Kalendorinės sukaktys dažnai mums suteikia progą suaktualinti sau vieną ar kitą istorijos epizodą. Antai 2009-aisiais vienu svarbiausių įvykių, apie kurį buvo rašomi straipsniai, mokslinės ir grožinės knygos buvo tapęs pirmasis Lietuvos paminėjimas istorijos šaltiniuose ir su juo susijusi šventojo Brunono misija baltų žemėse.
Praėjo metai ir šį, rodėsi, svarbiausią Lietuvos istorijos įvykį (kaip apie jį buvo kalbama) visi užmiršo, eilinių jo metinių nebeprisimena. Paaiškėjo, kad 1918 m. vasario 16-osios aktas vis dėlto buvo svarbesnis. Labiau pasisekė 1253 m. vasarą įvykusiam Mindaugo karūnavimui, kurio minėjome ne tik 750 metų jubiliejų prieš 10 metų, bet minime ir kasmet.
2013-ieji mums suteikia galimybę vėl atsigręžti į Mindaugo epochą. Ne tik dėl jo karūnavimo 760-ųjų metinių (tai – apvali, bet ne jubiliejinė sukaktis), o dėl to, kad 750 metų sukanka nuo jo mirties. Mindaugo nužudymas 1263 m. rudenį kelia ne vieną iki šiol neatsakytą klausimą. Mindaugo žudikas Daumantas Pskove tapo pirmuoju lietuvių šventuoju. Kas jis mums – tik žudikas ir išdavikas? O kaip vertinti Mindaugo Lietuvos žemių užrašymus kryžiuočiams, vangų prisidėjimą prie žemaičių, prūsų, kuršių, žiemgalių kovos prieš Vokiečių ordiną? 750 metų šiemet sukanka ir šių kovų mūšiams – lietuvių pergalei prieš Livonijos kryžiuočius Daugavgryvos mūšyje (vasario 9 d.) bei didžiausiai Herkaus Manto, Didžiojo prūsų sukilimo vado, pergalei prieš Prūsijos kryžiuočius Liubavos mūšyje (pavasarį).
2013-aisiais dar tęsis ir Mėlynųjų Vandenų mūšio minėjimas, mat šio svarbaus mūšio tiksli data iki šiol ginčijama – jis įvyko 1362 arba 1363 m. rudenį, taigi jo 650 metų jubiliejus tenka 2012–2013 metams. Šis mūšis buvo svarbus tuometinei Lietuvos valstybei ir dabartinei Ukrainai, kurios nemažos teritorijos Algirdo buvo išvaduotos iš Aukso ordos valdžios.
Lietuvos ir Lenkijos unijinių tradicijų mylėtojai turbūt neužmirš paminėti 1413 m. spalio 2 d. tarp Lenkijos ir Lietuvos sudarytos Horodlės unijos 600 metų jubiliejaus. Tai buvo vienas svarbiausių ankstyvųjų unijų aktų, kartu reiškęs ir tam tikrą Lietuvos iškovojimą, lyginant su ankstesniais susitarimais: numatyta, kad ir po Vytauto mirties Lietuva turės atskirą didįjį kunigaikštį. Po Žalgirio mūšio išlikus įtemptiems santykiams su Vokiečių ordinu ir teritoriniams ginčams, šiuo aktu Vytautas, Jogaila, Lietuvos ir Lenkijos bajorai rengėsi naujam karo žygiui į Prūsiją (kuris surengtas 1414 m.) ir pademonstravo savo vienybę. Lietuvos bajorai tuo metu priėmė Lenkijos bajorų herbus, kurie iki šiol sudaro Lietuvos bajorų heraldikos pagrindą.
Su Lietuvos kova dėl Žemaitijos susijusi ir demonstratyvi Žemaitijos krikšto akcija 1413 m., apie lapkričio 11 d., kuomet pats Vytautas Didysis ir Jogaila buvo atvykę į Žemaitiją, čia pradėjo krašto krikštijimą, kartu ideologiškai įtvirtindami ir Lietuvos, kaip krikštytojos, teises į šį kraštą, nors tų teisių dar buvo neatsisakę ir kryžiuočiai. Taigi, 2013-aisiais sukanka 600 metų nuo oficialaus Žemaitijos krikšto.
