P. Maksimavičius. Slaptieji agentai ir KGB

Kai 1981 m. gruodžio 13 d. generolas Jaruzelskis (Jaruzelski) įvedė Lenkijoje karo padėtį, Lenkijos pasienyje esančiuose sovietiniuose kariniuose daliniuose ir kitose „jėgos struktūrose“ buvo paskelbta aukščiausioji kovinė parengtis, suderinti ryšio dažniai, išdalintos dujokaukės, maisto atsargos, koviniai šoviniai. Tankų varikliai buvo šildomi jau kelias naktis anksčiau. Daugelis atsimename, kokia snieginga ir šalta buvo 1981/82 metų žiema. Esant reikalui, per Rakelijos, Aradnykų, Alnų ir kitus Seinijos kaimus tankai būtų įvažiavę į Liaudies Lenkijos teritoriją, kad sustabdytų „Lenkijos revoliuciją“. Šios informacijos negaliu pagrįsti jokiais istoriniais šaltiniais ar archyviniais dokumentais. Tai prieš keliolika metų pasakojo mano giminaitis, kuris tuo metu atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Jo dalinys tuomet buvo dislokuotas netoli Lenkijos sienos.

 Slaptieji agentai: „Kantrus“, „Gailestingas“, „Brolis“. KGB

Praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų Lenkijos politikai vis dar nesutaria, ar 1981-aisiais Lenkijai grėsė sovietinės armijos intervencija, ar ne. Galimas daiktas, kad sovietų karinės pajėgos buvo dislokuotos arčiau Lenkijos sienos (jeigu taip buvo) tik propagandos sumetimais. Norėta visų pirma sulaukti Vakarų Europos šalių žvalgybos dėmesio ir sukelti dezinformaciją. Juk pačioje Lenkijoje tuo metu buvo daug sovietų karinių bazių, kuriose esančių karių ir tankų visiškai būtų pakakę „Solidarumo“ revoliucijai numalšinti. Atrodo, kad mano giminaitis taip pat tapo dezinformacijos auka, nors kaip eilinis karys buvo ruošiamas pačiam blogiausiam scenarijui. Šią versiją bent dalinai patvirtina neseniai paskelbti KGB Lazdijų rajono skyriaus dokumentai. Juose nepavyko aptikti informacijos, kad buvo imtasi ypatingų priemonių reaguojant į įvykius Lenkijoje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pradėjo viešinti Lietuvoje veikusios KGB dokumentus. KGB buvo viena svarbiausių sovietinio okupacinio režimo atramų okupuotoje Lietuvoje. 1940–1954 m. ji vadinosi NKVD, NKGB, MGB ir MVD. 1954 m. balandžio pradžioje įsteigtas Valstybės saugumo komitetas prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos, kuris nuo 1978 m. rugsėjo 14 d. veikė kaip Lietuvos SSR valstybės komitetas. Jis siekė užtikrinti visuomenės kontrolę ir kovojo su okupacijos priešininkais. Savo (oficialiąją) veiklą Lietuvoje KGB nutraukė tik 1991 m. spalio mėn., tuo metu, kai jau gyvavo nepriklausoma Lietuvos Respublika (nors daug kas ir, matyt, pagrįstai teigia, jog įstojus į valstybės saugumo struktūras, pasitraukti iš jų iki gyvenimo pabaigos nebeįmanoma).

Pagrindinės Lietuvos SSR KGB funkcijos buvo užsienio žvalgyba ir kontržvalgyba, gyventojų sekimas ir prevenciniai veiksmai. Lietuvos SSR KGB daug dėmesio skyrė lietuvių išeivijai, jos ryšiams su okupuotos Lietuvos piliečiais išaiškinti bei stebėti pasienyje su Lietuva gyvenančių lietuvių kontaktus su Lietuvos pogrindžiu. Šias funkcijas įgyvendino keli operatyviniai padaliniai. Tai vykdė visų pirma KGB 1-asis skyrius, kontržvalgybos padaliniai, ideologinės kontržvalgybos padalinys ir Tardymo skyrius. Operatyvinis darbas neišvengiamai palietė taip pat Seinų ir Punsko kraštą.

KGB mūsų kraštui daromą įtaką patvirtina „Tramplino“ koduotu vardu pavadinta byla. Apie ją jau rašė Lietuvos ir mūsų krašto istorikai. Internete nesunkiai galime rasti, pvz., J. Banionio straipsnį „Devintojo dešimtmečio Lenkijos lietuvių politinio gyvenimo bruožai KGB bylos „Tramplinas“ puslapiuose“.

