Lietuvoje ir užsienio šalyse žinomo rašytojo, vieno iš lietuvių grožinės literatūros pradininkų ir klasikų, liaudies švietėjo, kraštiečio ir kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimo būdas ir filosofija, ypač moralinės, dvasinės ir sielovadinės jo nuostatos su giliu kaimo žmogaus gyvenimo pajautimu, jo rūpesčių, siekių ir dorų kaimyniškų santykių suvokimu bei įprasminimu beletristiniuose ir kituose kūriniuose iki šiol nepaprastai žavi bei įkvepia prasmingiems darbams visus Svėdasų krašto žmones.
Galbūt dėl to čia iš kartos į kartą yra menamas, gerbiamas bei saugomas ir paties rašytojo Vaižganto atminimas. Kunigiškių kaime iki šiol globojama rašytojo lankyta senoji pradžios mokykla, platų kultūros ir švietimo darbų barą varo Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, atstatyti gimtajame Malaišių kaime jo tėvų sodybos pamatai, išsaugotas rašytojo bareljefinis paminklas, atkurtas ir pastatydintas kadaise čia sunykęs kaimo kryžius… O kur dar kraštiečių jėgomis prie vedančio į buvusią Tumų sodybą kelio pasodinta liepų alėja, teikiamos Vaižganto premijos ir šventės, jau įgavusios apibendrintą Vaižgantinių vardą, Svėdasuose, Kunigiškiuose ar Malaišiuose kasmet rengiami „Vaižganto skaitymai“, šio krašto jaunųjų talentų sambūriai ar kiti, ne mažiau prasmingi ir šio krašto gyventojams reikalingi renginiai.
Įdomu, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai tradicinę tautinę lietuvių kultūrą, moralę ir papročius neregėtais tempais daug kur ėmė stelbti turtas ir nešvarūs pinigai, kai per trumpą laiką visuomenėje buvo perrūšiuotos ir devalvuotos tikrosios tautos dvasios vertybės, mūsų kraštiečio Vaižganto skelbta moralė ir gyvenimo filosofija tarsi iš naujo atgijo ir pakilo kaip feniksas iš pelenų naujam gyvenimui. Dalis dorų Lietuvos piliečių, ieškodami dvasinės atramos, vėl pasisuko į Vaižganto gyvenimo pavyzdį ir jo kūrybą, kurioje kaip atgaivos šaltinyje ėmė ieškoti tikrųjų gyvenimo vertybių ir atsparos taškų – tų rašytojo įvardytų ir puikiai žinomų žmogaus „dvasios deimančiukų“.
Tad pagarba Vaižganto asmenybei, jo gyvenimo ir bendravimo su žmonėmis būdui, nepakartojamai ir pamokomai jo kūrybai staiga vėl mūsų šalyje ėmė didėti ir plėtotis – panašiai, kaip anos, Pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės metais, jam gyvenant Kaune ir retsykiais apsilankant gimtuose tėvų namuose ar nuo vaikystės pamiltuose Svėdasuose. Daug kas čia rašytoją J. Tumą-Vaižgantą ir jo darbus iki šiol mena su didžiule meile, itin vertina jo literatūros, publicistikos ir etnokultūros palikimą.
Ne išimtis šiuo atžvilgiu yra ir prieš penkerius metų Vilniuje susikūrusi Svėdasiškių draugija „Alaušas“. Galbūt todėl, kad iš pat pradžių joje atsirado kraštiečių, nemažai jau pasidarbavusių gražinant Vaižganto sodybvietę, turtinant vertingais eksponatais (knygomis, straipsniais, autentiškais istoriniais dokumentais ir pan.) Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, rengiant ar bent patiems dalyvaujant rašytojui skirtuose literatūriniuose renginiuose. Tad neatsitiktinai, susibūrus jiems į minėtą draugiją, dėl Vaižganto palikimo įamžinimo, populiarinimo ir sklaidos kilo nemažai naujų sumanymų. Vienas jų – draugijos rūpesčiu pastatyti rašytojo sodybvietėje Malaišiuose, netoli Vaižganto biusto jo apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjams Severiutei ir Mykoliukui medinę skulptūrą. Nors įgyvendinant šią idėją darbai sekėsi sunkokai, užsispyrimo draugijos nariams užteko ir tikslas 2011 m. rudenį buvo pasiektas. Minėta skulptūra greit susilaukė didelio kraštiečių ir Vaižgantinių svečių dėmesio bei įvertinimo.
