keistis.

Žvelgiant į Lietuvos geopolitinę situaciją, prezidentas Smetona, reaguodamas į besikeičiančią situaciją Europoje, 1934 m užsienio reikalų ministru paskyrė Stasį Lozoraitį. Naujasis ministras, aišku su Prezidento pritarimu, vykdė prolenkišką politiką ir jai nuolaidžiaudamas, artėjo prie Lenkijos. Abejotina, ar tai Lietuvai buvo naudinga, veikiau tai buvo galingųjų geopolitinių jėgų sumanymų vykdymas. Apie tai rašo ambasadorius Kazys Škirpa: „St. Lozoraičio suplanuota politikos linija buvo daugiau negu nelaiminga Lietuvai, […] Naujoji politikos kryptis buvo originali tuo, kad buvusį Lietuvos draugą (Vokietiją – autor.), veiksmingai pagelbėjusį mums kovoje už Lietuvos valstybinę nepriklausomybę 1918-1920 metais, taip pat padėjusį apsisaugoti nuo vėlesnių Lenkijos kėslų į mūsų kraštą, palaikė priešu, tikrąjį priešą – Lenkiją – ne kartą privertusią mus griebtis ginklo ir sudėti daugybę aukų ginamosiose kautynėse, palaikė draugu, nepaisant net to, kad ji okupavo ir tebelaikė pagrobusi visą trečdalį Lietuvos teritorijos su pačia Lietuvos istorine sostine – Vilniumi.“[8]

Jau 1935-1938 m. prezidentas Smetona pokalbiuose su ministru pirmininku  Juozu Tūbeliu, o vėliau ir visuomenėje buvo aptarinėjama – jei Lietuvai netekus nepriklausomybės su kuria kaimyne susieti savo gyvenimą. Prezidentas aiškiai pasisakė, kad lietuvių tautai „geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje. […] Mat jis laikė, kad viena, mes su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi, antra, būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtume nutautinimo pavojui.“[9] – rašo prezidento Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris. Stasio Lozoraičio paskyrimas užsienio reikalų ministru taip pat susijęs su Vakarų viešosios nuomonės apie Sovietų šalį

pasikeitimu. Jau 1934 m. organizuojama Lietuvos žurnalistų pažintinė kelionė į Stalino komunistinę citadelę, o 1935 m. ministro Lozoraičio iniciatyva Vytauto Didžiojo universiteto profesorių grupė lankosi Sovietų sąjungoje, kurią ypač palankiai priima Maskvoje, Leningrade ir  Kijeve. Šių delegacijų nariai, turėdami tikslą keisti Lietuvos viešąją nuomonę apie komunistinę šalį, grįžę rašo liaupses Sovietų tvarkai. 1936 m. taip pat suaktyvinama „Draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti“ veikla, kuri buvo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos šefuojama ir finansuojama. Stebėtina, kad į kultūrinio bolševizmo propagandą Lietuvoje buvo žiūrima pro pirštus ir net į Valstybės saugumo departamento pranešimus aukščiausių valstybės vadovų nebuvo reaguojama, bet tai tampa aiškiau, kai pažvelgi į bendrą D.Britanijos ir Prancūzijos intelektualų žavėjimąsi Sovietų sąjungos komunizmu ir jo panegyrikos sklaida Vakarų spaudoje bei Lietuvos politikos krypčių pasikeitimu, išreikštu aukščiausių valstybės vadovų diskusijoje.

Ši geopolitinė aplinka ir politinė situacija paveikė ir sudarkė Lietuvos intelektualų protus – pradėjo ryškėti ir aktyvėti prieštaringos ideologinės kryptys. Vincas Krėvė ir toliau išliko Lenkijos politikos kritikas, tačiau tapo aktyvesnis ir palankesnis Sovietų sąjungos atžvilgiu: dalyvavo Draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veikloje bei VDU profesorių kelionėje į Sovietų šalį. Visiškai teigti, kad Krėvė tapo kairiųjų idėjų propaguotojas negalima, kaip stengiasi šališkai įrodinėti istorikas Mindaugas Tamošaitis. Galima teigti, kad rašytojas dėl susidariusio politinio neapibrėžtumo šiek tiek svyravo tarp įvairių Vakarų ir Lietuvos prezidento politikos (Smetonos žodžiai: “geriausia išeitis būtų atsidurti rusų <…> valdžioje”) krypčių, tačiau rašytojo tikslas buvo vienintelis – kaip geriau išlaviruoti lietuvių tautos ir Lietuvos likimą, išsaugojant laisvę ir nors formalią nepriklausomybę, ypač 1940 m. birželį, kai prezidentas Smetona paliko šalį.

Apie Krėvės sutikimą 1940-aisiais metais dalyvauti vadinamojoje Liaudies vyriausybėje yra plačiai aprašyta [10], todėl čia apsiribosiu tik kai kuriais pastebėjimais.

