Sena baltiška avių veislė nesulaukė pripažinimo

Škudės – kraštovaizdžio puošmena

„Mūsų prašymas jau trečią kartą atmetamas. Motyvai vis tie patys – trūksta informacijos. Nors pateikiame vis naujų faktų, jiems esą stinga įrodymų, kad škudės kilusios iš mūsų krašto. Šiemet atvežėme naujų duomenų iš Vokietijos, kur auginama daug šios veislės avių, kilusių iš mūsų šalies teritorijos, tačiau ir to nepakanka“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos vadovas Kęstutis Samušis.

Prieš keletą metų į atokų vienkiemį gyventi persikėlę Inga ir Kęstutis Samušiai pasirinko auginti škudes – avis, kurios yra puiki kraštovaizdžio puošmena.

„Štai Vokietijoje jos labai populiarios, ganosi tarp kalvelių, pilių ir turistams palieka įspūdį. Ypač gražūs avinai, kurie patraukia dėmesį masyviais sraigės formos ragais. O škudžių mėsa – tikras delikatesas“, – pasakojo keletą škudžių auginanti Daiva Šeškauskaitė.

Škudžių pasaulyje yra tik apie 5 tūkstančius. Pirmą kartą jos į Lietuvą iš Vokietijos atvežtos 2005 m. Dabar šių avių Lietuvoje – maždaug pusantro šimto, o kai bus užregistruotas visas pavasarinis prieauglis, jų skaičius turėtų padidėti iki 200. Daugiausia šios ištvermingos, nereiklios ir gerai mūsų krašte prisitaikiusios veislės avių laiko Samušiai.

„Kažkam reikėjo nugraužti pievą. Pasirinkome šias aveles. Jos atsparios, be to, senos lietuviškos“, – teigė bandą, kurioje dabar yra apie 30 avelių, pamažu gausinantis K.Samušis.

Iš Vokietijos grįžta namo

Škudes pamėgę jų augintojai pradėjo domėtis jų kilme. Anot mokslininkų, jos kildinamos iš tuometės Mažosios Lietuvos – Rytų Prūsijos ir Baltijos regiono šalių. Lietuvos škudžių avių augintojų asociacija, remdamasi užsienio mokslininkų sukauptais duomenimis, skelbia, kad škudės priskiriamos vienai seniausių avių veislių, kuri atsirado prieš kelis tūkstančių metų. Visose šalyse, kuriose škudės auginamos, nurodoma baltiška, lietuviška jų kilmė.

Pasak K.Samušio, 1941 m. pulkelį avių pirmą kartą iš Lietuvos išsivežė vokiečiai. O atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, dar jų įsigijo.

„Lietuvos mokslininkai senąsias lietuviškas avis vadina šiurkščiavilnėmis avimis, nes šaltiniuose aprašomų avių vilna šiurkšti. 1988 m. Gyvulininkystės institutas surengė ekspediciją ir surinko 30 šiurkščiavilnių avių – visokių maišytų avių, kurios turėjo šiurkščią vilną ir buvo panašios į senąsias avis. Jas pardavė vokiečiams. Šie iš bandos atsirinko škudes – taip antrą kartą papildytas vokiečių škudžių avių fondas. Tiesa, atrinkta buvo tik keletas avių: kitos jau buvo maišytos ir nebeatitiko škudžių veislės charakteristikų. Tos škudės, kurias dabar atsivežėme iš Vokietijos, yra tų mūsiškių tiesioginės palikuonės. Jos – tarsi tremtinės, grįžtančios į gimtąją šalį“, – aiškino K.Samušis.

Savo teiginius jis gali pagrįsti vokiečių mokslininkų straipsniais ir vienos vokiečių mokslų daktarės, kuri daug tyrinėjo škudžių avis, laiškais.

Nepakanka įrodymų

Šios senos veislės avių augintojai įsitikinę, kad škudės turi būti įrašytos į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą. Tačiau kai kurie mokslininkai turi savo nuomonę. Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo tarybos pirmininkė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės instituto direktorė Violeta Juškienė tvirtino, jog šią veislę pripažinti sava nepakanka mokslinių įrodymų. Ji atmetė augintojų priekaištus, kad Taryba vilkina škudžių pripažinimą.

„Tai – nelengvas reikalas. Pernai prieš Naujuosius Taryboje svarstėme, tačiau buvo pateikta nepakankamai informacijos. Šiemet medžiaga buvo netinkamai pateikta. Sprendžiant šį klausimą reikia nepažeisti kitų šalių interesų. Vokiečiai su šia veisle dirba 50 metų. Kaip atrodys, jei paskelbsime, kad škudės yra mūsų?“ – retoriškai klausė V.Juškienė.

