Jurgio Dovydaičio kalbinė veikla

Jurgis Dovydaitis (1907-10-19 – 2001-08-25) – legendinis XX a. tautosakininkas, surinkęs apie 140 tūkstančių liaudies kūrybos vienetų, sudaręs daugelį plačiai žinomų tautosakos rinkinių. Minint jo 105-ąsias gimimo metines teko lankytis šalia Kazlų Rūdos buvusio, bet jau išnykusio Runkių kaimo Dovydaičių sodybvietėje, miesto viešojoje bibliotekoje kalbėti apie mažai žinomą tautosakininko kalbinę veiklą.

Archyviniai dokumentai leidžia patikslinti ir plačiau apibūdinti kai kuriuos Dovydaičio gyvenimo faktus ir veiklą lietuvių kalbos labui. Antai „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (t. V, p. 101) nurodoma, kad Dovydaitis Vilniaus universitete dėstė 1947–1951 m. Dovydaičio asmens byla Vilniaus universiteto archyve rodo, kad etatiniu dėstytoju ten jis dirbo nuo 1947 m. rugsėjo 1 d. iki 1949 m. rugpjūčio 25 d. Be to, nuo 1947 m. liepos 25 d. iki 1952 m. rugpjūčio 11 d. valandiniu atlyginimu dėstė lietuvių kalbą (morfologiją) Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus studentams (jo asmens byla Lietuvos edukologijos universiteto archyve).

Tie dveji Dovydaičio darbo Vilniaus universitete metai atsispindi universiteto Lietuvių kalbos katedros posėdžių protokolų knygose, esančiose universiteto archyve. 1947 m. rugsėjo 16 d. Lietuvių kalbos katedros posėdžio protokole rašoma, kad naujai paskirtam dėstytojui Jurgiui Dovydaičiui duodama dėstyti elementarųjį lietuvių kalbos kursą Istorijos-filologijos fakulteto studentams. Spalio 13 d. posėdyje informuojama, kad Dovydaitis pradėjęs rengti lietuvių kalbos vadovėlį nemokantiems lietuvių kalbos, tas darbas posėdyje aptartas ir pripažintas priimtinu. Greitai būsimasis vadovėlis buvo įtrauktas į katedros 1948 m. darbo planus. Knyga, matyt, buvo intensyviai rašoma, nes 1949 m. sausio 12 d. posėdyje jai svarstyti sudaryta komisija iš prof. Juozo Balčikonio ir dėstytojos Sofijos Miciūnienės. Tačiau ar buvo svarstytas vadovėlio tekstas ir koks jo tolesnis likimas, protokoluose žinių nėra. To paties posėdžio protokole nurodyta, kad Dovydaitis rengiantis spaudai liaudies pasakų ir populiarių dainų rinkinius. Gal šis sumanymas kaip tik ir užgožė vadovėlio baigimą?

1948 m. pavasario semestre Dovydaičiui skirta dėstyti lietuvių kalbą 5-ioms svetimtaučių grupėms, iš viso po 20 val., o gegužės mėn. numatyta katedros nariams aplankyti jo paskaitą svetimtaučiams. 1948 m. vasario 18 d. Dovydaitis paskirtas visų tokių kursų dėstytojų vadovu. Katedros posėdžiuose jis dažnai nusiskųsdavo, kad tų kursų studentai nenorintys mokytis lietuvių kalbos, neatliekantys namų darbų, nelankantys paskaitų. Nors katedra tuos nusiskundimus yra svarsčiusi ne viename posėdyje, priėmusi tam tikrus nutarimus, kaip geriau (iš)mokyti, bet tuometinė aplinka nebuvo palanki griežtesniems sprendimams. Atrodo, kad ir pats Dovydaitis nebuvo koks labai griežtas dėstytojas. Antai 1947 m. rudens semestre visi jo studentai svetimtaučiai gavo įskaitas ir išlaikė egzaminą.

1948 m. gruodžio 30 d. katedros posėdyje numatyta, kad Dovydaitis pavasario semestre lituanistų III kursui turės akcentologijos spec. seminarą, o IV kursui skaitys prūsų kalbos spec. kursą. 1949 m. sausio 12 d. posėdyje nutarta, kad Dovydaitis pavasario semestre III kurso lituanistams ves kirčiavimo pratybas (2 val.) ir skaitys prūsų kalbos kursą (2 val.), taip pat turės 12 val. elementariojo kurso paskaitų. Dėl kirčiavimo pridurtina, kad tą kursą studentams bus dėstęs ir anksčiau. Antai 1948 m. lapkričio 26 d. posėdžio protokole įrašyta, kad buvo svarstoma Dovydaičio kirčiavimo paskaita – praktinis priegaidžių žymėjimas ir pajautimas skaitomame tekste. Protokole nurodoma, kad auditorijoje buvo skaitomas „Tiesos“ laikraščio įžanginis straipsnis, pati paskaita ir ideologinis jos kryptingumas vertinami teigiamai.