Grįžkime į Lazdijus

Lietuvos miestų bei rajonų padaliniai vykdė LSSR KGB funkcijas. 1954–1967 m. veikė KGB miestų ir rajonų įgaliotinio įstaigos, o 1967 m. įkurti KGB miestų skyriai ir rajonų poskyriai. Miestų skyriai ir rajonų poskyriai savo veiklą organizavo pagal kontržvalgybos ir ideologinės kontržvalgybos linijas. Periferinių padalinių, tokių, kaip antai KGB Lazdijų skyrius, veiklą lėmė taip pat teritorijos specifika, šiuo atveju – valstybinės sienos kontrolė ir apsauga. Šiam skyriui itin rūpėjo toje teritorijoje gyvenančių asmenų biografijos ir pažiūros. KGB Lazdijų skyrius domėjosi buvusiais tremtiniais, kaliniais, asmenimis, turinčiais giminių, pažįstamų Lenkijoje ir Vakarų Europoje, mokytojais bei dvasininkais. Ypač pastarieji buvo akylai stebimi ir esant reikalui šantažuojami, verbuojami. KGB ataskaitose minima, kad iš 16 tuo metu Lazdijų rajone dirbusių kunigų – 2 buvo laikomi KGB slaptaisiais agentais.

KGB Lazdijų skyriaus 1980 ir 1981 metų ataskaitose visų pirma primenama, kad pasienis su Liaudies Lenkijos Respublika siekia 46 kilometrus, kiekvienais metais Lazdijų pasienio punktą kerta daugiau kaip 4000 asmenų (visų pirma partinių sovietinių delegacijų nariai), o Kapčiamiesčio rajone įrengta speciali oro erdvės apsaugos sistema. KGB duomenimis, Lazdijų rajone 1980 metais gyveno 38,4 tūkstančio gyventojų, iš jų 270 asmenų anksčiau buvo teisti už itin sunkius (KGB vertinimu) nusikaltimus prieš (sovietinę) valstybę. Trečdalis jų vyresni nei 70 metų, todėl nekelia rimtesnės grėsmės Sovietų Sąjungai (!). KGB Lazdijų skyriaus pareigūnai 1980 metais skundėsi, kad gyventojams didelę įtaką daro Katalikų bažnyčia, nors iš 15-os Lazdijų rajone veikiančių bažnyčių dviejose nebeliko nuolat patarnaujančių kunigų. Pasak saugumo pareigūnų, dalis kunigų nuolat laužo įstatymus, vykdo antivalstybinę veiklą, daro įtaką jaunimui. KGB neįtiko ir tai, kad kunigai aktyviai kovojo su alkoholizmu, propagavo blaivybę. 1980 m., KGB duomenimis, net 936 Lazdijų rajono gyventojai susirašinėjo su „kapitalistinių šalių“ gyventojais (dauguma su JAV lietuviais), gavo 180 siuntinių iš Vakarų. Siuntinių daugėjo, o 9 rajono gyventojai per metus gaudavo net po 3-4 siuntinius. Tai KGB labai neramino, ir visus atvejus kruopščiai tikrino ir registravo.

Lazdijų KGB skyriaus operatyvininkai 1980 metų ataskaitoje pažymi, kad įvykiai Lenkijoje („Solidarumo“ judėjimas) neturėjo jokios įtakos operatyviniam darbui. Tai reiškia, kad padėtis buvo gerai kontroliuojama ir papildomų priemonių imtis nereikėjo. Kitoje, 1981 m., veiklos ataskaitoje KGB pakartojo tą patį. Tais metais išaiškinti tik du valstybinės sienos pažeidimai. KGB Lazdijų padalinys apibūdino tai kaip atsitiktinius įvykius. Pirmuoju atveju Pulkotų gyventoja (kiekvienu atveju vardas, pavardė ir gimimo metai nurodomi) nelegaliai perėjo valstybinę sieną būdama neblaivi, o kitu atveju du asmenys pažeidė sienos režimą, perplaukdami Galadusio ežerą, ir pateko į SSR pasieniečių rankas. Kitais metais Dusnyčios gyventoja aiškino, kad pėsčiomis norėjo pasiekti Seinus, tačiau paklydusi ir atsidūrusi Lazdijų rajone.

KGB pažymi, kad Lazdijų rajone 1981 m. gyvena 258 lenkų tautybės asmenys, tačiau mokyklose lenkų kalba nedėstoma, bažnyčiose pamaldos lenkų kalba taip pat neatnašaujamos. Šie duomenys pateikiami pagrįsti faktui, jog karo padėties Lenkijoje paskelbimas neturėjo jokios įtakos viešajai tvarkai rajone. Jokių neigiamų signalų ar grėsmių Sovietų Sąjungai nebuvę.