Pasak Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo tarybos pirmininkės, istorinėje medžiagoje ši veislė neminima kaip nacionalinė.

„Augintojai įrodinėja, kad škudės – lietuviškos avys, o vokiečiai jas laiko savo veisle. Škudžių selekciją atliko vokiečiai. Jas importavome prieš 6–7 metus, nepradėjome net kilmės knygos tvarkyti ir norime jau pasisavinti. Tai būtų neatsakinga“, – teigė LSMU Gyvulininkystės instituto mokslininkė Violeta Razmaitė.

Kaimo žmonės prisimena senąsias avis

K.Samušis teigė, kad šiemet specialiai vyko į Vokietiją aiškintis dėl škudžių ir parsivežti naujų duomenų apie jų kilmę.

„Netiesa, kad vokiečiai laiko jas nacionaline veisle. Ir išmokų kaip už Vokietijos genofondo avis negauna. Škudžių augintojai remiami už dalyvavimą nederlingų žemių, kalvų nuganymo programoje. Tokios išmokos skiriamos ir už avis, ožkas bei kitus gyvulius“, – tikino avių augintojas.

Anot jo, vokiečių mokslininkai labai vertina šias avis, nes jos per tūkstančius metų beveik nepakito.

K.Samušio teigimu, škudės Vokietijoje įtrauktos į retų gyvūnų sąrašą, į kurį patenka visos šioje šalyje auginamų nykstančių gyvūnų veislės – ir nacionalinio genofondo, ir kitos. Škudžių įtraukimu į Lietuvos gyvūnų genofondą besirūpinantis vyras viliasi, kad mūsų krašte dar pavyks rasti šios senos baltiškos veislės avių.

„Esame radę nemažai žmonių, kurie prisimena laikę šias avis. Viena moteriškė iš Šilutės rajono sakė, kad dar prieš trejus metus žinojo, kas augina škudes. Kai nutirps sniegas, pasidairysime po vienkiemius“, – atviravo K.Samušis, kuris tikisi mokslininkams pateikti naujų įrodymų.

Pasak etnologės D.Šeškauskaitės, seni kaimo žmonės prisimena, kad tikrą milą veldavo būtent iš škudžių vilnos, o iš dabartinių juodgalvių taip neišeina.

„Juodgalvės avys labai maišytos ir toli nuo lietuviškumo, tačiau jos yra Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąraše. O senoji škudžių veislė nepripažinta. Gaila, kad mes nemokame saugoti to, kas vertinga, arba atsibundame per vėlai“, – samprotavo moteris.

K.Samušis tvirtino, kad Estijoje buvo panaši situacija, kai nenorėta pripažinti keliose šios šalies salose atrastos senos avių veislės. „Augintojai daug vargo, kol neatliko genetinių tyrimų, kuriuos fi nansavo UNESCO. Tik tokiu būdu įrodžius, kad avys grynaveislės, jos pripažintos genofondo avimis“, – dėstė avių augintojas.

Bijo konkurencijos?

Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvuliams ir naminiams paukščiams išsaugoti skiriama Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos parama. Be kitų gyvūnų, į nykstančių senųjų veislių sąrašą įtrauktos šiukščiavilnės ir senojo genotipo juodgalvės avys. Už kiekvieną tokią avį skiriama po 96,68 Lt per metus.

Keletą škudžių avių laikanti D.Šeškauskaitė teigė, kad tokia parama – gera paskata auginti nykstančius gyvūnus. Tačiau dalyvaujant programoje patenkama į biurokratines pinkles.

„Pavyzdžiui, yra reikalavimas nugaišusią į genofondą įtrauktą ir remiamą avį pristatyti į Rietavo utilizavimo įmonę. Patiriamos kelionės išlaidos ir dar reikia mokėti kelis šimtus litų už utilizavimo paslaugą. Be to, dalyvaujant programoje reikia tvarkyti daug visokių popierių. ES kelia nemažai reikalavimų, o mūsiškiai dar jų prideda. Tas ir atbaido paprastus kaimo žmones“, – teigė D.Šeškauskaitė.

Moteris svarstė, kad škudės galbūt nepripažįstamos ir todėl, kad nenorima daugiau konkurentų, pretenduojančių į ES paramą, skiriamą retiems bei nykstantiems gyvūnams išsaugoti.