Stiprinti prasmingesnius santykius su kitais – tam ragina šių metų Mokslo premijos laureatas psichologas Romualdas Kriaučiūnas.
Kuo skiriasi Amerikos lietuvis nuo Lietuvos lietuvio? Daugelis junta, kad tų skirtumų esama, tačiau jei reikėtų juos išvardyti ir dalykiškai pagrįsti, pasirodytų turbūt ne taip lengva. Visokių žmonių, be abejo, yra Amerikoje, visokių – Lietuvoje, tačiau yra kažkas tokio kas labiau būdinga Amerikos lietuviams, negu Lietuvos. Kas?
Esu palyginti neblogai susipažinęs su įvairių kartų, ypač DP laikotarpio, lietuvių gyvenimo ir veiklos užsienyje istorija. Daug metų domiuosi išeivijos literatūra, kultūra, žurnalistika, daugelį ten gyvenusių ar gyvenančių asmenų pažįstu asmeniškai. Turiu supratimą apie užsienio lietuvius, jų darbus, veiklą, įpročius ir papročius. Galiu lyginti. Ir matau skirtumų. Bendrumų, žinoma, matau taip pat, bet šis straipsnis – ne apie tai.
Tačiau tik dabar, perskaičius kelis interviu su vienu išeiviu, atėjo į galvą, manyčiau, esminis, apibendrinantis mano pažinimo patirtį kokybinis parametras: Vakarų lietuvio įsipareigojimas savajai bendruomenei, tradicijai, kultūrai, istorinei Tėvynei yra stipresnis. Ir tai tenka pažymėti, net jeigu toks pastebėjimas, mums, Lietuvoje gyvenantiems, nelabai patiktų.
Lietuvoje inertiškai manoma, kad kalba, raštas, kultūra, tradicija, žmonių tarpusavio santykiai yra kažkokia duotybė, kuri yra kaip savaime suprantama, kuri niekur nedings, kad to neprivalu puoselėti ir tobulinti. Šiam istoriniam paveldui išlaikyti nereikia asmeninių pastangų, asmeninio nusiteikimo, ryžto, asmeninės aukos. Blogiausiu atveju – tuo „pasirūpins valdžia“…
Deja, tai nėra nei savaime suprantama, nei įsipareigojimų esti be asmeninių pastangų. Sąmoningo ir supratingo požiūrio į bendruomeninius santykius, mano supratimu, Lietuvoje dar stinga.
Išeivijoje tai buvo suprasta anksčiau. Kadangi ten nebuvo valdžios, kuriai būtų rūpėjusi lietuviška kultūra. Lietuviškos kultūros užsienyje išliko tiek, kiek ji rūpėjo patiems lietuvių bendruomenės nariams: kiek jie galėjo skirti tam savo asmeninių išteklių, aukoti asmeninio laiko ir darbo savo poilsio bei laisvalaikio sąskaita. Tai yra kaina, kurią sumokėjo išeivija už savo lietuviškos tapatybės išsaugojimą, bet kuri gal tik miglotai suvokiama Lietuvoje.
Lapkričio viduryje trys lietuviškai kultūrai nusipelnę išeivijos lietuviai – Vokietijoje gyvenantis chemikas Vilius Lėnertas, psichologas Romualdas Kriaučiūnas iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir biochemikas Skirmantas Kriaučionis, dirbantis Jungtinėje Karalystėje – buvo apdovanoti mokslo premijomis, už pasaulinės reikšmės mokslo pasiekimus, bendradarbiavimą su Lietuva, paramą Lietuvos mokslui ir lietuvybei. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į vieną iš jų – Romualdą Kriaučiūną. Nors asmeniškai jo nepažįstu ir niekada nebuvau sutikęs, tačiau į jo straipsnius spaudoje atkreipiau dėmesį jau seniau. Jo tekstai ir viešoji raišką padėjo man prieiti aukščiau minėtos išvados: Vakarų lietuvio įsipareigojimas savo bendruomenei stipresnis.