2013-aisiais sukanka 450 metų nuo lietuviškos raštijos pradininko Martyno Mažvydo mirties (gegužės 21 d.). Nors 2013-ieji tarmių metais paskelbti ir nesiejant jų su šia sukaktimi, neeilinės Martyno Mažvydo mirties metinės galėtų įsilieti į šių metų renginius. Žinomas kalbininkas Zigmas Zinkevičius, tyrinėjęs Mažvydo raštų kalbą, padarė išvadą, kad juose atsispindi įvairių tarmių bruožai, bet tam tikros ypatybės išduoda Mažvydo kilmę iš pietų žemaičių tarmės ploto.
Kita su mūsų raštijos pradininkais susijusi sukaktis yra lietuviškos raštijos Didžiojoje Lietuvoje pradininko Mikalojaus Daukšos mirties 400 metų sukaktis (mirė 1613 m. vasario II-oji pusėje Varniuose). Jis buvo Kėdainių krašto tarmės atstovas, gimtosios tarmės pagrindu suformavęs vadinamąjį vidurinįjį lietuvių rašto kalbos variantą, anuomet kartais pavadinamą žemaičių kalba (nors pagal dabartinę klasifikaciją skiriamą vakarų aukštaičiams). Įdomus sutapimas, kad abiejų mūsų raštijos pradininkų, atstovavusių skirtingas tarmes ir skirtingus mūsų senosios raštijos kalbos variantus, mirties 450 ir 400 metų jubiliejai tenka būtent tarmių metams.
Beje, jei pernelyg triukšmingai Švenčiantys Horodlės unijos jubiliejų imtų aiškinti, kad anuomet kalba nieko nereiškusi, ir anų laikų žmonės neva savo tapatybę apsibrėždavo „ne pagal kalbą“, visada galima prisiminti Mikalojaus Daukšos 1599 m. „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ žodžius: „Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs.“
Iš mažiau reikšmingų asmenybių verta paminėti Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Saksonijos kurfiursto Augusto III mirties 250 metų sukaktį (mirė 1763 m. spalio 5 d. Drezdene). Kaip Saksonijos kurfiurstas jis, tiesa, vadinosi Frydrichu Augustu II ir, tiesą sakant, buvo visų pirma Saksonijos, o ne Lietuvos ar Lenkijos valdovas. Pastarosios dvi valstybės jo didenybės tuštybei teikė tik daugiau spindesio, bet buvo jam svetimi ir sunkiai suvaldomi kraštai. Prieš Lenkijos ir Lietuvos bajorų valią Rusijos ir Austrijos karinės intervencijos dėka pasodintas į Abiejų Tautų Respublikos sostą nieko gero taip įgytai valstybei nenuveikė, o jo valdymo laikotarpis tapo valstybės merdėjimo ir giliausios anarchijos laikais.
Vienas tik dalykas, kurį paliko šis nevykęs svetimųjų mums primestas valdovas, gali patraukti kai kurių šiuolaikinių žmonių dėmesį. Tai nemažas jo tiesioginių palikuonių būrys. Žinia, šiandien yra nemažai 1791 m. gegužės 3-osios konstitucijos gerbėjų, kurių dėka mūsų atmintinų dienų sąraše atsirado net dvi su ja susijusios datos. Tad verta prisiminti, kad Gegužės 3-osios konstitucija numatė, jog Lenkijoje ir Lietuvoje bus įvesta paveldima monarchija, o paveldimais monarchais turės tapti Saksų Vetinų dinastijos atstovai – Augusto III palikuonys. Yra šiais laikais ir monarchijos gerbėjų, kurie kaipo simbolinį Lietuvos valdovų įpėdinį atsiveža tai kokį Sangušką, tai Lietuvos karaliumi taip ir netapusio Vilhelmo fon Uracho (Mindaugo II) palikuonį. Iš tikrųjų gi pagal Gegužės 3-osios konstituciją reikėtų ieškoti Augusto III-ojo paveldėtojo… Jo dinastija Saksoniją valdė iki 1918-ųjų ir buvo gausi, taigi, pasiilgusiems savo monarcho kandidatų ir šiandien turėtų nepritrūkti. Ir kada gi bus geresnė proga juos pasikviesti į Lietuvą, nusilenkti, monarcho batą pabučiuoti ir „barokinę Lietuvą“ geru žodžiu paminėti, jei ne spalio 5-ąją – Augusto III mirties metinių proga?