Kolegų paskaitų lankymas ir jų aptarimas katedros posėdžiuose buvo nuolatinė katedros narių veikla, kvalifikacijos kėlimo priemonė. Per visą Dovydaičio darbo laiką universitete nuo pat 1947 m. rudens daug kas lankė jo paskaitas, jis pats eidavo pas kitus ir apie tai kalbėdavo per aptarimus posėdžiuose. Neatrodo, kad juose būtų buvęs koks priekabiautojas, – kolegų darbą stengdavosi vertinti palankiai. Gal tik dėstytojo Jurgio Kocho elementariojo kurso paskaitą vertino neigiamai: buvę dažnai prasilenkiama su metodikos reikalavimais, ne laiku tikrinami studentai, netaisyklingai kirčiuojama, keltas chaosas auditorijoje ir kt.

Be dėstomųjų kursų, katedros nariai turėdavo rengti įvairius pranešimus ir juos svarstyti. Pavyzdžiui, 1948 m. katedros darbų planuose numatyta pavasario semestre idėjiniam politiniam lygiui kelti (tuo metu tai buvo visiems privaloma veikla) išklausyti Dovydaičio pranešimą „Tarybinės santvarkos atspindžiai lietuvių kalboje“. Kituose posėdžiuose Dovydaitis yra planavęs skaityti dar kelis kitus pranešimus: 1948 m. lapkričio mėn. – „Laikraštinė kalba“ (ar skaitė, nėra žinių), o 1949 m. birželio 9 d. skaitė pranešimą apie „Lietuvių kalbos rašybos žodyno“ (1948) kirčiavimą. Jame nurodė, kad žodyne laikomasi Kazimiero Būgos kirčiavimo, kvietė šalinti žodyno kirčiavimo nevienodumus.

Viena iš įdomesnių yra Dovydaičio pasakyta kalba 1948 m. sausio 24 d. katedros posėdyje. Jame buvo svarstomas TSRS mokslų akademijos Rusų kalbos instituto dialektologijos sektoriaus leidžiamas biuletenis. Dovydaitis iškėlė mintį, kad ir Lietuvoje reikia leisti kalbos laikraštį. „Kalbos reikalams laikraštis – pribrendęs reikalas. Jį reiktų organizuoti naujais pagrindais, nieko bendro neturinčiais su buržuazinėje Lietuvoje ėjusia „Gimtąja kalba“. Leidimo iniciatore turėtų būti Mokslų akademija, todėl šį klausimą reikėtų įtraukti į akademijos 1948 m. plano svarstymą“, – kalbėjo Dovydaitis. Jam karštai pritarė prof. Balčikonis. Jo nuomone, laikraščio išleidimas sudarytų „dirvą, kurioje būtų vystomi aktualūs mūsų tarybinės kalbotyros klausimai“. Apskritai kalbos laikraščio steigimo kaip ir kalbininkų draugijos (at)kūrimo reikalai buvo ne kartą keliami ir Vilniaus universitete, ir Lietuvių kalbos institute, bet valdžia sprendimą nuolat blokuodavo. Tik 1961 m. buvo pradėtas leisti toks leidinys ir pavadintas „Kalbos kultūra“ jis tebeina iki mūsų dienų.

Reikia pasakyti, kad katedroje Dovydaitis dirbo ir daug kitų darbų: dalyvaudavo stojamųjų egzaminų komisijos darbe, vadovavo studentų Lietuvių kalbos būreliui, recenzuodavo diplominius darbus ir vadovavo keliems diplomantams. Iš pastarųjų galima paminėti diplominį darbą „Žodžių reikšmė tarybinėje kalbotyroje“, kurį rašė diplomantė, vėliau žinoma lietuvių kalbotyros bibliografė Adelė Ubeikaitė.

Priimamas dirbti į Vilniaus universitetą, Dovydaitis turėjo būti žinomas tuometiniam Lietuvių kalbos katedros vedėjui, didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktoriui Juozui Balčikoniui. Archyvinių žodžių rinkėjų sąrašų duomenimis, 1932 m. balandžio mėn. iš Dovydaičio žodyno redakcija priėmė 56 jo užrašytus tarminius žodžius. 1933 m. redakcijai jis atidavė 392 žodyno lapelius, o 1934–1936 ir 1938 m. dar 421. Karo metais jo surinkta 55 žodžiai. Po karo jo užrašyti žodžiai taip pat dažnai papildydavo žodyno kartoteką, tiesa, rinko ne nuosekliai, o tam tikrais tarpais.

