Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis

Tai buvo vienas ubagas. Nu, i vaikščiojo po kiemais, žebravojo, kap mės sakom. Nu, ir kų, ažejo vienon pirkion, paprašė, kad kas suvalgyt. Nu, tai jam duoda kas kiaušinėlį, kas tį spirgulį duoda, kad duonos kųsnelį. Labai pavargo, išėjo iš kiemo, tį buvo kokis beržynėlis mažas, sėdos po tuo beržynėliu ir ažkųsdo. Aina kokis sanis, žilas sanis.

– Tai, – sako, – draugas, ažkųsdai?

– Ažkųsdau, – sako.

– Oi dar aš, – sako, – nevalgęs. Į darbų, – sako, – turiu nevalgęs. A neduotum trupinėlio duonos?

– Ai, – sako, – ale gi kas tu yra, – sako, – nežinau.

– Aš gi, – sako, – yra Dievas.

– Och, tu Dievas! Oi, tai, kai tu, – sako, – Dievas, o tai gerai, ale, kol’gi tu, – sako, – teip padarei negerai, – sako: – dar išvažiuoja turtuolis su šešetu arklių, visa kas, kurmonai, – sako, – a aš, – sako, – sanas diedelis, vyžai aptrūkį, šunes, – sako, – trauko, ainu, prašau bobelių, ir kol’gi man negali duoti? O jos… Neduosiu, – sako, – duonos.

– Na, ką neduosi: mažos bėdos, – nuvejo Dievas.

Prieido valgyt. Prieido boba tokia: kūda, strošna didelė.

– Ai tai, kūmule, ažkųzdai?

– Ažkųsdau, – sako, – kūma.

– Oi, dar aš nieko nevalgius.

– Oi kas tu, – sako, – yra?

– Smertis, – sako. – A da man daug reikia žmonėm galvų nukirstie, nupjautie dalgiu, ale valgyt noriu.

– Aike te, – sako, – ažkųsk te va kiaušinėlio, te va to. Ale, – sako, – Dievas buvo, tai regi kap.

– Tai tu, – sako smertis, – tai tu nori būt bagotas?

– Tai kaipgi nenorėt?

– Nu, tai, – sako, – gerai. Aš tau, – sako, – duosiu va žolalių, i tu, – sako, – kai rasi, su tom žolalėm liečyk. I, – sako, – tu man’ pažįsti?

Sako:

– Nu, gerai pažįstu.

– I man jei, – sako, – aš stovėsiu gali kojų, liečyk, o jei stovėsiu gali galvų – neliečyk!

Nu, jis ažeido tį, ir įeina visi biedni žmonės, tį berniukas sirgo ar mergiukė. Atajįs sukalbėjo poterius. Pasako, kad čia labai berniukas serga. Mama, tėvas verkia – tas jau slabas.

– Taigi aš, – sako, – aisiu pažiūrėt, galėsiu paliečyt.

– Nu, kų tu cia, diedai, – sako, – paliečysi?

– Iš tikrųjų paliečysiu. Pažiūrėsi, kap anas…

Unejo pirkion, tas vaikelis da mažas, nu, jau metų kokių trijų, guli, smercis stovi gali kojų.

– Ko jūs, – sako, – verkiat. Nieko neverkte, – sako, – tas vaikelis bus gyvas ir išaugs.

– O kų tu, diedule, motinai sakai.

– Kų, – sako, – va, žiūrėkit, aš jam, – sako, – suvirinsiu žolalių. Ar jūsuk yra, kur pakurti, ažvirinti.

Ažvirė, inpylė tų žolalių, dau tam berniukui – išgėrė. Berniukas išgėrė, ėm sveikti. Nu, kų, biednas žmogus sako:

– Ai, ačiū, diedule, ačiū labai.

Išėmė, jam dau dvidešimts kapeikų, pavaišino.

Aina toliau ir toliau, ir iteip ėmė liečyt. Nu, susirinko jau pinigo, buvo apiplyšįs, nusipirko jau batus, nuspirko kelnes, tokiu švarku apsisagė, su kašiku, ir vaikščioja, jau jis liečija.

Apsirgo vieno turtuolio duktė. Ir serga, bėduja, verkia jau to dvarinykė, sako:

– Kas darytie? Visokius, – sako, – daktarus vežioju, ir vis, – sako, – nieko nemačija.

– Oi, – sako, – ponia, yra čia toks diedas, labai gerai liečija. Tai anas tokį ir tokį berniuką išliečijo, tokią ir tokią mergaitę, tokį vyrų išliečijo.

– Nu, tai, – sako, –kai(p) jį surast?

– Ale, – sako, – tį kur bastosi.

Pašaukė savo kurmonų, sako:

– Kinkykis arklį ir važiuok, jieškok tokio diedo.

Atvažiavo vienan kieman, sako:

– Ar nėra jau to diedo?

– Nėr, – sako, – nuvejo kitan kieman.

Nu, nuvejo, sugavo.

– Važiuokim, – sako, – pas mūs poną.

Nuvažiavo pas poną. Unejo, pažiūrėjo – smertis gali kojų stovi. Ponia jau bėduja, ponas bėduja.

– Tai ką, – sako, – jau bėdujimas, ką čia, – sako, – bėdavotie, – sako, – bus sveika mergaitė.

Unpylė tų žolalių ir davė išgert, ir mergaitė pasitaisė. Tai jau ponas dau daug pinigų, o jau anas apsivilko nastajasčiai – ir tai, ir tai, ir nuvejo. Daktaras, daktaras, daktaras – ir jau tai visur girdėtis, kad daktaras. Ilgu pailgu, žinai, pas kitų nuaj – tį berniukas sirgo. Berniukas pastaisė. Gavo pinigų, jau diedas bagotas, jau kų.

Nu, jau vienas tokis turtingas grapas – sirgo jo sūnus. Jau pakvietė tų diedų; unejo tas diedas, žiūri – smertis gali galvų stovi. Oooooo!

– Nu, nieko, – sako, – padarykit lova kad un šriūbų apsukt.

Apsuke. Diedas pamygės. Kap tik pamygėjo, tai smertis vėl gali galvų. Vėl pamygėjo – smertis vėl gali galvų. Tadu sako smertis:

– Kūmai, suk nesuk – reiks mirti.

Užrašyta Gervėčių apylinkėse. Papasakojo Balys Padelis, 76 m., užrašė Jurgis Dovydaitis. Iš „Gervėčių pasakos“, parengė A.Seselskytė, 1997 m.

***

Susitikę alkaną Dievą priekaištaujame jam, kodėl vieniems davė, o mus paleido į ubagus. Atsisakome jam aukoti? Renkamės draugystę su visiems vienodai teisinga Giltine. Ji pažada mums turtus? Bet gi tapę turtingais užsimirštame – manomės prilygę Dievams, ir net imame sukčiauti, trokšdami pergudrauti Giltinės lemtį?  Deja Giltinė nepaiso ir mūsų šlovės bei turtų – jai išties visi lygūs.