Žvelgiant į artimesnius mums laikus negalima nepastebėti 1863 m. sukilimo 150 metų jubiliejaus. Tai paskutinis bajoriškas sukilimas, siekęs Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo, kuriame jau brendo ir lietuvių tautinio atgimimo prielaidos. Sukilimas įvyko netrukus po baudžiavos panaikinimo (1861 m.), todėl bajorams, kaip vadovaujančiai visuomenės jėgai, buvo paskutinis. Ne tiek dėl sukilimo pralaimėjimo, kiek dėl luominių privilegijų netekties, bajorams nebebuvo lemta tolesnėje istorijoje suvaidinti reikšmingesnio vaidmens, o jei jie ir dalyvaudavo kur nors, tai per daug neafišuodami savo kilmingumo. Laikai atėjo kiti, į politinio gyvenimo viršūnę išsiveržė valstietiškos kilmės inteligentija. Šiandien atsiranda vienas kitas to meto baudžiauninkų palikuonis, sakantis, kad kažkaip negerai su tais bajorais išėjo, kad su jų dominavimu kažko gero netekome, pavyzdžiui, galimybės turėti gerą poną virš savęs. Beje, tų bajorų, kurie prie valstiečių inteligentų prisidėjo, su jais Vasario 16-osios aktą skelbė ir Lietuvos Respubliką kūrė, jie tikrais bajorais nebelaiko – tai lyg ir bajorystės išdavikai, reikia tokių „barokinių“, „senalietuviškų“, kaip pan Pilsudski ar pan Żeligowski…
Tad su Naujaisiais 2013-aisiais metais! Kurkime ateitį, neužmirškime praeities, savo istorijos, savo kilmės, savo protėvių žygių. Istorijos kalendorius duoda mums progą daug ką prisiminti.
Puikus straipsnis ir nepaprastai informatyvus.
Tikri žemaičiai tą 1413 “krikštą” turėtų greičiau ištrinti ir pamiršti. Kam prisiminti tai, kas bloga.
Nei tu Žemaitis,nei tu aiškink,ką mums daryt ar užmiršti…atvažiuok ir pamatysi,kad pas daugelį namuose,ne kryžiokas kabo,o koks nors baltiškas ženklas….
Ačiū už pakvietimą, šia vasarą atvažiuosime ir surengsime Žemaitijos atkrikštinimo šventę, ir 2013 -2018 metus paskelbsime žemaičių ir lietuvių atkrikštijimo ir sugįžimo prie prigimtinio tautos tikėjimo metais!
Reikia pašnekinti, gal kuo nors, nors šiek tiek prie to atjubiliejinimo prisidėtų ir Tomas Baranauskas ar kiti istorikai.
Nei,tave,kas kvietė,nei,tu,ką skelbsi….nors humuors nebluogs….