Pradedant 1947 m. iki 1980 m. redakcijai jis perdavė daugiau kaip 5200 žodyno lapelių, užrašytų Barklainių, Dieveniškių, Lazūnų, Punsko, Rudnios, Tverečiaus ir kt. apylinkėse. Ypač vertingi buvo žodžiai iš pakraštinių, jau nykstančių lietuvių kalbos tarmių. Taigi apskritai iš tarmių Dovydaitis galėjo užrašyti daugiau kaip 7600 žodyno lapelių. 1954 ir 1955 m. Dovydaitis intensyviai rinko žodžius iš raštų – jų iš Jono Kriščiūno knygos „Bitininkystė“, Povilo Snarskio „Vadovo Lietuvos TSR augalams pažinti“ ir Lenino raštų išrašė daugiau kaip 7000 lapelių. Taigi iš viso jo plunksnai priklausytų apie 15 000 žodyno lapelių. Spaudoje skelbtuose šaltiniuose nurodoma Dovydaitį žodynui surinkus iš tarmių apie 17 000 žodžių, o „Lietuvių kalbos žodyno“ XX t. priede „Apie LKŽ kartotekos sudarymą“ tarp būrio rinkėjų, surinkusių daugiau kaip 20 000 vienetų tarminės leksikos, įrašyta ir Dovydaičio pavardė.

Daugiau kaip kalbos faktų rinkėjas ir jų skelbėjas, o ne kaip tyrėjas Dovydaitis reiškėsi ir spaudoje skelbiamuose kalbiniuose straipsniuose. Bibliografai (Albertas Ruzgas, 1986) suskaičiavo jų buvus aštuonis. Jie skirti lietuvių dialektologijai ir kalbos praktikai.

Bene pirmasis Dovydaičio kalbinis straipsnis 1959 m. buvo išspausdintas Lenkijoje, žinomo lietuvių kalbos tyrėjo Jano Otrembskio (Otrębski) redaguojamame leidinyje „Lingua Poznaniensis“ (su palankiu redaktoriaus prierašu). Jame informuojama apie autoriaus pietinėse ir pietrytinėse lietuvių kalbos šnektose pastebėtus naujus lietuvių kalbos reiškinius (apie juos Dovydaitis vėliau rašys ir kituose straipsniuose). Ši tema plačiau atskleista 1968 m. kraštotyrininkų leidinyje „Dieveniškės“ (1968) ir dar po dešimtmečio mokslo darbų rinkinyje „Kalbotyra“ (1978). Be to, apie tai skaitytas pranešimas Rygoje 1980 m. vykusioje tarptautinėje IV baltistų konferencijoje.

1971 m. išėjusiame „Kraštotyros“ rinkinyje paskelbtame straipsnyje Dovydaitis išnašoje rašė, kad ten skelbiamas rašinys esantis didesnio darbo „Lietuvių kalbos reduplikacijos“ dalis. Reduplikacija autorius vadino pabrėžiamųjų žodžių ar skiemenų kartojimą, antrinimą kalbamojo objekto ypatybei pabrėžti ar sustiprinti. Duodama įvairių pavyzdžių: žodžių kartojimo (Daili daili bačkelė be jokio lanko), sudurtinių žodžių sudedamųjų dalių kartojimo (mažmožiai, kartkartėmis, taip pat kada ne kada, kaip ne kaip). Reduplikaciją turi daugelis vaikų kalbos žodžių (mama, tėtė, cicys, lilia), garsų mėgdžiojamieji žodžiai (gygu gagu, kakaryku, dul dul dūdelė; bubinėlis bubina, bumbeklis bumbena), kai kurie vietovardžiai ir pavardės (Veiviržas, Siesartis, Kaikaris, Plioplys ir kt.). Šitoks dvejinimas esantis būdingas tik archajišką sandarą išlaikiusioms kalboms (sanskrito, graikų, lotynų), taip pat agliutinacinėms neindoeuropiečių kalboms.

Toliau autorius rašė apie pastebėtą dar vieną savotišką reduplikacijos rūšį – priešdėlio pa- dvigubinimą su veiksmažodžiais ir dalyviais. Toks priešdėlio vartojimas, pasak Dovydaičio, be tam tikros duratyvinės (veiksmo trukmės) reikšmės, dar turi aiškią veiksmo kartojimosi, dažnumo reikšmę. Jis pastebėtas apie Dieveniškes, Strūnaitį, Dusmenis, taip pat Baltarusijos lietuvių šnektose apie Lazūnus, Gervėčius, Zietelą ir kt. Priešdėlis pa- 1) gali būti dvigubinamas su tuo pačiu ar net kitu priešdėliu, pavyzdžiui, papadygsta, papadaro, papaaudė; papanupjauta, papapriskrenda, papasuvarė ir t. t.; 2) arba nedvigubinamas, bet vietoj antrojo priešdėlio yra kitas priešdėlis, pavyzdžiui, paišdžiūvo, papradeda, paprirašėm ir t. t. Straipsnyje iš minėtų vietovių pateikiama daug šios rūšies pavyzdžių tarmiškai užrašytuose sakiniuose.