Švietimo ministerijos skiriama mokslo premija – labiau moralinė, negu materialinė paskata. 13 tūkst. Lt arba 5 tūkst. dolerių prizas yra gal tik truputį daugiau, negu reikia susimokėti, tarkime, už kelionę iš Amerikos į Lietuvą ir dešimties dienų viešnagę sostinėje. Įskaitant, žinoma, lėktuvo bilietų, viešbučio paslaugų kainą, maitinimosi, transoprto ir kitas išlaidas.
Ką daro Lietuvos lietuviai, laimėję „aukso puodą“ arba „milijoną“, įvairiose loterijose? Dabar pilnas radijo ir TV eteris tokių loterijas reklamuojančių laimingųjų „atsivėrimų“. Žmonės dalijasi savo laime su klausytojais ir žiūrovais: už dalį laimėjimo pirks naują mašiną, kitą dalį skirs atnaujinti savo būstui, naujiems baldų komplektams įsigyti, važiuos atostogauti su šeima į Tailandą, Šri Lanką, Seišelus…
Visa tai gražu. Negražu pavydėti svetimos laimės. Skirtingi žmonės skirtingai laimę supranta. Tačiau iš to laimės turinio, kaip kas ją supranta, šį tą galime spręsti ir apie asmens, o drauge – ir visos bendruomenės, kaip tokių asmenų visumos, brandą bei vertę.
Neįsivaizduoju išeivijos lietuvio taip „paprastai“ ir taip „nesudėtingai“ atviraujančio apie savo laimę, kaip apie tai kalba „aukso puodų“ laimėtojai Lietuvoje. Išeiviškoje perspektyvoje įprasta viešai kalbėti ne apie savo asmeninius norus ar užgaidas, bet apie asmeninius įsipareigojimus bendruomenei, apie asmenines pastangas prisidėti prie bendrojo visuomeninio gėrio. Romualdas Kriaučiūnas, gavęs mokslo premija, patvirtino esąs Vakarų lietuvis: atlikusią nuo kelionės į Lietuvą premijos dalį jis panaudojo ne poilsinei kelionei kur nors prie šiltų jūrų, bet paaukojo Tautos fondo tikslinei programai – Vilnijos krašto lietuviškoms mokyklos remti.
Ne taip svarbu šiuo atveju paaukota suma. Ne taip svarbu galbūt net ir programos, kuriai vykdyti auka buvo skirta, tikslas. Čia noriu pabrėžti pirmiausiai asmeninį Vakaruose išsiugdžiusio lietuvio nusiteikimą: dalytis su savo artimu, dalytis net ir su tais, kurių nepažįsti, kurių nesi matęs, kurių galbūt niekada net ir nesutiksi. Bet dalytis dėl bendro, kilnaus tikslo, kuris žmones apjungia, motyvuoja, išryškina tikslus, skatina veikti, suteikia žmogaus gyvenimui prasmės.
Dabartinė nepriklausoma Lietuva yra žymiai turtingesnė už tarpukario nepriklausimą Lietuvą. Žmonės gyvena nepalyginamai turtingiau, maitinasi geriau, dirba ir ilsisi patogiau, keliauja plačiau. Anksčiau į Palanga nenuvažiuodavo ilsėtis tokia visuomenės dalis, kuri dabar ilsisi Egipte, Turkijoje, Kipre… Bet ar žmonės dabar laimingesni? Vargu bau…
Turto kiekis nepadaro žmogaus laimingo. Reikia kažko daugiau. Ko?
Romualdas Kriaučiūnas, klinikinis psichologas, atsako: nėra nieko blogo, kai norime patenkinti savo kūno poreikius. „Problemos prasideda, jeigu pradedame galvoti, jog tai yra mūsų gyvenimo tikslas.“ Net jeigu turėtume daug turto, patenkintume visus kūno reikalavimus ir būtume pasiekę visuomeninio pripažinimo, pasak R. Kriaučiūno, nebūtume visiškai laimingi be draugystės ir meilės.
Remdamasis Amerikos psichologų tyrimais, R. Kriaučiūnas pastebi, kad esama keturių laimės išgyvenimo pakopų. Pirmoji – kūniški malonumai: gėrimas, valgymas, svaiginimasis psichotripinėmis priemonėmis, seksas. Antroji – asmeniniai pasiekimai: pinigai, šlovė, populiarumas. Trečioji – tarnavimas kitiems ir meilė artimui. Ir ketvirtoji – tarnavimas Dievui.
