Suvalkiečio sodyboje – Lietuvos sunkieji arkliai

Marijampolės rajono Turlojiškės kaimo ūkininkas Valdas Dambauskas, pasinaudodamas parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ veiklos sritį „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“, veisia Lietuvos sunkiuosius žirgus. Jo ūkyje ganosi ir kitokie senojo Lietuvos genofondo veislių gyvuliai.

Nuo vienos kumelės

V.Dambauskas prisipažįsta nė nesvarstęs, ar reikia auginti nykstančius Lietuvos sunkiuosius arklius: šiuos gyvūnus jis pažino dar vaikystėje. Tad, atėjus laikui imtis savarankiško ūkininkavimo, nė nesvarstė, kurią ūkininkavimo šaką pasirinkti. „Amžiną atilsį tėvukas dirbo tuomečiame „Kovo 8-osios“ kolūkyje arklininku, tad ir mūsų su broliu vaikystė prabėgo tarp arklių. Iš pradžių jais tik džiaugdavomės, o kai paūgėjome, tėvui padėdavome arklius prižiūrėti“, – pasakojo V.Dambauskas.

Kolūkiams yrant, prasidėjo savarankiškas ūkininkavimas. Pirmasis „inventorius“, kurį Dambauskai įsigijo, buvo Lietuvos sunkiųjų kumelė. Paskui ta kumelė atsivedė kumeliuką… paskui dar vieną… Šiandien V.Dambausko ūkyje – dešimt suaugusių Lietuvos sunkiųjų veislės arklių ir du kumeliukai. Daugiau plėsti bandos ūkininkas nebežada, nes jo turimų 12 ha žemės didesnei bandai išlaikyti neužtektų. O ir visoje Lietuvoje šios veislės arklių ne tiek jau daug yra, tik apie pusantro tūkstančio. Tiesa, tai – vis tiek daugiau nei prie nykstančiųjų priskiriamų žemaitukų. Jų nėra nė pusės šimto, o stambiųjų žemaitukų, 2011 m. duomenimis, buvo tik 544.

Darbui ir pramogai

Ūkininkas Valdas sako, kad Lietuvos sunkiųjų arklių paskirtį tarsi nurodo pats pavadinimas. Tai stambūs, stiprūs, ištvermingi, didelį darbo krūvį galintys pakelti gyvūnai. „Tai – darbiniai arkliai, be kurių Lietuvos kaimo gyventojai negalėjo išsiversti. Jie ramaus būdo, šalto charakterio, nestrakaliojantys. Juk dar taip neseniai šie arkliai nudirbdavo visus žemės ūkio darbus. O dabar juos keičia technika, tačiau ištvermingas arklys ūkyje visuomet praverčia“, – dėstė ūkininkas.

V.Dambauskui liūdna, kad arklys vis dažniau laikomas egzotiniu gyvūnu, net jaunavedžiai pageidauja arkliais į pirmąją bendro gyvenimo kelionę būti pavėžinami. Kai atsiranda tokia paklausa, tai ir pasiūla tenka pasirūpinti – Dambauskų ūkio Lietuvos sunkieji panaudojami ir pramogai. „Brolis net „bričką“ turi, tad kartais tenka pavėžinti ir švenčiančius vienokią ar kitokią šeimos šventę. Bet dabar jau atsirado „mandresnių bričkų“. Mūsiškė paprastutė, tad ir naudojama tik mažesnėms šventėms“, – pasakojo jis. Tačiau ūkininkas Valdas neslepia, kad ir dideli ponai jo žirgų kompanijos nebrokuoja, jų „brička“ net prezidento Algirdo Mykolo žmona Kristina Sartuose vėžinosi.

