XX a. pradžioje mūsų raštijoje jau buvo įsivyravusi daugiausiai Jono Jablonskio sunorminta literatūrinė lietuvių kalba ir jo sukurtos rašybos taisyklės. Antai „Varpo“ laikraščio rašyba dar XIX a. pabaigoje mažai skyrėsi nuo dabartinės. Tačiau ne visi rašto žmonės J. Jablonskio rašybą iš karto priėmė, bandė pateikti kitokių lietuvių kalbos gramatikos taisyklių ir rašybos formų. Sudėtingą ir neprigijusią rašybą buvo sukūręs kalbininkas Kazimieras Jaunius (1848–1908). Varenave (dabar Baltarusija) dirbęs kunigas Ignas Šopara (1864–1931) 1906 m. išleido savo lietuvių kalbos gramatikos vadovėlį – „Trumputį lietuviškai-rusišką kalbomokslėlį“. Originalią rašybą naudojo Mažojoje Lietuvoje gyvenęs rašytojas ir filosofas Vilhelmas Storostas-Vydūnas (1868-1953). Be to, lietuviškiems spaudiniams Mažojoje Lietuvoje dažniausiai naudotas gotiškasis, o ne lotyniškasis šriftas.
Vienas iš bandymų įdiegti kitokią lietuvių kalbos rašybą yra Augusto Stasėlio dvi knygelės.
Pirmoji 14 puslapių knygelė – tai Augustas Stasélis. Noujaa tiesorashyjaa (ortografija) lietuuishkos kalbos. Vilnia, 1915. Spaustuué K. Strasdo ir A. Végélees. Bibliografijos šaltiniai sako, kad jos atspausta 1000 egzempliorių, nors pačioje knygelėje tiražas nenurodytas.
Antroji knygelė – Dienaa. Lejdiniis rashtuu rashytu, prisilajkanti rashttvarkos A. Stasélio. 32 puslapiai: 29 p. + 3 p. atskirai numeruoti. Atspausdinta dauginimo prietaisu F. Sokolovskienės, G. Lano ir M. Jolko spaustuvėje Kaune. Tiražas nežinomas. Bibliografijos šaltiniuose rašoma, kad ir ši knygelė išėjusi 1915 metais. Pagrindas tokiam teiginiui tikriausiai yra viršelio p. 1 atspausdintas, Vilnia, 1915 m. rugséjo 8 datuotas autoriaus eilėraštis Prijoutéliam. Keistoka knygelės sandara: nėra titulinio lapo, autoriaus įžanga (Vietoj inzengos) ne pradžioje, o po gramatikos – p. 25–26. Po įžangos seka Prakalba réngijos (tik nėra rengėjos pavardės). Gale pridėti pagal A. Stasėlį perrašytų kūrinių – 4 Adomo Mickevičiaus eilėraščių ir 4 Ivano Krylovo pasakėčių – vertimai bei autoriaus eilėraštis Lietuviaj!
Apie knygelių autorių patikimų žinių turime nedaug. Gimęs jis XIX a. pabaigoje Panočiúose– tuometinės Vilniaus gubernijos Lydõs apskrities Kaniavõs valsčiaus kaime. Dabar Panočiaĩ priklauso Varėnos rajono Kaniavos seniūnijai. Ilgainiui šie Stasėliaĩ ėmė rašytis Staseliaĩs, nors kaimynai ir apylinkių žmonės dar praėjusio amžiaus viduryje juos Stasėliaĩs vadino.
Pasak Augusto Stasėlio jaunesniojo brolio Bolesiaus vaikų – sūnaus Domo Staselio (1934–1991), beveik 40 metų dirbusio Varėnos rajono laikraščiuose, ir dukters Antaninos Staselytės-Stumbrienės – dėdė teisės mokslus ėjo lyg Karaliaučiaus universitete. Paskui, versdamasis notaro praktika, gyveno Zarasuose. Miręs, atrodo, 1923 m., būdamas tik 27 metų – mat turėjo nesveiką širdį. Palaidotas Zarasuose. Po kelių dešimtmečių brolis su sūnumis ant jo kapo pastatė paminklą. Išeitų, kad savąją rašybos sistemą sukūręs vos 19-metis jaunuolis.
Nieko nežinome apie knygelės Dienaa rengėja pasivadinusią A. Stasėlio talkininkę.
Pusė „Naujos tiesorašyjos…“ skirta tarčiai. Rašoma, kaip kai kuriuos garsus ištaria aukštaičiai ir žemaičiai. Pamatu savo „tiesorašyjai“ autorius paėmęs lietuvių rytiečių kalbą, kadangi jie nežinojo jokio lietuviško rašto ir pas juos senoji tartis geriausiai užsiliko.
