Niekas vokiečiams nekelia tokio susirūpinimo, kaip gimtosios žemės ekologinė būklė. Vos tik pasirodo pranešimas, kad giliai po žeme ketinama palaidoti naują partiją branduolinių atliekų, tūkstančiai žmonių išeina protestuoti. Tas pats vyksta ir su skalūnų dujomis. Nors Vokietijoje jos niekur neišgaunamos, tačiau jau veikia jų oponentų organizacija.
Vis dėlto jie priešinasi ne iš esmės skalūnų dujų gavybai, bet konkrečiai jų gavybos technologijai – hidrauliniam plėšymui (angl. hydraulic fracturing arba fracking). Juk tam, kad pavyktų išlaisvinti iš molio skalūnų uolienų gamtines dujas, kurios dažnai glūdi kelių tūkstančių metrų gylyje, į žemę dideliu slėgiu yra švirkščiamas vandens, smėlio ir cheminių medžiagų mišinys. Kai kurios iš šių medžiagų yra nuodingos ir aplinkosaugininkai baiminasi, kad toks kokteilis gali patekti į gruntinį vandenį.
Jungtinėse Valstijose frackingo naudojimas paskatino šių dujų bumą, kuris ne tik išgelbėjo šalį nuo poreikio importuoti gamtines dujas, bet ir pavertė Jungtines Valstijas pagrindiniu Rusijos konkurentu didžiausių pasaulio dujų gamintojų sąraše.
Ekspertai mano, kad Vokietijos skalūnų dujų atsargų pakaktų 13 metų visiškai patenkinti savo gamtinių dujų poreikius. Tačiau tam būtina imtis frackingo. Hidraulinis plėšymas jau kelis dešimtmečius naudojamas Vokietijos įprastinių dujų telkinių eksploatavimui, tačiau per tą laiką Europoje daug diskutuota apie šios technologijos pavojų aplinkai ir gavybos bendrovės visiškai sustabdė jos naudojimą Vokietijos teritorijoje.
Per pastaruosius dvejus–trejus metus Vokietijoje pasirodė daug tyrimų, perspėjančių apie didžiulį pavojų arba nepatikimą frackingo saugumą. O dabar į diskusijas įsitraukė ir prie Vokietijos vyriausybės veikianti patariamoji taryba ekologijos klausimais.
Šios tarybos paruoštame tyrime dominuoja abejonės ir nurodoma, kad Vokietijai nereikia tokiu sudėtingu būdu išgauti papildomai dujų, nes šalis apsisprendė už vėjo ir saulės energetikos plėtrą. „Todėl mes rekomenduojame mūsų šalyje atsisakyti hidraulinio plėšymo technologijos“, – Vokietijos žiniasklaidai sakė patariamosios tarybos pirmininkas Martinas Faulstichas.
Atrodytų, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri anksčiau buvo mokslininkė-eksperimentuotoja, turėtų būti šios technologijos šalininkė. Tačiau jos dabartinė pozicija šiuo klausimu tokia: „Mes turime padaryti viską, kad būtų išvengta pavojaus aplinkai.”
Telefonu dalyvaudama konferencijoje su eiliniais krikščionių demokratų partijos nariais, Angela Merkel paaiškino, kad vyriausybės tikslas – sukurti specialų įstatymą dėl frackingo, kuris „apribotų ir apsunkintų“ šios technologijos taikymą ir pritaikytų jam „labiau aplinkosaugos požiūriu priimtiną teisinį reguliavimą.“ Iš tiesų, iki šiol hidraulinis plėšymas buvo priskiriamas kalnakasybos teisei, kuri nenumato jokių apribojimų šiam gavybos metodui.
Naujas įstatymo projektas, parengtas valdančiosios krikščionių demokratų ir liberalų koalicijos, numato visiškai uždrausti frackingą vandenviečių srityse, o kituose regionuose reikalauja griežto poveikio aplinkai vertinimo. Taigi, tikimybė gauti leidimą naudoti šią technologiją bus sumažinta iki minimumo. „Hidraulinis plėšymas savo dabartine forma mums yra nepriimtinas“, – atvirai pareiškė Vokietijos krikščionių demokratų partijos generalinis sekretorius Hermannas Grohe.
Vis dėlto daug žmonių Vokietijos krikščionių demokratų partijoje mano, kad ir toks projektas yra pernelyg atlaidus. Jie nerimauja, kad baimė dėl cheminių medžiagų, pumpuojamų į žemę, padidins opozicinės „žaliųjų“ partijos populiarumą, todėl rengiantis parlamento rinkimams rugsėjį reikalauja be išlygų uždrausti frackingą visoje Vokietijoje.
Žinoma, „žalieji“ jau seniai pasisako už visišką draudimą. Toks požiūris vienija daugelį federalinių žemių, kurių valdžioje yra socialdemokratai ir „žalieji“. Šios žemės Bundesrate dabar turi balsų daugumą, tad akivaizdu, kad šiuose parlamento rūmuose dabartinės formos projektas nebus patvirtintas. Be to, Bavarijoje, garsėjančioje savo aludarystės tradicijomis, prieš frackingą piestu stoja aludariai. Jie bijo netekti tyro požeminio vandens, kuris yra svarbiausia jų „žaliava“. Todėl hidraulinio plėšymo priešininkais tapo ir Bavarijos krikdemai, kurie valdo šią žemę. Ir tik liberalai siūlo išbandyti bent aplinkai nekenksmingas šios technologijos galimybes.
Toks vieningas Vokietijos politinio elito nenoras išbandyti naujas technologijas suerzino ES energetikos komisarą Güntherį Oettingerį. Neseniai savo kalboje jis sakė, kad Vokietija vis dar ekonomiškai stipri, tačiau netapo dar stipresnė, nes šiuo metu susitelkta į visiškai klaidingus tikslus, tarp kurių jis įvardijo frackingo atsisakymą.
ES energetikos komisaras nėra vienintelis Europos Sąjungos politikas, pasisakantis už skalūnų dujų gavybą žemyne. Ypač aktyviai naujas technologijas remia Rytų Europos valstybės, kurios, kaip, pavyzdžiui, Lenkija, yra vis dar pernelyg priklausomos nuo tokio ekologijos požiūriu kenksmingo ir neigiamai pasaulio klimatą veikiančio energijos šaltinio, kaip anglis.
Kartu su Lenkija skalūnų dujas išgaus Vengrija ir Rumunija, o žemyno vakaruose – Ispanija ir Jungtinė Karalystė. Rumunijos ministras pirmininkas Viktoras Ponta net kvietė atsispirti frackingo oponentų spaudimui ir „eiti teisingu keliu, į kurį jau pasuko Jungtinės Valstijos“. Ar Vokietija kada nors rinksis šį kelią, kol kas labai abejotina.
Parengta pagal „Deutsche Welle“
Aplinkos ministras V. Mazuronis garantuoja, kad dėl skalūnų žvalgybos Lietuvoje poveikis aplinkai bus minimalus, arba nebus jokio poveikio. Kadangi lietuviai yra tikintys tai belieka patikėti.