Tačiau apetitas, kaip sakoma, ateina bevalgant. Žinomas aktorius, kraštietis Ferdinandas Jakšys, dar net nebaigus pirmosios skulptūros, ją pavadino „paminklu lietuviškai meilei“ (mūsų tautiniu „Romeo ir Džiuljetos“ variantu), o pirmojo paminklo idėjos sumanytojas, draugijos „Alaušas“ tarybos narys, doc. dr. Juozas Lapienis, per Vaižgantines atidengdamas ją, prasitarė, kad būtų gražu pastatyti Malaišiuose rašytojo Vaižganto veikėjams jo literatūrinių kūrinių personažų parką.
Tuo metu, kaip paaiškėjo vėliau, mintis pratęsti šių skulptūrų (taigi ir parko) kūrimo darbus ir pastatydinti čia dar vieną medžio skulptūrą – Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ herojui, kaimo tijūnui Rapolui Geišei – kirbėjo jau ir kito mūsų kraštiečio, rašytojo J. Tumo-Vaižganto giminaičio, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ pirmininko Algimanto Indriūno galvoje. Pastaroji idėja, kaip gerai prinokusi sėklą, rodos, bus kritusi į tinkamą žemę.
Vėliau laikraštyje apie tai didis šio krašto patriotas, Vaižganto muziejaus vadovas, abiejų paminklų statybos talkų dalyvis, gerai čia žinomas žurnalistas Vytautas Bagdonas rašė: „[…] idėjos papuošti Vaižganto gimtuosius Malaišius dar viena skulptūra autorius – veiklus kraštietis, kultūrininkas ir visuomenininkas, Vilniaus karininkų ramovės choro „Aidas“ choristas ir choro tarybos garbės pirmininkas Algimantas Indriūnas tvirtino, kad tokia iniciatyva „išplaukė“ iš jo vadovaujamų nevyriausybinių organizacijų: Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ ir Vaižganto giminaičių sambūrio „Ainiai“.
Su dideliu dėkingumu pašnekovas atsiliepė apie Anykščių miškų urėdijos urėdą Sigitą Kinderį, Svėdasų girininkijos girininką Donatą Tuską, Svėdasų seniūnijos seniūną Valentiną Neniškį, skulptorių Aleksandrą Tarabildą ir kitus geros valios žmones, kurių geranoriškumo dėka dar viena ąžuolinė skulptūra papuošė Vaižganto gimtąjį sodžių“ („Anykšta“. 2012 m. rugsėjo 13 d., p. 6). Statant paminklą Rapolui Geišei itin daug pasidarbavo ir patys jo sumanytojai: Algimantas Indriūnas, tautodailininkas Aleksandras Tarabilda, seniūnas Valentinas Neniškis, jo pavaduotojas Rolandas Pajarskas ir kt.
Montuojant skulptūrą šalia pirmosios, buvo rastas ir tinkamas meninis sprendimas. Anot Vytauto Bagdono, „ši nauja ąžuolinė skulptūra buvo sujungta su pernykšte, tad atsirado labai daili meninė kompozicija, kurią autorius, tautodailininkas Aleksandras Tarabilda pavadino „Vaižgantinių arka“.
Ąžuolo paminklas Vaižganto veikėjui Rapolui Geišei iškilmingai atidengtas Malaišiuose per Vaižgantines – 2012 m. rugsėjo 22 dieną. Jį palaimino Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas. Paminklo sumanytoją Algimantą Indriūną ir autorių Aleksandrą Tarabildą nuoširdžiai pasveikino ir įteikė rudeninių gėlių Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ nariai.
Dabar dvi Vaižganto literatūrinių herojų ąžuolo skulptūros, gražiai puošia mylimo rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto sodybvietę. Jos dažnai lankomos kraštiečių ir Svėdasų svečių. Toliau čia sklando ir Vaižganto literatūrinių veikėjų parko idėja…