Pasak autoriaus, lietuvių kalboje yra 31 garsas. Jiems užrašyti siūlomos 25 pavienės raidės (Aa, Bb, Cc, Dd, Ee – kietas garsas, Éé – minkštas, Gg, Hh, Ii, Jj – šokantis trumpas, Yy – kietas, Kk, Ll, Mm, Nn, Oo, Pp, Rr, Ss, Tt, Uu, Úú – nosinis, Zz – kietas, tai Žž, Źź – minkštas, tai Zz) ir 6 sudėtinės raidės (Ch-ch, Th-th, Tc-tc, Tć-tć, Sh-sh, Ph-ph). Dvi raidės – Ff ir Xx – vartotinos svetimiems žodžiams rašyti.
Abiejų knygelių tekste šen ten rašomos raidės è ir ù, nors jų nėra siūlomame raidyne ir jų tarimas neaiškinamas. „Naujos tiesorašyjos…“ p. 12–13 pasitaiko raidžių ê ir û, kurių irgi nėra siūlomame raidyne ir apie kurių tarimą taip pat nerašoma. Aišku, jog vienur ir kitur yra spaustuvių padarytos korektūros klaidos.
Štai kai kurie A. Stasėlio siūlytos rašybos pagal jo tartį pavyzdžiai: Ee – kietas, tariant girdisi kaip a: labeej, giareej, ejti; Éé – minkštas, tariant girdisi kaip ė arba ia: giarééu (geriau) ir géréu (gėriau), siané (senė) ir sianééu (seniau); Ss prieš d, g ir m girdisi kaip ź: bersda, patriotysmas; Sh-sh – tai š; Uu – greta balsių girdisi kaip v: téuas, Lietuuva, sauo, duona (?); Úú – nosinis, ishsiitaria kejp prastas u, tik nosin, su uzdengtomi luupomi; Tc-tc – žemaičiai taria kaip č, aukštaičiai kaip c; Tć-tć – visi taria kaip č: vaajkshtćioti; Źź – minkštas: Juoźas, źuikis (tik gal vietoj ź būtų geriau rašyti ss).
A. Stasėlis nepritaria ą, ę, į rašybai, nes jų, bent jau ą ir ę, negalima ištarti taip, kaip jas ištaria lenkai. Dalelytes né, bé visur rašo atskirai. Yra ir kitokių rašybos originalumų: to-dél, shiek-tiek, tej-gi ir kt. Kiekvieno žodžio kirčio žymėjimas labai margintų raštą ir neišspręstų reikalo turėti ilgus garsus, todėl ilgiems garsams užrašyti sumanęs dvilinkas (dvigubas) raides, kaip dažnai yra kitose Europos kalbose. Ket dazinoti kokiú liiterú réjkia rashyti abéjotinose vieetose, réjkia piaarlinksniuoti ar piaarlinguoti (perasmenuoti) zodi, ir kadùù ant tos vietos buus prispaudimas – tej ir parodis kokiaa liitera tury buti…
Trumpai supažindinama su kalbos dalimis ir jų kaityba.
Dienaa yra A. Stasėlio siūlytos lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos platesnis išdėstymas.Savo įžangoje autorius sako, kad anksčiau išleista „Nauja tiesorašyja…“ buvusi trumpoka ir ne visiems galėjo būti suprantama, todél priivertia manji zéngti toléu ir tejsiti visú rashtú. Be to, visoj dabertinéj rashyboj atsiranda doug nélogismu ir doug vértimu ish sviatimuu kalbuu, dougiausia slaavishku, – zodis zodin… Toliau jis tęsia: Kes tury shiek-tiek mookslo ir giaro noro, tes gréjtej gali suprasti tas idéjas, kurios manim veldo ir tuos siekius in kuriuos esh tajkou. Tik vieno ko esh labeej prashou skejtiitoju – tej ishsimookyti giareej mano liiterus, lentély ishtarimo ir tejsiklas ishtarimo garsuu. Tačiau čia pat rašoma: Dél sutvérimo ko nors vozno ir noujo réjkalingas protinis narsumas, o ku pasakiss utylistej (gal praktikai? – V. Č.) – ar ijem tes darbas ishrodis kéjstuu ir tushtiúm, ar dar kejp kitejp – tes man maza ruupy.
