Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose

Leidykla „Gairės“ pristato Algirdo Antano Gliožaičio monumentalią monografiją „Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose“. Leidinyje meistriškai pateikiama lietuvininkų politinių nuostatų raidos analizė XVIII–XX a. dokumentuose ir to laikotarpio žemėlapiuose, vaizduojančiuose Mažąją Lietuvą. Vertinama žemėlapių įvairovė, ypatumai ir valstybių vykdytos politikos atspindys juose.

Šios knygos pasirodymas yra reikšmingas įvykis politikams, kultūros istorikams, kartografams, Klaipėdos, Karaliaučiaus krašto gyventojams, lietuvininkams, gyvenantiems užsienyje ir turintiems vilties sugrįžti į Tėvynę bei visiems, kas neabejingi Mažosios Lietuvos istorijai ir kultūrai. Įžymaus Lietuvos geodezininko, kartografo, Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslo žurnalo „Geodezija ir kartografija“ daugelio straipsnių autoriaus, politikos istorijos tyrinėtojo ir žinovo Algirdo Antano Gliožaičio knyga „Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose“ yra neįkainojamas, pastaruosius penkerius metus įtemptai dirbtas darbas. Į šį leidinį pateko ne tik ankstesniais metais jo rašytų straipsnių apie Mažąją Lietuvą, Klaipėdos kraštą, Tilžės aktą medžiaga, kuri buvo publikuota Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomuose, taip pat įvairių laikotarpių Mažosios Lietuvos dokumentai, unikalios fotografijos, bet ir kita nepaprastai intriguojanti ir įdomi iliustracinė medžiaga. Tai kartografijos kūriniai: istoriniai žemėlapiai, kuriuose atsispindi Mažosios Lietuvos raida nuo XVIII a. iki mūsų dienų. Kadangi Mažąją Lietuvą valdė vokiečiai, lietuvininkų politinės nuostatos buvo vienaip ar kitaip jų veikiamos. Neįmanoma atsekti ir suvokti lietuvininkų politinių nuostatų raidos negretinant jos su Prūsijos, Vokietijos ir kitų didžiųjų Europos imperijų ir valstybių vykdyta politika. Šioje buvusios Rytų Prūsijos (Vokietijos) teritorijoje gausu lietuvių etninių vietovių, kurių kultūros paminklai liudija Lietuvos vardą.

Knyga itin svarbi dar vienu aspektu. Kaip pažymi knygos autorius, lietuvininkų politinės nuostatos labai pasikeitė Pirmojo pasaulinio karo metu ir po jo. Dėl karo atsiradus sąlygoms Lietuvai atkurti valstybingumą, Mažosios Lietuvos politikai siekė prijungti ją prie Lietuvos. Susijungus su Lietuvos valstybe jie tikėjosi išgelbėti lietuvininkus, kad šie nebūtų visiškai sunaikinti. Pagrindinis tokio siekio teisinis dokumentas yra Tilžės aktas. Vokietijos kartografai iki Antrojo pasaulinio karo išleistuose žemėlapiuose žymėjo, kad kairiajame Nemuno krante yra lietuvių gyvenama žemė. Antrojo pasaulinio karo metu SSRS aukščiausio rango pareigūnai svarstė galimybes paminėtas žemes prijungti prie Lietuvos SSR. Galima teigti, kad taip buvo svarstomos Tilžės akto nuostatos. Deja, buvo priimti nepalankūs Tilžės akte išreikštai lietuvininkų valiai sprendimai.

Tilžės aktas tebėra aktualus ir šiandien. Visų pirma – kaip Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ryšio simbolis. Lietuvos Respublikoje Mažosios Lietuvos reikalų tarybos iniciatyva Tilžės akto pasirašymo diena – lapkričio 30 d. – Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu įrašyta į Atmintinų dienų sąrašą kaip Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto diena, o spalio 16 d. – kaip Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Tilžės aktas yra minimas, vertinamas ir tyrinėjamas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse (pvz., Vokietijoje ir kitur). Jis yra Lietuvos Respublikos Konstitucinis dokumentas. Kartu laikytinas testamentiniu dokumentu, įpareigojančiu visus lietuvius neužmiršti Mažosios Lietuvos žemės.

Knygos mokslinis objektas – lietuvininkų politinių nuostatų analizė, pagrindinė šio leidinio dimensija, kuri čia išsamiai apžvelgiama įvairiais aspektais (knygos apimtis – 565 p., naudotos literatūros ir šaltinių sąraše – 527 pozicijos). Monografiją recenzavo prof. dr. Jonas Daniulis ir doc. dr. Vytautas Skuodis. Dalį žemėlapių iš savo asmeninio archyvo šiam leidiniui pateikė istorinės kartografijos tyrinėtojas inž. Romualdas Girkus.