Kaip žemaitis žemaičiui, nebūk toks užsispyręs, reiktų kū tais daryti ir parodyti kas su mūsų tauta buvo išsidirbinėjama ir po šiai dienai dar tebevyksta ypač mokyklose mūsų vakams meluojama, kad Krikščionybė tai mūsų gimtoji religija, tik va nepapasakoja kap ji pas mus ir kokiais metodais buvo įdiegta mūsų žmonėms, o aš dirbdams vienoj mokykloj energetiku, istorijos mokytojai patalkavoju pravesti pamokas apie mūsų senajį tikėjima papročius ir kitus dalykus, tai vaka laba tuom susidomi…
Tai dabar jau ir elektrikai istoriją dėsto? Gražu…
Tamsta esu ne elektrikas, o elektros energetikos inžinierius, tai netas pats, kadangi, mūsų istorijos mokytojai nežino mūsų apeigų praktiškai tik pasiskaitę iš rašytinių šaltinių, o aš esu praktikas, ir pateikiu šių dienų romuviečių atgyjančias apeigas, niekas pas mus lietuvius nebuvo sunaikinta, o tik dauguma gražiai sapnuoja bažnyčios pateiktas saldybes ir melą koks jis būna saldus kai žmogus sau meluoja, esat tikra davatkinė tamsta Emelija.
Man,kaip lietuviškos kultūros žmogui,Lietuvos istorija yra nelygiavertė.Viena jos istorijos dalis-garbinga su didvyriška Lietuvos gynyba nuo priešų,o kita dalis-kai kuriais aspektais netgi gėdinga.Apie pastarąją istorijos dalį netgi nelabai norisi kalbėti.
Tai kad visų šalių ir tautų istorijose yra ir šviesių, ir tamsių dėmių – tik, va, ne visos vienodai akcentus dėlioja…
Katalikų hierarchai, iš visų mūsų sunešto biudžeto, prastūmė planą prievartinio žemaičių krikšto 600 metų proga paimti 45 milijonus litų. 2008m vyriausybės nutarimu sudarytas priemonių planas trimis etapais perleisti tuos pinigus katalikams, nes jie naudojasi valstybės mašinos galia. Mūsų senojo prigimtinio tikėjimo išpažinėjų -romuvių vos per penkis tūkstančius, bet ir mes galėtume pasauliui pasakyti tiesą apie žiaurų, prievartinį žemaičių krikštą ir pasipriešinti šlykščioms katalikų užmačioms.
Galėtume irgi surengti žemaičių atkrikštijimo metus, pažymėdami juos religiniais renginiais ir kitomis akcijomis. Tautos patarlė,- ir mažas akmenukas kartais didelį akmenį išjudina!
Kryžininkai to gėdingo, žeminančio tautinį orumą, jubiliejaus proga numatė daugybę priemonių(45 milijonai lt.!), tarp kurių pvz už 750 tūkstančių Žemaitijos nacionalinį parką, įskaitant Kuršių neriją ir mums šventą Rambyno kalną, apdergti koplytėlėmis ir kryžiais. Kryžininkai jau šiemet ruošiasi išniekinti Apuolės piliakalnį, kovų už laisvę, kalbą, savo tikėjimą, simbolį t.y.paženklinti jubiliejiniu akcentu, -žinoma nužudymo įrankiu kryžiumi. Telšius- Žemaitijos sostinę pažymeti žemaičių pavergimo -apkrikštijimo paminklu už pusę milijono litų.
Ir mes, net neturėdami 45 milijonų, galime šį tą nuveikti. Pradžiai kviečiu Žemaičius neleisti katalikams apdegti Apuolės piliakalnio…,švento Rambyno kalno!
Į kovą !!!!!!!!!
Po šimts….negerai…..sakyč velniava kokia tai…
Jeigu tai tiesa tai visai apšakalėjo klebonai.Šio vasaro butinai reiks aplankyt rambyno kol da kryžiais ne ap………Nors kita vert -rūpintojėlis tai iš labai senų laikų.
Šiandien atsiranda vienas kitas to meto baudžiauninkų palikuonis, sakantis, kad kažkaip negerai su tais bajorais išėjo, kad su jų dominavimu kažko gero netekome, pavyzdžiui, galimybės turėti gerą poną virš savęs. Beje, tų bajorų, kurie prie valstiečių inteligentų prisidėjo, su jais Vasario 16-osios aktą skelbė ir Lietuvos Respubliką kūrė, jie tikrais bajorais nebelaiko – tai lyg ir bajorystės išdavikai, reikia tokių „barokinių“, „senalietuviškų“, kaip pan Pilsudski ar pan Żeligowsk
,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,,
Už šias gražias ir prasmingas eilute esu be galo tau dėkingas Tomai Baranauskai. Oi nepatiks šios eilutė bumblauskiniams Lenkijos gerbėjams, oi nepatiks.