Valstybinės sienos apsauga – Lazdijų KGB prioritetinė veiklos sritis

1980 m. ataskaitoje pažymima, kad iš Lazdijų rajone veikiančių 52 KGB slaptųjų agentų net 27 buvo skirti padėti užtikrinti tinkamą valstybės sienos apsaugą. Tais metais KGB Lazdijų skyrius giriasi, kad neskaitant agentų turi dar daug patikimų žmonių, kurie gyvendami pasienio kaimuose bendradarbiauja ir padeda saugoti valstybinę sieną nuo galimų pažeidėjų.

Verta priminti, kad panaši „bendradarbiavimo sistema“ veikė ir šiapus sienos. Lenkijos pasieniečiai kartu su kolegomis iš SSR dažnai vykdė pratybas, kurių metu Lenkijos pusėje buvo paleidžiami „pabėgėliai“ iš Lietuvos ir vėliau buvo tikrinama, kuris mūsų pasienyje gyvenantis ūkininkas operatyviau pranešė pasieniečiams apie pastebėtus nepažįstamus asmenis, o kuris vengė tai padaryti. Pagal tai atitinkamai buvo kuriamos vietos lietuvių charakteristikos. Žinoma, daugelis vietos gyventojų žinojo pasieniečių veiklos specifiką ir tokioms provokacijoms nepasiduodavo.

KGB kruopščiai rengdavo Lazdijų rajone gyvenančių „nepatikimų“ sovietų valdžiai asmenų sąrašus. Jie nuolat buvo stebimi, o KGB agentai vis teikė ataskaitas apie jų elgesį, pastebėtus įtartinus ryšius su kitais asmenimis, raštu ar žodžiu reiškiamas pastabas apie sovietinę santvarką. Kiekvienu atveju buvo numatytos priemonės, kaip tokius asmenis kompromituoti ar kitaip slopinti jų veiklą. Pavyzdžiui, 1979 m. KGB susidomėjo Lazdijų rajono gyventojo susitikimu su turistais iš Vakarų Vokietijos, kurie pastarajam padovanojo fotoaparatą. Vėliau, atlikus operatyvinį patikrinimą, KGB agentas informavo padalinio vadą, kad grėsmės valstybei nėra, kadangi tas gyventojas nemoka fotoaparatu naudotis ir jo nenaudoja. Nepaisant to, kiekvienu tokiu atveju vykdavo patikrinimas, kaip Lazdijų rajone veikiančiose įstaigose saugoma įslaptinta informacija, ar nėra pažeidimų.

Minėti dokumentai rodo, kad KGB aparatas Lazdijuose buvo neblogai organizuotas. Iš 1980/81 metais registruotų 52 slaptųjų KGB agentų pusė jų buvo jaunesni nei 40 metų. Du trečdaliai turėjo vidurinįjį arba aukštąjį išsilavinimą bei dešimties metų darbo stažą. KGB pagalbininkų buvę ir daugiau. Juk negalime užmiršti, kad tai buvo pasienio rajonas. Valstybinės sienos apsauga reikalavo papildomų priemonių. Reikėjo palaikyti nuolatinį ryšį su vietos gyventojais, stebėti ir tikrinti jų kontaktus su kitų rajonų gyventojais, juolab užsieniečiais, turėti KGB nuomojamus butus ir kitas specialias sekimo priemones.

1980 m. lapkričio 10 d. KGB Lietuvos SSR padalinys užvedė informacijos bylą, pavadintą „Tramplino“ vardu. Bylos pavadinimas aiškintinas sovietinio saugumo požiūriu į Lenkijos lietuvius, kaip potencialius antisovietinių idėjų perdavimo tarpininkus tarp Vakarų ir Rytų kraštų. 1981 m. liepos mėn. KGB Lazdijų skyriaus viršininkas gavo raštą iš Lietuvos SSR KGB 1-ojo skyriaus viršininko V. Karinausko, kuriame raginama išsiaiškinti Lietuvos gyventojų ryšius su Lenkijos lietuviais. KGB siunčiamų arba Lenkijos valstybės saugumo užverbuotų vietinių slaptųjų agentų veikla greit suintensyvėjo taip pat Seinų ir Punsko krašte. Tačiau tai jau kita tema, kurią reiktų aptarti atskirai.

„Aušra“, 2013/08