V.Kaziela: Poezijos skaitymas yra artimas pokalbis su įdomiu žmogumi

„Bet mes gi ne karvės“

Kas geriau šiandien žino apie poeto dalią, nei pats poetas? Greičiausiai turbūt tik tas poetas, kuris ne tik pats daug rašo, bet ir kuruoja kitus, jaunus, poetus. Prieš kurį laiką dalyvaujant Molėtų viešojoje bibliotekoje surengtoje knygų aukštaičių ir žemaičių poetų almanachas „Atokios stotys 2012“, kurią sudarė Vytautas Kaziela ir jo pačio knygos „Užklumpa šviesa“ pristatymų popietėje, savaime kilo noras daugiau sužinoti apie šiuolaikinio poeto dalią, jo situaciją šiuolaikinėje visuomenėje ir, išsiaiškinti, ar tikrai, kaip buvo minima renginyje, poezija šiandien, kaip daktariška dešra, turi savo galiojimo laiką?

Į šiuos ir kitus mus dominusius klausimus savo atsakymus pateikė kraštietis poetas, Vytautas Kaziela.

Kokią vietą šiandieninėje visuomenėje užima rašytinis žodis, tame tarpe ir eiliuotas, kai aplinkui visi skuba gyventi? Kokia yra šiandieninė poezija?

Rašytinis žodis ir poezija nėra tapatūs dalykai. Daug yra ir bus prirašyta. Yra „rašinių“,kurių geriau neskaityti. Nereikia skubėti gyventi, bet reikia spėti su gyvenimu. Tai, ką jūs kalbate, nėra skubėjimas, tai yra blaškymasis. Nereikia skubėti gyventi dar ir todėl, kad pagal krikščioniškąją tradiciją turime vieną gyvenimą. Ir ateiname čia tam, kad išmoktume mylėti, dalintis, atleisti. Ir dar daugelio kitų svarbių dalykų, kurių nesimokoma paskubomis. Poezija kaip ir malda. Vieniems jos reikia, o kitiems ne. Šiandieninė poezija nei geresnė, nei blogesnė nei 19 ar 20 amžiuje. Tai tiesiog mūsų laiko poezija. Lietuvoje parašoma labai daug geros poezijos. Ne visi autoriai man artimi. Bet netgi apie tuos, kurie man nepriimtini, niekada nesakiau, kad jie netalentingi. Nemėgstu tiktai išpuikusių, vadinančių save mokytojais, mediumais ar pašauktaisiais. Tikri dalykai nesukuriami be meilės ir nusižeminimo.

Eiliuojančių, knygas leidžiančių žmonių šiandien daug, tad kaip atsirinkti, kurią knygą imti į rankas, o su kuria negaišti laiko?

Sako, karvei uždėk žalius akinius, tai ji ir plytas suės, bet mes gi ne karvės… Kažkaip imi ir atpažįsti gerą poeziją. Kaip ir žmogus visą gyvenimą besimėgavęs geru vynu nepuls gerti net į krištolo butelius supilstyto birzgalo. Šiuolaikiniam žmogui užtenka išsilavinimo, kad atskirtų tikrą poeziją nuo paeiliavimų ar grafomanijos. Poezijos skaitymas yra artimas pokalbis su įdomiu žmogumi. Jei net ir artimas žmogus nuolat kalbėtų banalybes arba apie tai, kas tau neįdomu, ar ilgai ištvertume su tokiu pokalbininku? Ar pasiilgtume jo?

Kaip ir kokios poezijos knygos patenka į knygynus ir, kiek jos vertos ten patekti?

Nenoriu kalbėti apie visas knygas, kurios patenka į knygynus. Galiu kalbėti tiktai apie poezijos knygas. Vertos jos ten patekti ar ne? Problema kita – daug gerų ir vertų poezijos knygų ten nepatenka. Lietuvoje per porą dešimtmečių buvo sugriauta knygų platinimo sistema. Poezijos knygų tiražai krito iki 200-500 egz. Pelnais čia ir iš tolo nekvepia.

Ar įtakos tam, jog poezijos knygos tik trumpam laikui priimamos į knygynų lentynas neturėjo tai, kad rašyti ir leisti knygas pradėjo kiekvienas tam turintis daugiau lėšų?

Ne, neturėjo. Tie, kurie prekiauja knygomis, sugeba atskirti, kur gera poezija, o kur ne. Ir į knygynus patekti sugeba tik vienas kitas prastesnis autorius. Taip vadinamoje prestižinėje leidykloje išleisti knygą kainuoja maždaug 10 000 litų. Nėra pagrindo nuogąstauti, kad Lietuva paskęs knygų jūroje. Nėra reikalo smerkti žmogaus, kuris 100 ar 200 egzempliorių tiražu išleidžia savo knygą ir išdalina draugams, pažįstamiems ar šiaip į save panašiems.

Kaip šiandien gyvena rašytojai? Ar rašytojais tai – profesija, iš kurios galima išmaitinti šeimą ar visgi poezija šiandien tik malonumą teikiantis užsiėmimas, kuris, kaip ir daugelis iš jų, dar reikalauja ir nemažų išlaidų?

Ypatingai talentingų knygas leidyklos (1–2 per metus) išleis nemokamai, kiti pirmąją knygą turi išsileisti už savo uždirbtus pinigus. Knygų pristatyme Molėtuose kalbėjau apie vyresnius, neabejotinai talentingus, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių atsidūrusius gyvenimo paribiuose, autorius. Apie tuos, kurie negali savimi pasirūpinti patys. Rašytojai šiandien gyvena prastai. Poetas – ne profesija ir tikrai ne malonumą teikiantis užsiėmimas. Tai – misija. Sunki misija. Nei savęs, nei šeimos iš to neišmaitinsi. Na, vertėjai uždirba daugiau. Jie bando iš to išgyventi. Vilniaus rašytojai buriasi į grupes, kaunasi už premijas gražiais ir negražiais būdais.

Jūsų didelis indėlį į tai, kad būtų matomi ir girdimi jauni kūrėjai, o ar daug iš jų yra

perspektyvių, ar iš dabartinės kartos jaunuolių ateityje galėsime pasigirti turintys tokių talentų kaip Justinas Marcinkevičius, Maironis, Remigijus Gražys…?

Manęs nedomina Vilniaus jaunieji talentai. Jie turi išskirtines sąlygas. Aš stengiuosi atrasti talentą provincijoje ir jį parodyti Lietuvai. Galiu pasidžiaugti, kad tokių nenušlifuotų deimantų yra daugelyje rajonų. Jūs išvardinote tris talentus. Mano talentų rikiuotė būtų kita: A. Nyka-Niliūnas, A. Miškinis, J. Strielkūnas, A. Mackus ir kt. Lietuvoje yra pakankamai jaunų perspektyvių ir talentingų.

Kiek gabių ir perspektyvių kūrėjų šiandien turime Molėtų rajone?

Molėtų rajone, tiksliau iš Molėtų rajono kilusių, perspektyvių literatų yra nemažai: E. Jakučionytė, D. Jasinevičiūtė, Ž. Laurinavičiūtė, A. Šikaitė… Tai buvusių kūrybinių stovyklų vaisiai. Gaila, graži tradicija baigėsi. Gerą ir gražų darbą darę žmonės pavargo. Niekas jiems net dorai nepadėkojo. Turiu omenyje rajono bibliotekos moteris.