A. Stasėlis užsimojo pateikti visoms lietuvių kalbos tarmėms tinkančią fonetinę rašybą. Pasak knygelės pradžios, darbelis – tai skambiné rashttvarkaa lietuuishkos kalboos su tejsiklemy ishtarimo dél visuu tarmiuu, nors įžangoje pažymėjo: Mano rashtas sutinka dougiausia su rytétiu tarmyy… Rengėja savo pratarmėje taip pat sako norinti ne vien supažindinti visuomenę su lietuviškomis tarmėmis, bet geidžianti ir kai ko daugiau: Pamatuoti rashybiny kalbú ant visuu tarmiuu, kes duos galimiby sutvèrti lengvú ir tikrú mookslishkú términologijú ir padaryti kiekvienú zodij ejshkùm ishtarimyy ijo tikrooj prasmééj. Pasak rengėjos, raidės ą, ę, į, ų, y netinka nei vienos tarmės garsams žymėti. Leidimúú skambinés rashttvarkos réngija tiikisi prisidéti priek skejstibés ir grazibés lietuuiskos kalboos…
A. Stasėlis susikūręs savus gramatikos terminus. Tarimo taisyklėms daugiausiai skirta knygelės daliaa I – skambijaa (fonetika) ir tiesorashyjaa (ortografija). Žodžio pagrindas – liipis (skiemuo). Kitos žodžio dalys: shakniss, prieshséga (priešdėlis) ir priségaa (galūnė).
Knygelės II dalis – kalbos dalys (dalios kalbos). Vardai dajktiniai, nuoturiniai ir skejtliniai – tai daiktavardžiai, būdvardžiai ir skaitvardžiai. Pavardis = įvardis. Géntis = giminė, skejtaa = skaičius (vienskejtaa ir dougskejtaa). Puolis = linksnis. Jų 8: vardinis, gentinis, reginis, shoukinis, dauinis, apliinkinis, vejkinis, vidurinis. Linksnis = linksniuotė. Būdvardžių laipsniavimas – tai suliiginimo lajpsniaj. Sangrąžinių būdvardžių rašymą gerasis, naujasis A. Stasėlis laikė neteisingu ir siūlė rašyti giaras iis, noujas iis. Véjksniis = veiksmažodis, o jo asmenavimas – tai lingauimas. Yra 3 veiksmažodžio laikai: dabertinis, praejtas ir atejtinis. Lingiuu (nuosakų) yra 4: vardinis, vejkinis, paliepinis ir sudérinis. Veiksmažodžio prigultis – tai veikslas. Tarsiniis = prieveiksmis.
Nekaitomi žodžiai: pridétiss (prielinksnis), junginiis (jungtukas), shuksniis (ištiktukas).
A. Stasėlis nepritarė Kazimiero Jauniaus ir Kazimiero Būgos kai kuriems siūlymams. „Dienoje“ autorius kitiems prikišo rašybos nelogiškumus ir vertimus iš svetimų kalbų, tačiau pats tų nuodėmių daug kur neišvengė. Tiesorashyja yra rusiškojo правописание paraidinis vertinys. A. Stasėlio tekste gana dažnos svetimybės: koznas, voravina, voznas, nekuris, ba, pilnai atsako… Ilgųjų balsių žymėjimas juos sudvejinus greičiausiai nusižiūrėtas iš suomių ir estų, nors jame aiškiai trūksta nuoseklumo. Dvibalsių ai, ei rašymas su j (aj, ej) primena lenkų kalbos rašybos taisykles. Priebalsių ph, sh (f, š) rašyba galbūt pasiskolinta iš anglų.
Išėjus pirmajai kygelei, Vilniuje leisto laikraščio „Viltis“ nemokamo mokslo ir literatūros priedo 1915 m. Nr. 4 (balandžio mėn.) nuomonių rinkinėlyje „Lietuvių alfabeto bei rašybos reikalai“ Tiesos rašytojo slapyvardžiu prisidengęs autorius trumpame straipsnelyje „Augusto Staselio Noujaa tiesorashyjaa lietuuiskos kalboos“ panagrinėjo priežastis, kuo „to autoriaus išmanymu mūsų rašyba negera“ (tikrasis slapyvardžio savininkas, rodos, kol kas neatskleistas). „Autorius, matyt, žemaitis, todėl ir nori nukreipti rašybą žemaičių tarmėn…“. Anot Tiesos rašytojo, dviejų balsių rašymą greta ilgosioms balsėms pažymėti jau XIX a. pradžioje vartojo kun. Jurgis Pabrėža savo botanikos ir kituose raštuose. Tad „P.[onas] Staselis padarė vien plagiatą, paduodamas tą „tiesorašyją“ kaipo s a v o išradimą“. Tiesos rašytojo išvada kategoriška: „Mokslo žvilgsniu Staselio veikaliukas neturi jokios vertės. Jis prieštarauja istoriškai, etimologiškai ir net fonetiškai rašybai“.
Kalbininkai ir kiti lietuvių kalbos specialistai Augusto Stasėlio siūlyta rašyba, regis, niekada daugiau nesidomėję. Pasekėjų ji nesusilaukė, nes, kaip matome iš autoriaus teksto nuotrupų, ne visur ją lengva suprasti, o juo labiau taikyti praktikoje.