Bajoras – visada bajoras ir elgiasi kaip bajoras.
Jam Lietuva pirmiausia, o po to tik kiti reikalai.
Lietuvos bajorai tikrai ne visuomet elgėsi garbingai.Buvo laikai,kai jiems rūpėjo Lietuva,tačiau ne lietuviška,bet LENKIŠKA Lietuva.
Ar ne per daug tų jubiliejų?..
2013-ieji – karaliaus Mindaugo karūnavimo 760-osios metinės. Lietuva 1253 metais įgijo tarptautinį suverenitetą; prestižą, kokio tauta iki pat XX a. neturėjo.
Taip vadinamas Žemaitijos krikštas tėra politizuotas istorinio Lietuvos karalystės paveldo neigimas.
Karaliaus žūtis – Treniotos teroro aktas, o ne Volynės klastote apkaltintas Daumantas.
Žemių užrašymo diplomatiją labai aiškiai yra išaiškinęs Stakauskas.
Kažkada kilo ginčas su Tomu Baranausku dėl jo vartojamo “mokslinio” išsireiškimo VADYSTĖ. Tomas Baranauskas pažadėjo Kembliui šį žodį įteisinti mokslinėje kalboje. Jis nesilaiko žodžio! Visa, ką jis sugeba, tai spjaudyti svetimžodžius į lietuvių kalbą……
Kembly, ar yra Lietuvoje bent vienas mokslininkas – bet kurioje srityje (ne tik istorijoje) – kurį tu esi pagyręs?
P.S, Vadystė kaip tik yra grynai lietuviškas žodis. O ar jis įsitvirtins mokslinėje kalboje – parodys ateitis. Viskam savas laikas…
Dėl Mindaugo su sūnumis nužudymo nei Daumantas, nei Treniota yra niekuo dėti.
Mindaugas jau buvo įsigalėjęs Lietuvoje karalius, kovų dėl valdžios Lietuvos viduje jo nužudymo metu jau nebebuvo, su Tautvilu buvo susitaikęs. Didžiausi Lietuvos priešais tuo metu buvo išorėje, tai Lenkijos ir Mozūrijos kunigaikščiai, veikiantys išvien su Vokiečių ordinu, prieš prūsus (sembus), kuriuos, kaip žinoma, slaptai rėmė Mindaugas. Greičiausiai tas rėmimas buvo vykdomas per Treniotą, kuris, beje, slaptumo sumetimais galėjo turėti ir antrą vardą – Almino.
Tad labiausiai tikėtina, kad Mindaugas su sūnumis buvo nužudytas Mozūrijos kunigaikščio Zemovito pastangomis. Treniota, keršydamas už Mindaugą, žygio į Mozūriją metu nužudė Zemovitą, o jo sūnų išsivedė su savimi. Akis – už akį, dantys už dantį…
Treniota, kaip karaliaus sūnus (įsūnis?), tapo Lietuvos valdovu, tačiau greitai tų pačių jėgų, kaip ir Mindaugas buvo nužudytas. Prūsija (Semba) buvo palaužta, sukilimas numalšintas, Lietuva buvo priversta atsitraukti į Rytus. Taip Daumantas atsidūrė Pskove, Traideniai Daugpilyje, Vaišelga Pinske ir t.t. Atstatyti valdžią prarastoje Lietuvos dalyje iš dalies pavyko Vaišvilkui, o po kelių metų galutinai broliams Traideniams.
Visaip galėjo būti. Tačiau metraščiuose Mindaugo nužudymas aiškinamas Treniotos sąmokslu, ir kad tai buvęs kerštas už pagrobtą Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Tad, mirus Mortai, Mindaugui aiškiai susisuko smegenys ir jis Daumantienei (Mortos seseriai) pasakęs-įsakęs, jog norėtų mylint turėti ją – kaip gyvą Mortos paveikslą.
