2007 metų pradžioje daug dėmesio susilaukė istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, diplomato Vytauto Žalio pirmasis „Lietuvos diplomatijos istorijos 1925-1940 metais“ tomas. Praėjus jau beveik 6 metams nuo pirmojo tomo išleidimo pasirodė ir antrojo „Lietuvos diplomatijos istorijos 1925-1940 metais“ tomo pirmoji bei antroji dalis.
Antrojo tomo „Lietuvos diplomatijos istorijos 1925-1940 metais“ pirmojoje dalyje pateikiama glausta Lietuvos diplomatinės tarnybos raidos apžvalga, pristatomi kai kurie jos veiklos aspektai trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje. Daugiausia dėmesio skiriama užsienio reikalų ministro D. Zauniaus asmeniui, jo pastangoms reformuoti Lietuvos diplomatinę tarnybą, paverčiant ją darniai funkcionuojančiu ir sistemingai, profesionaliais pagrindais dirbančiu mechanizmu. Pristatomi ir kiti to meto Lietuvos politikai ir diplomatai, aptariama jų veikla, tarpusavio santykiai. Knygoje rašoma ir apie Lietuvos laikinąją sostinę bei diplomatų gyvenimą joje, pateikiama Kaune dirbusių užsienio valstybių atstovų portretų galerija.
Antrasis pirmosios dalies skyrius – lyg įvadas į Klaipėdos problemos ketvirtajame dešimtmetyje nagrinėjimą, kuris yra pratęstas antrojoje šio tomo dalyje. Skaitytojo dėmesiui pristatomi anksčiau neskelbti slapti Lietuvos ir Vokietijos, SSRS ir Vokietijos susitarimai, išsamiai aptariami Lietuvos ir Vokietijos santykiai didžiųjų permainų išvakarėse, analizuojama derybų, vykusių nuo 1929 m. rudens iki 1930 m. pavasario, eiga, jų rezultatai, pristatoma abiejų valstybių pozicija įvairiais Klaipėdos problemos klausimais. Nelieka be dėmesio ir dviejų požiūrių į Lietuvos politiką Klaipėdos krašte – užsienio reikalų ministro D. Zauniaus ir gubernatoriaus A. Merkio – susidūrimas bei jo pasekmės. Leidinyje neapsiribojama tik santykių su Berlynu ir Maskva aptarimu. Antrajame skyriuje analizuojamos ir Lietuvos diplomatijos pastangos sustiprinti ryšius su Didžiąja Britanija. Pirmoji dalis baigiama sudėtingos padėties, kurioje atsidūrė Lietuva Tautų Sąjungos 1930-ųjų rudens sesijos išvakarėse, aptarimu.
Antrojo tomo „Lietuvos diplomatijos istorijos 1925-1940 metais“ antroji dalis apima labai siaurą laikotarpį – nuo 1930 m. rugsėjo mėnesio iki 1931 m. gruodžio pabaigos, t. y. nuo labai netikėto Lietuvai Vokietijos sprendimo Tautų Sąjungos sesijoje palaikyti Klaipėdos seimelio skundą prieš Lietuvos Vyriausybę iki to momento, kai Lietuvos diplomatija, išbandžiusi visas turėtas galimybes (tiesiogines derybas su Vokietija, vėliau Klaipėdos reikalų svarstymą perkėlusi į valstybių signatarių sostines), galėjo konstatuoti, kad visos jos pastangos nedavė lauktų rezultatų, o užsienio reikalų ministro D. Zauniaus kursas patyrė visišką fiasko.
Antrojoje dalyje nagrinėjami įvairūs Tautų Sąjungos Taryboje atsinaujinusios Klaipėdos bylos aspektai: „Ženevos kompromisas”, jį lėmusios priežastys ir pasekmės; kai kurie su Klaipėdos problema tiesiogiai susiję Lietuvos vidaus politikos aspektai; nesėkme pasibaigusios Lietuvos diplomatijos pastangos perorientuoti užsienio politiką valstybių signatarių, pirmiausia Didžiosios Britanijos, link. Pirmą kartą plačiau aprašoma ir kritinė padėtis, susidariusi Klaipėdos krašte 1931 m. vasarą, analizuojamos priežastys, dėl kurių kilo įtampa, aptariami veiksniai, sulaikę Lietuvos Vyriausybę nuo jėgos panaudojimo.
Knyga paremta gausiais, anksčiau neskelbtais Lietuvos ir užsienio valstybių (Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, JAV) archyvuose saugomais dokumentais, ji skirta tiek akademinei bendruomenei (doktorantūros ir magistrantūros studijų studentams, mokslo darbuotojams), tiek ir plačiajai visuomenei.
_______________________________
Leidykla „Edukologija“ ; Lietuvos istorijos institutas Vilnius: 2012.
ISBN 978-9955-20-801-3 (pirmoji dalis)
ISBN 978-9955-20-802-0 (antroji dalis)