Pamaina pasirūpinta

Ūkininkas, paklaustas, ar jau pasirūpino ūkio pamaina, šyptelėjo: „Aš perėmiau arklius iš savo tėvo Albino, kas nors perims ir iš manęs, kai ateis tam metas. Yra du anūkai – Modestas ir Einorius. Jie irgi labai myli arklius, netgi savo ponius turi. Pernai susilaukėme vieno šios mažylių veislės jauniklio, šiemet – kito. Anūkams džiaugsmo – devynios galybės. Ir vežimaitį mažą turi, ir pasikinkyti patys jau moka. Tiesa, mūsų Modestas jau didelis – jam jau trylika. Tik Einorius gerokai mažesnis.“

Ūkininkas mano, kad jis, ko gero, tik dėl žirgų, dėl Lietuvos sunkiųjų kaimo į miesto gyvenimą neiškeitė. Net tada, kai gyvenimo aplinkybės vertė ieškotis geriau apmokamo darbo, jis iš savo Turlojiškės kasdien dirbti į Marijampolę važinėjo, nors darbas nuo namų buvo beveik 40 kilometrų. Sako, niekada nė nebuvo šovusi mintis patogiau įsitaisyti mieste. Dabar, kai tėvukai jau pas Dievulį iškeliavo, Valdo šeima visam laikui kaime įsitaisė ir nė kiek nesigaili.

Pagal veiklos sritį „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ išmokas gaunantis Lietuvos sunkiųjų veislės arklių augintojas sako, kad ES ir nacionalinio biudžeto parama nykstančioms veislėms išlaikyti yra gera finansinė paskata ūkininkams. „Per metus už sunkiųjų veislės arklį gaunu apie 680 litų. Iš pirmo žvilgsnio gal tai ir nėra dideli pinigai, bet kai tokių arklių – per dešimt, tai jau ir tūkstančiai susidaro. Kai pats ūkininkauji ir pats užsiaugini pašarų, tokia išmoka tikrai svari“, – teigė V.Dambauskas.

Ūkininko valdose ganosi ir apie 30 į genofondą įtrauktų juodgalvių avių. Už kiekvieną avelę jis gauna 96,68 Lt pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ veiklos sritį „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“. Ūkininkas juokauja, jog avys – jo šienpjovės, kurios nušienauja net sunkiausiai prieinamus pakraštėlius. Ūkininkas dėl avių nesibaimina, jos, sako, tikrai išliks, nes lietuviškos avių rūšys nelepios, nereiklios ir atsparios klimato sąlygoms, o avienos paklausa auga, vis paklausesnė tampa ir avių vilna.

Tautinis paveldas

Pasak V.Dambausko, jam svarbi ne tik ekonominė nauda. Vyras įsitikinęs, kad reikia saugoti tautinį paveldą, nes jo neišsaugoję išnyktume kaip tauta. Lietuvoje kaip tradicinės veislės arkliai, kuriuos būtina saugoti, yra žemaitukai, žinomi nuo V–VII a., ir XIX a. pabaigoje pradėti auginti Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai. Pastarieji kaip savarankiška darbinių arklių veislė patvirtinti 1963-iaisiais. Parama tradicinių veislių arklių augintojams teikiama nuo 2004–2006 m. Jie, kaip ir kitų tradicinių gyvulių veislių augintojai, remiami pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos II krypties „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ agrarinės veiklos programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“.

Gresia pavojus išnykti

Ūkininkas V.Dambauskas mano, kad Lietuvos sunkiųjų veislės žirgų, kaip ir žemaitukų, išnykimo pavojus išlieka, todėl arklių augintojai privalo būti ir patriotai, padaryti viską, kad ateities kartos jų nekeiktų dėl sunaikinto genofondo.

Šiandien arklių paskirtis gyvenime yra jau visai kitokia nei anksčiau, todėl jiems gresia pavojus išnykti. „Bet lietuviškų veislių arkliai puikiai tinka kaimo turizmo sodybose, kurių šeimininkai pagrindines pajamas gauna ne iš gyvulininkystės. Jei ir toliau bus domimasi šiomis veislėmis ir tokius arklius noriai laikys ūkininkai, jie neišnyks. Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras vykdo visų nykstančių genetinių veislių administravimą, stebėseną, vertinimą, genetinės medžiagos saugojimo užtikrinimą ir tausų naudojimą. Beje, kiekvieno žirgų mylėtojo širdyje, manau, yra tiek patriotizmo, kad lietuviškų veislių žirgai nebus užmiršti“, – įsitikinęs ūkininkas.