Pirmosios pakopos laimė labai nepatvari ir trumpalaikė. Pripratimas prie tokios laimės labai greitai didėja ir netrunka virsti rutina, neteikiančia jokio pasitenkinimo. Atsiranda poreikis „didinti krūvius ir kiekius“. Bet tokios pastangos neišvengiamai veda prie „blogų įpročių ir vergavimo, kas prieštarauja laimei“. R. Kriaučiūnas pažymi, kad tenkindamiesi pirmos pakopos laimės siekimu „save labai apribojame, tiesiog skriaudžiame“.
Antrosios pakopos laimė – prasmingesnė. Tai nėra vien kūno geidulių tenkinimas, bet tai susiję ir su mūsų padėtimi visuomenėje. Tačiau didesnis pinigų kiekis, pasak autoriaus, „padidins mūsų laimę, jeigu esame vargšai, alkani ir miegame po tiltu“. Anot Amerikos lietuvių psichologo, „ne tik daugiau uždirbančiųjų, bet netikėtai loterijoje praturtėjusiųjų laimė, praėjus pirminei ekstazei, nepadidėja. Didžiausių Amerikos bendrovių „Fortune 500” grupės vadovų laimė yra vidutiniška. 37 proc. turtingų pramonės vadovų laimė yra mažesnė negu vidutinio piliečio.“ Kartą išsivadavus nuo neturto, didėjantys materialiniai ištekliai laimės neprideda. Nustatyta, kad su didėjančiu uždarbiu siekiama išlaidesnio gyvenimo, kuris maža teturi bendro su laimingo žmogaus savijauta.
Dvi aukščiausios laimės pakopos – meilė artimui ir meilė Dievui, – pasak R. Kriaučiūno, tarsi broliai dvyniai. Jis rašo: „Du didžiausi Dievo įsakymai – mylėti savo Dievą visa širdimi bei protu, o savo artimą kaip patį save – tai labai aiškiai pabrėžia. Jeigu mes tikrai mylime Dievą, kartu mylėsime ir visus žmones, kurie yra sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą. Iš tikrųjų negalime mylėti Dievo nemylėdami savo artimo.“
Galime būti draugai ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su Dievu, tvirtina R. Kriaučiūnas ir teigia, kad psichologijos mokslas tai patvirtina: „Laimingiausi žmonės turi prasmingus darbus, kurie teikia paslaugas, tarnauja kitiems ir turi stiprius, mylinčius ryšius su savo šeima, draugais ir Dievu. Bendrai paėmus, žmonės, kurie praktikuoja savo tikėjimą, yra laimingesni už to nedarančius. Religiniai nurodymai, pabrėžiantys dėkingumą, atlaidumą ir Dievo įsakymų laikymąsi, skatina žmonių gerovę, stiprina tarpasmeninius ryšius ir veda į laimę. Pasirenkant augti meilėje artimui ir Dievui šiandien gali būti pirmoji mūsų didėjančios laimės diena.“
Gyvenimo aplinkybės – turtas, geras klimatas, pakėlimas darbe – turi palyginti ribotą įtaką mūsų ilgalaikei laimei. „Aplinkos pakeitimas mūsų nusiteikimą pakeičia labai mažai, nes greitai prie to pasikeitimo prisitaikome. Nors negalime pakeisti savo prigimties, savo laimę galime didinti stiprindami prasmingus santykius su kitais“, – tvirtina šiųmetis Mokslo premijos laureatas.
Jo tylus gestas Vilnijos krašto lietuviškoms mokyklos gavus Mokslo premiją tai patvirtina.