1940-ųjų metų birželio situaciją įžvalgiai aprašo Albertas Zalatorius: „Krėvė <…> buvo gudriai įviliotas į vadinamąją Liaudies vyriausybę, kurią Maskva naudojo kaip priedangą Lietuvos sovietizacijos legalumo iliuzijai kurti.“ [11] Maskvos specialiai atsiųstam emisarui Vladimirui Dekanozovui ypač buvo reikalingi keletas autoritetingų, tautoje pasitikėjimą turinčių asmenų, kad visuomenė patikėtų Liaudies vyriausybe, jog dar ne viskas prarasta. Prof. Vincas Krėvė-Mickevičius pakviestas į užsienio reikalų ministro ir ministro pirmininko pavaduotojo postus iš karto nesutiko, bet pasitaręs su buvusiais ministrais Stasiu Šilingu, Ernestu Galvanausku, Vaclovu Sidzikausku, kurie jam patarė eiti į sudaromą Liaudies vyriausybę, o Antanas Merkys pasikarščiavęs palydėjo Krėvę į marionetinę vyriausybę tokiais žodžiais: „Tu neisi, kitas neis, tai negi sutikti, kad vyriausybės priekyje atsistotų renegatas ir parsidavėlis Sniečkus, kaip bolševikai buvo mums pasiūlę…“[12]  Sutikimą įeiti į Liaudies vyriausybę, patarus Šilingui, Krėvė susiejo su sąlyga, kad finansų ministru būtų skirtas E. Galvanauskas, tikėdamas kad Dekanozovas nesutiks įsileisti buvusios Smetonos vyriausybės  ministro, tuomet ir jo dalyvavimas atkristų. Bet atsitiko kitaip – Maskvos emisaras sutiko paskirti Galvanauską finansų ministru. Ilgiausias Krėvės įkalbinėjimas vyko su artimu draugu, teisingumo ministru S.Šilingu: „- Aišku kaip diena, kad privalai priimti, – atrėžė man Šilingas. […] – Vadinasi, patari man pasidaryti bolševikų „pastumdėliu“, kaip patsai išsitarei, ir gal nieko nepasiekęs pasiimti visą atsakomybę už jų veiksmus Lietuvoje, būti ateityje apkaltintu dėl bendradarbiavimo su jais ir, ko gero netekti doro vardo… – Kokią turi reikšmę vieno žmogaus vardas ar net gyvybė, kai yra reikalas gelbėti valstybę ir tautą! – net sušuko Šilingas. […] Jau duryse jis mane nutvėrė už kaklo, apkabino abiem rankom ir pabučiavo, – Tai mano tau palaiminimas į Golgotą kopti…“ [13]

Patyrusio politiko Galvanausko, o kartu ir Krėvės sutikimas įeiti į Liaudies vyriausybę mums rodo,  jog anuomet jau buvo suvokiama, kad tuoj tuoj prasidės   karas tarp Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos ir  galbūt nors formaliai dar pavyks išsaugoti Lietuvos nepriklausomybę. Šis suvokimas taip pat buvo paskata įsijungti į Liaudies vyriausybę. Deja, Sovietų emisaro tikslas – sudaryti Liaudies vyriausybę, kuri atliktų Lietuvos sovietizacijos legalumo  iliuzijai sukurti buvo pasiektas, o, atlikus rinkimų į Seimą farsą, Lietuva buvo inkorporuota į Sovietų sąjungą. Būtina pabrėžti, kad Vincas Krėvė nevažiavo su Sniečkaus delegacija į Maskvą „Stalino saulės“ parvežti bei niekur nepašlovino sovietų vado.

Aišku, kad Krėvė į Liaudies vyriausybę ėjo ne dėl karjeros, o tik  vedamas noro gelbėti Lietuvą, gelbėti tai, ką dar buvo galima išgelbėti, o tokiais motyvais anuomet, tragišku Lietuvai ir Europai metu, vadovavosi daugelis dorų inteligentų. Pabaigai galima pacituoti mintis iš prezidento Smetonos dukters M. D. Smetonaitės-Valušienės straipsnio „Išklausykite ir antrosios pusės“ (šį straipsnį ji parašė, kaip atkirtį tautininkų dešiniojo sparno politikams ir žurnalistams  puldinėjusiems rašytoją JAV spaudoje): „Aš esu linkusi tikėti, kad motyvai, kuriais prof. Krėvė vadovavosi priimdamas Dekanozovo pasiūlymą, buvo patriotiniai.“ [14] O juk Krėvės santykiai su Smetonos šeima buvo seniai pašliję, ypač po 1938 m. gėdingo Lenkijos ultimatumo priėmimo, kai Lietuvos sostinės Vilniaus klausimas buvo nutylėtas sutartyje dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Tokiai Prezidento Antano Smetonos politikai Vincas Krėvė ypač prieštaravo.

2013 m. birželis 25 d.