Kaip dar vieną reduplikacijos reiškinį 1978 m. „Kalbotyros“ 29 tome Dovydaitis minėjo priebalsių d, t virtimą į g, k, pavyzdžiui, gaidys > gaigys, dėdė > gėgė, bitė > bikė, teta > keta ir t. t.; prieš panašius balsius g, k > d, t, pavyzdžiui, rugiai > rudiai, kirvis > tirvis. Vietomis šis reiškinys sutampantis su š, ž virtimu į s, z (širdelė > sirgelė, žodelis > zogelis). Straipsnyje pateikiama daug pavyzdžių, suskirstytų pagal kalbos dalis. Pabaigoje duodama sakinių su kitomis retomis tarmės ypatybėmis. Daroma išvada, kad menkai tirtos tarmės dar slepia daug mokslui nežinomų dalykų. Otrembskis šį priebalsių virtimą laikantis galbūt jotvingių kalbos reliktu. Ligi šiol jotvingių pėdsakų ieškota vietovardžiuose, o dabar jų randame ir bendriniuose žodžiuose.

Dar vienas Dovydaičio straipsnis šiais klausimais buvo paskelbtas „Mokslo ir gyvenimo“ žurnale 1992 (nr. 11). Jame aprašoma atradimų istorija (pavyzdžius rinkęs 1952–1970 m.), atkakliai ginama jotvingių substrato hipotezė, pasiskundžiama, kad ne visi kalbininkai linkę jai pritarti. Tarsi argumentas pridedamas faktas, kad apie tai jis skaitęs pranešimą Lietuvos katalikų mokslo akademijos XV suvažiavime.

Šie Dovydaičio naujų tarminių reiškinių atradimai buvo plačiai panaudojami kitų kalbininkų mokslo darbuose, ypač Otrembskio „Lietuvių kalbos gramatikoje“. Nėra žinoma, kokiu būdu Otrembskiui pateko Dovydaičio informacija, ar jiedu susitikdavo, ar bendraudavo laiškais. Galima būtų manyti, kad buvo susisiekiama ir per Balčikonį, su kuriuo Otrembskis nuo prieškario metų bendravo, o paskui, Otrembskiui persikėlus gyventi į Lenkiją, dažnai susirašinėdavo.

Bibliografas Ruzgas sudarytoje Dovydaičio bibliografijoje (1986, p. 60) minėjo dar vieną tarminį Dovydaičio atradimą, kurio autorius, rodos, daugiau niekur nebuvo minėtas. Tai Leipalingio ir Kapčiamiesčio šnektos veiksmažodžių būtojo dažninio laiko forma su savotiška priebalsių kaita: būlavau < būdavau, eilavau < eidavau, giedolavau < giedodavau ir pan. Tas reiškinys nėra minimas Otrembskio „Lietuvių kalbos gramatikos“ III tome (1956, p. 223–224), bet Ruzgo nurodyta, kad tai atrasta Dovydaičio.

Dovydaičiui nebuvo svetimi ir kalbos praktikos dalykai. Iš šios srities jis taip pat yra parašęs kelis straipsnelius. 1965 m. gruodžio 18 d. tuometinio Kapsuko (dabar Marijampolės) rajono laikraštyje buvo išspausdintas jo rašinys apie Antanavo kaimo vardo kraipymą – autorius pagrįstai reikalavo vartoti autentiškąjį jo variantą Antanavas. Kituose dviejuose straipsneliuose rašė apie netaisyklingą prielinksnio ant vartojimą tam tikruose pavadinimuose: baletą ant ledo siūlė keisti pasakymu ledo baletas („Tiesa“, 1973-12-12), o cirką ant ledo – ledo cirku („Vakarinės naujienos“, 1981-06-02).

Akivaizdu, kad Jurgiui Dovydaičiui nebuvo svetimi kalbos klausimai: beveik pusę amžiaus užrašinėjo žodžius didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“, kas keleri metai vis ką nors parašydavo iš savo aptiktų naujų lietuvių kalbos tarmių faktų ar iš kalbos praktikos, taigi tie dalykai jam nuolatos rūpėdavo. Kitaip turbūt ir neturėjo būti: didis tautosakos rinkėjas ir jos skelbėjas negalėjo nusisukti nuo pirminio tautosakos šaltinio – gyvosios kalbos ir jame esančių neišsemiamų liaudies kūrybos lobių.