Dėl tų laimės pakopų tai nepataikyta. Visų pirma nesuprasta kas apskritai yra laimės pojūtis. Jei žmogus tvirtina, kad kažkas, pavalgęs ar pasimylėjęs, gali jaustis laimingu, tai jis giliai klysta. Ponui Kriaučiūnui derėtų pasidomėti bent jau pradine antropologija. Ir evoliucinės psichologijos įvadinis kursas praverstų- būtų mažiau paistalų apie meilę artimui ar dievui. Taip pat būtų galima pasiskaityti ką nors apie laimingiausią pasaulio valstybę- Butaną. Man tai priimtiniausias požiūris, kad laimė yra savirealizacijos ir lyginimo su kitais tiesioginė pasekmė. Klasikinis pavyzdys apie antropologų apsilankymą neseniai aptiktoje primityvioje Amazonės čiabuvių gentyje, kur visi tiesiog švytėjo džiaugsmu, visiškai pasitikėjo savimi, aplinka ir kitais gentainiais, buvo sotūs, turėjo tinkamus vietinėms sąlygoms būstus, rūbus ir, tyrėjų nuomone, buvo absoliučiai laimingi. Tačiau po kiek laiko tie žmonės pastebėjo, kad atvykėliai turi keistų, paslaptingų daiktų- fotokameras, kompiuterius, alus skardines ir kitus mums jau įprastus daiktus. Jie netruko suvokti, kad jie tokių daiktų greičiausiai niekada neturės, o jei ir turės, nemokės naudotis, kad atvykėliai yra kitokie nei jie- protingesni, turtingesni, ir pan. Praėjo dar keli metai ir antropologai užfiksavo akivaizdų faktą, kad tų čiabuvių laimės pojūtis išblėso. Genties senoliai ėmėsi savų priemonių ir uždraudė bet kokius ryšius su tyrėjais ir su visa gentimi pasislėpė džiunglėse, o pačių antropologų vos neužmušė. Jau vien iš šio kuklaus pavyzdžio matyti, kad laimės pojūtį sieti su dievu galima tik esant reikšmingoms išlygoms. Butano pavyzdys irgi labai panašus. Uždara valstybė, nors dabar laimės ieškotojai galintys sukrapštyti 600USD vienadienei vizai jau pradėjo landžioti, nėra reklamos, labai panašios socialinės ir materialinės sąlygos visiems gyventojams, dar ten keli dalykai ir to pasekmė- švytintis laime šalies gyventojai ir jiems pavyduliaujantys vakariečiai.
Gerai bent tiek, kad “chamentatorius” prisipažįsta esąs tik “erkė”. Todėl lyg ir neverta klausti, ar ta “erkė” yra skaičiusi bent vieną prof. R. Kriaučiūno mokslinį straipsnį. Bet kadangi panašių erkių yra gana daug (jos ypač veisiasi apleistoje žemėje), tai vis dėlto paklauskime, gal kartais skaitė jo straipsnius išeivijos spaudoje, pavyzdžiui, vieninteliame išeivijos dienraštyje “Daugas”? Beje, “Draugas” jau atšventė savo gyvavimo šimtmetį (buvo įkurtas 1910 m.). Deja, neturime Lietuvoje nė vieno tiek metų be pertraukos leidžiamo laikraščio. Tai – ne kaltinimas, o tiesiog fakto konstatavimas. Taip susiklostė aplinkybės Lietuvai. Bet “Draugas” irgi nebūtų tiek išgyvenęs, jei ne tokie, kurie suvokia prasmingos veiklos tikslą ir jaučiasi laimingi, joje dalyvaudami. Ir pabaigai: gal kartais bent girdėjote apie kitą lietuvį psichologijos profesorių – Justiną Pikūną, kurio atradimai buvo pripažinti tokiais reikšmingais, kad jo vardu net pavadinta žvaigždė? Taigi toks pripažinimas jam buvo suteiktas ne Lietuvos mastu. Dabar nebeliko geležinės uždangos ir informaciją galima lengviau susirasti, jei tik sugebėsime nusimesti pavydo ir tinginystės uždangas. Tada atsiversite ir “Draugo” svetainę internete, ir Lietuvių enciklopediją, tikriausiai jau esančią bet kurio universiteto bibliotekoje – 37 tomus. O jie parašyti be “ES struktūrinių fondų” paramos, be “projektų”, net be honorarų autoriams. Esame vienintelė tauta pasaulyje, kurios išeivija sugebėjo išleisti tokios apimties enciklopediją apie savo tėvynę. Bet juk visa tai, nesvarbu, ar ne taip, Erke? Geriau pliurpti apie Butaną ar Amazonės intako Orinoko džiunglėse gyvenančius indėnus, apie kuriuos kažką nugirdo… Ačiū, Vidmantai, už šį straipsnį.