Tikėtina, kad krikštytasIS Livonijos provincialas Mindaugas tuomet jau buvo “nekaltai” krikščioniškai apsėstas ir, prisiskaitęs Livonijos evangelinių teologijų, tikėtina, jau buvo pradėjęs mylėti visus ir visas.
Tai tik suklastoto Volynės metraščio pramanas. Seniai paneigta, bet populiarinimas rodo politizuotą poziciją.
Spėk, Dievai už krikštą Mindaugui atleido ?
Sutinku su “kažin”, kad situacija, kai Mindaugas buvo nužudytas, viduje buvo stabili. Versija apie Mindaugo žūtį yra, kiek žinau, tik viename metraštyje. Dėl žudynių platumo (Mindaugas, Tautvilas, Treniota, Gerdenis), manyčiau, į tai reikia žvilgtelėti kitu rakursu ir to rakurso versiją pateikiu dalyje “Vorutos žemė” (užsiduoti paiešką “google”).
Manau, kad su “Vorutos” vardu gali būti labai paprastai. Mindaugo laikais Lietuvoje buvo garbinama deivė Žvorūna. Gal būti ir tarminiai šio vardo variantai Žvorūta ar Žvorūda. Kaip žinoma iš šaltinių, Mindaugas ypatingą dėmesį teikė žvėrių ar žvėrelių duodamiems ženklams, pagal juos priimdavo sprendimus.
Visiškai galimas daiktas, kad metraštininkas galėjo užrašyti vardą “Voruta”, t.y. be pradinio “Ž”, be to, berods yra viename metraštyje užrašyta ir variantas “Borūta”. Taigi, pradinis šio vardo garsas apskritai nebuvo aiškus.
Kad Vilnius yra susijęs su žvėrimis, buvo jų laikymosi vieta rodo tai, jog žvėrių vardų pavadinimus turi atskiros Vilniaus miesto vietovės, kaip antai Žvėrynas, Vilkpėdė, Tauro kalnas, upelis Veršupis, be to, Gediminas, medžiodamas Vilniaus vietovėje, nukovė taurą ir kt. Beje, ir upės vardas Neris/Nėris yra artimo skambesio su žodžiu žvėris. Beje, manoma, kad ir Neris, Nerta yra keltų ar germanų deivės vardas. Taigi, yra pagrindo manyti, kad Vilnius ir upė Neris Mindaugo laikais galėjo būti deivės Žvorunos/Žvėrūnos garbinimo vieta ir vadinamas Žvorūta, tačiau dėl tabu ar paslaptingumo tartas be “Ž” – Vorūta.
Kad metračių Voruta buvo šventa pagoniškų Dievų garbinio vieta, bylotų ir toks metraštininko įrašas, sakantis, kad atžygiavus Vyganto surinktai kariuomenei Mindaugas nutarė būriais vieni prieš kitus nesikauti, bet įžengė į Vorutos miestą. Metraštis nesako, kad Voruta būtų buvusi kokia neįveikiama tvirtovė. Istorijos šaltiniai byloja, kad pagonys Dievų garbinimui skirtos vietos negalėjo net šakelės nulaužti, nekalbant jau apie turpusavį žudymąsi. Taigi, Mindaugas, būdamas protingas karalius taip pasielgė, kad išvegtų Lietuvos karių išsižudymo tarpusavyje. Vygantas ir jo kariai, būdami pagonys ir negalėdami įžeisti garbintų pagoniškų Dievų Vorutos nepuolė. Šie faktai taip pat pavirtintų, kad Voruta buvo pagoniškų Dievų (Žvėrūnos) garbinimo vieta, o minėtų su žvėrimis susijusių pavadinimų gausa Vilniuje sakytų, kad Voruta buvo Vilniaus vietoje. Beje, minėtos pagoniškos nuostatos neimušti šventose vietose egzistavimą patvirtina ir Vyganto poelgis po kiek laiko atvykus Mindaugo kariuomenei prie jo švento miškelio vartų (ribos) – “Tvermed” mūšis tarp jų neįvyko. Taigi proto tada lietuviai nestokojo.
