Vladislovas Genys – išėjusi Lietuvos istorija

Vėlinių dieną išlydėjome Vietinės rinktinės savanorį, sąjūdininką, tautininką Vladislovą Genį. Užvertėme ištisą Kėdainių krašto ir Lietuvos istorijos puslapį. Reta asmenybė pasižymi tokiu turiningu ir prasmingu gyvenimu, kaip Vėlinių išvakarėse mus palikęs eruditas, intelektualas, krašto ir Tautos patriotas.

V.Genys gimė 1921 m. Biržų apskrityje. Besimokydamas Biržų gimnazijoje išklausė  dr. Vilhelmo Storostos-Vydūno paskaitų apie Tautą ir tautiškumą. Būdamas 17-kos metų įsitraukė į Lietuvių tautininkų sąjungos veiklą, iš Vydūno perėmė tautos dvasios ir tautos kraujo sampratas.  Net du kartus įsijungė į atkurtąją sąjungą, praeitų metų gruodį dar spėjo sudalyvauti jos antrajame atkūrime, tačiau metinių jau nebesulaukė. Pirmosios sovietų okupacijos metais pasitraukė į Vokietijos teritoriją, Mažąją Lietuvą – čia užmezgė ryšius su vietiniais lietuvininkais, su jais dalijosi Lietuvos atkūrimo vizija. Vokietijoje dirbo gamykloje ir mokėsi Karaliaučiaus universitete iki 1943 m.

Grižęs į Biržus dirbo lietuviškoje savivaldoje. 1944 m. įsijungė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę, vėliau likimo nublokštas į Rusijos gilumą, grįžęs į Tėvynę  apsigyveno Kėdainių krašte. Atgimimo laikais – vienas iš Sąjūdžio kūrėjų. Drauge su prof. Leonu Kadžiuliu rengė žemės ūkio koncepciją, pasisakė už žemės grąžinimą teisėtiems savininkams prieš bet kokias reformas. Deja, šios V.Genio mintys tuometiniams valstybės vadovams nepasirodė reikšmingos – jų įgyvendinimas atidėtas po naujų rinkimų, o šie rinkimai Sąjūdžio vadus tiesiog nušlavė.

Didžiulė V. Genio svajonė buvo tautiškųjų jėgų susivienijimas. Daug vilčių dėta į Tautininkų sąjungos, Centro partijos ir „Jaunosios Lietuvos“ susijungimą, bendrauta su šių partijų vadovais ir atskirais atstovais, raginta, agituota. V. Genio idėja buvo sukurti lietuvišką žiniasklaidos organą – „Tautos balsą“, ką iš dalies įgyvendino Lietuvių tautinis centras, įsteigęs šiuo pavadinimu portalą. Iš gyvųjų tautinių ideologų ypač gerbė prof. Romualdą Grigą, vadino jį šių laikų Vydūnu.

Ypač vertingos ir unikalios informacijos pateikė apie prieškarinę Mažąją Lietuvą, jos senbuvių lietuvininkų tautinę savimonę ir nuotaikas, Karaliaučiaus muziejų, tuometinį miesto vaizdą. Įdėmiai sekė šiuolaikinės Lietuvos raidą, dosniai dalijosi mintimis ūkio, energetikos, geopolitikos klausimais. Kritiškai žvelgė į Europos Sąjungą ir Lietuvos narystę joje. Ragino tautininkus būti principingus, vengti prisitaikymo, pateikdamas pavyzdžius iš Sąjūdžio istorijos ir savo asmeninės patirties joje, kai Sąjūdžio vadų flirtas su sovietinės nomenklatūros reliktais palaidojo patį Sąjūdį ir tautos pasitikėjimą juo.

Išleisdami senolį Anapilin įsipareigojome sekti jo išmintu lietuvybės, tautiškumo ir teisingumo keliu.

Marius Kundrotas,  Tautininkų sąjungos tarybos narys