Knyga suskirstyta į tris dalis: „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje“, „Mažoji Lietuva XIX amžiuje“ ir „Mažoji Lietuva XX amžiuje“. Lietuvininkų politinės nuostatos, veikla, Mažosios Lietuvos organizacijos išsamiai nagrinėjamos trečioje knygos dalyje: lietuvininkų politinė veikla iki 1914 m.; lietuvių ir lietuvininkų politinė veikla per Pirmąjį pasaulinį karą; lietuvininkų padėtis Versalio taikos konferencijos metu (1919 m.); lietuvininkų veiksmai prijungus autonominį Klaipėdos kraštą prie Lietuvos Respublikos (1923–1939 m.); lietuvininkų padėtis ir veikla tarpukariu (1920–1939 m.) Prūsijai priklausant Veimaro Respublikai ir Trečiajam Reichui (1933–1939 m.); lietuvininkų padėtis Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945 m.); lietuvininkų veikla šaltojo karo laikotarpiu (1946–1990 m.) emigracijoje ir lietuvių padėtis Karaliaučiaus krašte; lietuvininkų pastangos po šaltojo karo (1990–2000 m.) įgyvendinti Tilžės akto nuostatas ir lietuvių bendruomenės veikla Karaliaučiaus krašte po 1990 metų. Trečioji knygos dalis užbaigiama apibendrinant XX a. lietuvininkų politinę veiklą.

Išskirčiau aktualesnius autoriaus straipsnius apie lietuvininkų veiklą Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais; lietuvininkų veiklą emigracijoje (1945–1990 m.); lietuvių padėtį Karaliaučiaus krašte (1945–1990 m.) J. Stalino, N. Chruščiovo, L. Brežnevo, M. Gorbačiovo valdymo laikotarpiais; lietuvininkų pastangas įgyvendinti Tilžės akto nuostatas (1990–2000 m.). Autorius vaizdžiai, pagrįsdamas dokumentais parodo lietuvininkų kančios kelią vokiečių ir sovietų okupacijų metu, kai buvo grobiama jų žemė, ir emigravusių lietuvininkų šiandienos siekį ir viltį sugrįžti į savo Tėvynę. Autoriaus tikrieji jausmai, jo pilietinė pozicija visa jėga išsakyti knygos viršelio antroje pusėje žodžiais, „jog emig-ravę lietuvininkai tęsia politinę veiklą Kanadoje, JAV, Australijoje ir kitose valstybėse ir yra sudarę įvairias politines, kultūrines organizacijas, kurios apeliuoja į didžiųjų valstybių sąžinę ir tiki, kad ateities Europos galios, praeities klaidų pamokytos, suras teisingus būdus Mažajai Lietuvai padarytoms skriaudoms atitaisyti“.

Darbe naudotasi Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus, Lietuvos mokslų akademijos Rankraščių skyriaus dokumentais ir dokumentais, skelbiamais internete. Taip pat pasinaudota to laikotarpio periodine spauda, saugoma Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos istorijos instituto bibliotekoje bei internete.

Autorius apgailestauja, kad, deja, pristigus lėšų krizės metu monografijoje jam nepavyko didžiosios dalies žemėlapių pateikti spalvotų. Su spalvotais žemėlapiais leidinys būtų buvęs informatyvesnis ir iliustracijų kokybė būtų buvusi geresnė, tačiau skaitančiam šią monografiją ypatingų nepatogumų nekils ir nuobodžiauti neteks. Tam, kad skaitytojui būtų patogiau, knygoje pateiktos asmenvardžių rodyklė, santrumpų, sudurtinių žodžių ir svetimžodžių reikšmės, įvairios lentelės su gausybe įvairių faktų, datų, monografijos santrauka lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis. Knygos santrauka rusų kalba yra papildyta įvairių laikotarpių žemėlapiais, kuriuose pažymėta Mažoji Lietuva. Santrauka užbaigiama tokiais neblėstančiais autoriaus žodžiais: „Yra brandinama utopinė idėja sukurti bendrą visoms Europos tautoms istorijos vadovėlį, teisingai ir objektyviai atspindintį visų jų likimą. Tikėkimės, kad nebus pamiršta Mažoji Lietuva, kurią kitos Europos tautos žiauriai niokojo iki sunaikinimo. Vis tik dar iki šiol yra išsakoma paini ir prieštaringa didžiųjų valstybių pozicija Mažosios Lietuvos atžvilgiu.“

Šios knygos pasirodymas metų pradžioje – ypatinga dovana Lietuvos visuomenei, kai Lietuvos Respublikos Seimas 2013 metus yra paskelbęs Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos metais, kai švęsime didžiojo Karaliaučiaus krašto poeto Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Tačiau tai didžiausia dovana daug iškentėjusiems lietuvininkams ir jų senai, turtingai, savitai kultūrai, kuri veikė ir šalia esančios Didžiosios Lietuvos kultūrą.

Manau, ši monografija pasieks Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenę, Vydūno draugijos Tilžėje entuziastus, Bostone, Čikagoje ar kituose JAV miestuose gyvenančius lietuvius, ja susidomėjęs skaitys Kanados, Australijos, Vokietijos ar kitos šalies lietuvininkas, neabejingas savo gimtojo krašto – Mažosios Lietuvos – istorijos, kultūros ir paveldo išsaugojimui ir puoselėjimui.

Tikėkimės, kad autorius ir toliau tęs darbus apie Mažąją Lietuvą ir parašys daugiau tokio pobūdžio straipsnių, knygų – jos puikus kelias į savo tautos istorijos pažinimą.

„Mokslo Lietuva“, 2013.03.21, Nr. 6 (494)