Beje, ir iki šiol lietuviai pagal tą pagonišką paprotį muštis išeina į lauką…, už namo sienų ribų.
Vėliau Gediminas, kurdamas Vorutos vietoje miestą, jį jau pavadino nauju vardu Vilniumi, o jame įrengtas – pilis savo vardu. Galėjo tuo kartu būti pervadintos ir upės: Neris – Vilija, o Nerutė- Vilnia (Vilnele).
Taip Vorutos vardas, kuriuo Mindaugas vadino Vilnių, išnyko iš istorijos ir iki šiol niekaip negalime galutinai jo surasti.
Ar tikrai Mindaugas taip atrodė? Geriau būtų ne toks apšepęs ir su ąžuolo vainiku
Štai ką rašo prof. A. Nikžentaitis: “Šiomis dienomis iškyla vaizdinys, esą egzistavusi baltų genčių vienybė. Tačiau tokio bendrumo suvokimo iš tikrųjų nebuvo. Ką mes šiandien vadiname „vienybe“, tėra interpretacija iš XX amžiaus pozicijų. Kalbant apie santykius tarp kaimynų, jei būdavo galimybė kaimynines gentis apiplėšti, tai ir buvo daroma. Iki XIII amžiaus II pusės itin žiauriai klostėsi lietuvių ir žiemgalių santykiai. Tarpusavio santykių brutalumą liudija kad ir toks faktas: po mūšio priešai susirinkdavo nukautųjų galvas, o kita pusė turėdavo jas išsipirkti. Tai susiję su pagoniškais tikėjimais, kad žmogaus kitame pasaulyje atgimsta toks, koks buvo šiame. Kitas epizodas: XIV amžiuje Livonijoje prieš Ordiną sukyla vietinės gentys, ir sukilėlių vadas ateina pas Algirdą siūlydamas jam žygiuoti į Livoniją. Algirdo atsakymas: „Ne tau, šunie, nurodinėti, kaip mums su kilmingais žmonėms, elgtis.“ Mat sukilėlis į klausimą, ką daryti su Livonijos ordino vadu, atsakė, kad reikia jį nužudyti. Algirdas sukilėliui įsakė nukirsti galvą. Tarpgentiniuose santykiuose pirmumas buvo teikiamas statuso, o ne gentiniam bendrumui. Pagal šį statusą žemaičių didžiūnams ilgą laiką buvo artimesni Ordino riteriai negu kaimyninių genčių atstovai.”
Vagiama Lietuvos istorija,
VYTAUTO TRAGEDIJA: 1.Po mūšio prie Tanenbergo( ” ŽALGIRIO” mūšis),ordino sostinė nebuvo užimta, mūšio strateginė reikšmė pragaištinga,sąlygas pradeda diktuoti Maskvos caras Ivan Groznij – Vytauto proanūkis, toliau sekė siaubingas karas su Maskvos DK, kurio metu Lietuva neteko 60-70 % gyventojų,Vilnius buvo sudegintas iki pamatų,tai buvo lietuvių genocido rusiškojo etapo pradžia,. 2.Vytautas, augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, turėjo galimybę sudaryti taikos sutartį su krikščioniškais Vakarais. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis. 3. Vytautas strategiškai turėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, busimus rusus, o ne Europos riterius. Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai po Žalgirio mūšio prarado istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip Vakarų sąjungininkai.4.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė ,kad Žalgiris tapo pragaištingos Lietuvos orentacijos į Rusiją , trėmimus, masines lietuvių žudynes simbolis. ” Žalgirio” sporto klubas buvo įkurtas Maskvoje, 1943 metais. “Žalgiris” – lietuvių orentacijos į “Stalino saulę” ,t.y. klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis. 5.Rusija yra ne tik blogio(R.Reiganas), bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra FALSIFIKATAS, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo pagrindu sukurta imperinės totalitarinės Rusijos „istorija“.